„Esu visiškai įsitikinusi, kad internetas – puiki vieta pasislėpti nuo tikrojo gyvenimo“, – tvirtina rašytoja, visagalio tinklo poveikį silpnam žmogui išbandžiusi savo kailiu.
Į tarptautinę knygų mugę Stanislava su vyru Arūnu buvo atskridusi iš Briuselio, kur šiuo metu gyvena ir rašo jau penktąją knygą. Jaudulys prieš susitikimą su Lietuvos skaitytojais sumišo su sūnaus ilgesiu: „Mano sūnui Tomui – vos treji. Mudviem reikia vienas kito dvidešimt keturias valandas per parą, o dabar teko jį palikti Bulgarijoje pas mamą, todėl jaučiu įtampą. Bet po dviejų dienų pas jį grįšiu“, – kalbėjo prieš kelias savaites Stanislava.
Kaip atrodo jūsų gyvenimas, kai jo aukštyn kojomis neapverčia knygų mugė?
Gana nuobodžiai. Briuselis yra siaubinga vieta gyventi: tai vienas didžiulis administracinis pastatas, pilnas kostiumuotų žmonių šešėlių. Dienų dienas sėdžiu namie, rašau knygas ir straipsnius, leidžiu laiką su sūnumi. Į lauką išeinu tik pasivaikščioti su juo. Vienintelė atrakcija – oficialios vakarienės, į kurias lydžiu vyrą. Jis dirba ambasadoriumi ypatingiems pavedimams Lietuvos atstovybėje prie Europos Sąjungos: be abejo, vyras turi labai daug darbo, todėl dažnai jaučiuosi vieniša.
Argi vienišai moteriai kostiumuotame Briuselyje įmanoma parašyti gerą knygą?
Aš irgi tuo abejoju (juokiasi). Knygą „Second Life“ parašiau Rygoje. Ryga yra gera vieta rašyti, kaip ir Vilnius: tai miestai, kupini geros atmosferos. Čia gyvenantys žmonės bent jau turi sielas. O Briuselis turi tik biurokratinio šalčio dvasią... Bet gal tai padės parašyti gerą depresuotą knygą, kurioje atsiskleis kita mano pusė?.. Kas žino.
Bulgarijoje klesti matriarchatas. Tiesą sakant, beveik kiekviena bulgarė tam tikra prasme yra Margareth Thatcher...
Išleidote jau keturias knygas. Kuri iš jų buvo komerciškai sėkmingiausia?
Trečioji – „Second Life“. Pirmoji mano knyga buvo itin debiutinė, negrabaus stiliaus. Bet jos gėdijuosi mažiau nei antrosios, kurią parašiau su kita autore – kolege psichologe. Knyga išėjo velniškai geltona ir pernelyg brutali: ji pasakojo apie smurtą šeimoje, o žmonės apie tai nemėgsta kalbėti. Bulgarija – labai konservatyvi šalis, kur visi gyvena du gyvenimus: vienas skirtas viešumai, o kitas – kur kas mažiau gražus – vyksta už uždarų durų. Tad toji knyga visus šokiravo.
Užtat trečiasis romanas visiems patiko. Dėl man nesuprantamų priežasčių Bulgarijoje jį perka labai gerai: išleistas jau trečias tiražas ir baigiamas išpirkti. Pagal romaną netgi pastatytas filmas „Love.net“, kurio kūrėjai nesiteikė atsiklausti mano sutikimo ir šiurkščiai pažeidė autoriaus teises, tačiau į tai numojau ranka, – bylinėtis neturiu nei laiko, nei noro. Man pakanka to, kad knyga sėkminga: jau pasirašiau sutartį išleisti ją Norvegijoje, svarstau ir apie Latviją.
Tapti rašytoja svajojote nuo vaikystės?
Vaikystėje svajojau tapti Margareth Thatcher.
Še tau. Visos mergaitės svajoja būti princesėmis, o jūs – geležine ledi?
Bulgarijoje klesti matriarchatas. Mergaitės auklėjamos taip, kad sugebėtų dirbti visą darbo dieną, auginti vaikus, rūpintis namais ir išlaikyti savo vyrą. Tiesą sakant, beveik kiekviena bulgarė tam tikra prasme yra Margareth Thatcher... Baigusi mokyklą įstojau į žurnalistiką, nes tuo metu maniau, kad žurnalistai gali ką nors pakeisti.
Dabar taip nebemanote?
Dabar manau, kad vienintelė likusi gyva žurnalistikos sritis – pramogų žurnalistika. Nebėra žurnalistinių tyrimų – šiandieninė žiniasklaida pagrįsta copy paste principu. Negirdžiu, kad šiais laikais žurnalistai atskleistų kokią didelę neteisybę... Vėliau studijavau psichologiją ir dirbau su žmonėmis, turinčiais psichikos negalią. Tai buvo sunkus darbas.
Kodėl jūs, gležna moteris, jį pasirinkote?
Žinote, psichologiją ir psichiatriją dažniausiai renkasi tie, kuriems patiems reikia psichologinės pagalbos. Mano gyvenimas buvo ne iš lengvųjų. Tėvai išsiskyrė, kai sulaukiau septynerių, ir po skyrybų tėtis iškart mane pamiršo. Iš tiesų net džiaugiausi tomis skyrybomis, nes nepakenčiau tarp tėvų tvyrančio šalčio: kai drauge sėdėdavome prie stalo, jis būdavo tiesiog stingdantis... Lengviau atsipūčiau, kai jie pagaliau išsiskyrė, tačiau aplinkiniams tai atrodė tikras skandalas.
Devintajame dešimtmetyje Bulgarija buvo itin konservatyvi šalis, ir šeimos tiesiog privalėjo laikytis kartu, kad ir kas būtų dėjęsi jų viduje. Pasielgę kitaip, turėjome atlaikyti nemenką spaudimą. O vėliau prasidėjo politinės permainos. Mano patėvis staiga tapo labai turtingas, bet pinigai mums atnešė kur kas daugiau bėdų nei džiaugsmo: siautė reketas, patėvis nenorėjo mokėti „berniukams“, tad jie ėmė grasinti susidorosiantys su jo vaikais. Išgyvenome didžiulį stresą, su mama nuolat slapstėmės, man teko mesti mokyklą... Ačiū Dievui, tie laikai praėjo. Bet tada įklimpau į psichologines kitų žmonių problemas.
Ar, stengdamasi padėti kitiems, bent kiek padėjote sau?
Kurį laiką man tai padėjo, o paskui supratau, kad psichologija nėra įtakingas mokslas – jis nedaro stebuklų. Stiprus smūgis buvo ir netikėtas mano biologinio tėvo atsiradimas: po dvidešimties metų jis išdygo kone iš po žemių. Paaiškėjo, kad ir tėvas jau spėjo labai praturtėti. Sužinojęs, kuo tapau, siaubingai nusivylė. „Dirbi su bepročiais?.. Argi tai – darbas? Ką, nesugebi bent jau ištekėti už turtingo vyro?“ – bandė man įpiršti tikrąsias gyvenimo tiesas.
Gaila, kad labai pavėlavo... Mane tai visiškai sugniuždė. Kaip ir kiekvienas paliktas vaikas, aš svajojau, kad vieną dieną tėtis mane susiras ir pasakys: „Tu užaugai nuostabus žmogus, ir aš tavimi didžiuojuosi.“ Man to būtų užtekę. Deja, jis to nepasakė, todėl mūsų ryšys vėl nutrūko – šįkart mano valia. O tada ištekėjau, tik ne už turtingo vyro, o už jauno vaikino, kurį įsimylėjau.
Iki šiol turite lietuvišką jo pavardę. Kur judu susitikote?
Su Dainiumi, socialiniu darbuotoju iš Lietuvos, susipažinome psichiatrų konferencijoje Bulgarijoje: jis ten su visais ginčijosi ir tuo iškart patraukė mano dėmesį. Ryšys tarp mūsų gimė labai greitai: praėjus dviem savaitėms po konferencijos aš jau sėdėjau lėktuve, skrendančiame į Vilnių. Dainius daug išmanė apie darbo su protiškai neįgaliais žmonėmis metodus; aš apie tai išmaniau kur kas mažiau, tačiau mokėjau rašyti projektus. Taigi jis kūrė idėjas, o aš ieškojau pinigų joms įgyvendinti.
Stiprus smūgis buvo ir netikėtas mano biologinio tėvo atsiradimas: po dvidešimties metų jis išdygo kone iš po žemių.
Drauge įkūrėme kavinę, joje dirbo psichikos negalią turintys žmonės. Psichikos liga atima iš žmogaus viską, ką iki tol turėjo: mes stengėmės bent lašelį to sugrąžinti. Žinoma, sulaukėme ir neigiamos reakcijos. „Čia juk bepročiai, – šaukė prieštaraujantieji. – Ligoniai privalo gulėti ligoninėje, o ne aptarnauti klientus kavinėse!“ Tiesa yra tokia, kad psichikos negalią turintys žmonės gali gyventi ir dirbti kaip visi kiti. Tačiau prieš vėją nepapūsi: kavinę teko uždaryti. Mes pasijutome žlugę.
Santuoka irgi neatlaikė išbandymo?
Nesigailiu dėl pirmosios savo santuokos: anaiptol, didžiuojuosi tokiu pasirinkimu. Tačiau kai susipažinome, Dainiui tebuvo dvidešimt ketveri: esu įsitikinusi, kad tokio amžiaus vyras negali išsirinkti savo gyvenimo moters. Jam nereikėjo nei šeimos, nei vaikų, bet mudu vienas kitam labai patikome, o vienintelis būdas mums kartu likti Bulgarijoje buvo santuoka. Vestuvės buvo gana liūdnos, nes neatvyko niekas iš jo artimųjų. Santuokoje pragyvenome šešerius metus – drauge dirbome, buvome puikūs kolegos, bet ne itin geri partneriai. Mes labai skirtingi: jis – kompanijos žmogus, kupinas gyvenimo džiaugsmo, aš – kur kas tylesnė ir uždaresnė. Aš norėjau vaikų: net nežinau, kodėl man tai buvo taip svarbu. Būtent tai mus išskyrė. Po skyrybų Dainius liko gyventi Bulgarijoje.
Tomas – jo sūnus?
Taip. Tačiau tėčiu jis vadina dabartinį mano vyrą Arūną.
Kaip susipažinote su Arūnu?
Lietuvos tūkstantmečio proga Bulgarijoje buvo organizuojamas renginys bendruomenės nariams. Mes su Arūnu atsisėdome greta. Iškart radome bendrą kalbą, nes buvome daug kuo panašūs: jis jautėsi vienišas, aš – visa išsibarsčiusi po skyrybų... Kitą dieną Arūnas išvyko atostogų į Lietuvą, bet suspėjome apsikeisti elektroninio pašto adresais. O tada pradėjo plaukti laiškai. Vienas kitam parašėme daugybę laiškų. Tokio bendravimo buvau labai pasiilgusi. Turbūt nesiginčysite su manimi: lietuviai vyrai paprastai kalba labai mažai.
Tikrai nesiginčysiu. Maniau, kad apskritai visi vyrai, kad ir kokios tautybės būtų, kalba mažai...
Ooo! Bendraudama su bulgarų vyrais, nejučia po ranka imi ieškoti spaustuko burnai užčiaupti arba kištuko ausims užsikišti! Tai šiek tiek vargina. Gal todėl susiejau savo gyvenimą su lietuviais... Per pirmąjį susitikimą mudu su Arūnu net neflirtavome – tiesiog kalbėjomės. Tačiau ore kažkas buvo: simpatija, romantiškos gaidelės... Oficialiai abu buvome susituokę, bet tai tebuvo formalumas. Kai jis po atostogų susiruošė grįžti į Bulgariją, netikėtai buvo komandiruotas į Briuselį. Mudviem teko greitai priimti sprendimą, ir nusprendėme būti kartu. Beveik nepažinodami vienas kito... Anksčiau maniau, kad tikrame gyvenime taip nenutinka.
Tikroji meilė gimė iš interneto ryšio?
Būtent. Kai Arūnas įsikūrė Briuselyje, atsikrausčiau pas jį tik po metų, taigi santykius palaikėme elektroniniu paštu ir skaipu. Patikėkite: tai gali būti tikra! Pradėję gyventi po vienu stogu, nepatyrėme šoko – viskas iškart ėmė tekėti įprastu ritmu. Arūnas iš pirmosios santuokos turi penkiolikmetę dukrą ir ja labai rūpinasi. Šiais laikais sutiksi ne tiek jau daug vyrų, kurie iš tiesų domėtųsi savo vaikų gyvenimu... Mano sūnus jį beprotiškai myli; reikia pripažinti, vyras yra vienintelis žmogus, kurio sūnus klauso. Žinoma, tikimės susilaukti ir bendrų vaikų. Abu padarėme klaidų ankstesnėse santuokose, abu žinome, ko daugiau nedaryti. Pamenu, patėvis mėgo sakyti: „Kuo greičiau ištekėk, kad išsiskyrus dar liktų laiko sėkmingai ištekėti antrąkart.“ Aš taip ir padariau. Ir antrąkart ištekėjau ne dėl to, kad „taip reikėjo“, o todėl, kad iš tiesų norėjau.
Buvau užsiregistravusi ir kaip 67-erių lesbietė iš mažo miestelio. Būtent tas profilis sulaukė didžiausio dėmesio...
Knygoje „Second Life“ taip pat rašote apie tai, kad virtualusis gyvenimas gali susipainioti, o kartais – net užgožti tikrąjį...
Kai prieš penkerius metus rašiau šią knygą, išgyvenau sunkų laiką, tad vis daugiau laiko leidau internete. Politinė ir ekonominė padėtis Bulgarijoje labai pablogėjo, žmonės tapo pikti vieni kitiems. Jaunimas ėmė kratytis vertybių, kurios buvo svarbios jų tėvams.
Mes atmetėme prievolę gyventi santuokoje „dėl vaikų“ arba „dėl visuomenės nuomonės“, tačiau nežinojome, kaip sukurti gražius poros santykius, tad meilės ir šilumos ėmėme ieškoti internete. Tik ten jautėmės saugūs. Dangstėmės po svetimais vardais ir veidais, dėjomės tuo, kuo nesame ir niekada nebūsime, piršome kitiems netikras viltis... Tai baisu.
Atlikau eksperimentą: pusei metų užsidariau namie ir su išoriniu pasauliu bendravau tik internetu. Užsiregistravau keliuose Bulgarijos socialiniuose tinkluose, pažinčių tinklalapiuose: vienoje svetainėje netgi buvau užsiregistravusi kaip 67-erių lesbietė iš mažo miestelio. Keisčiausia, kad būtent tas profilis sulaukė didžiausio dėmesio... O sukurti pagrindinę knygos heroję mane įkvėpė mergina iš Rygos: „Atvažiuok, išsinuomok butą ir pagyvenk čia.“ Taip ir padariau – gyvenau ten, vakarojau su ja ir jos draugais, parašiau knygą apie tai, kas man tuo metu atrodė aktualiausia. „Second Life“ Bulgarijoje sulaukė didelės sėkmės, o tada susitvarkė ir asmeninis mano gyvenimas.
Sakykite: ar žmogaus gyvenimas iš tiesų gali tapti virtualus?
Žinoma. Jei esi bent šiek tiek linkęs į priklausomybę, internetas tave gali įtraukti visiems laikams. Pripažįstu, jis yra įtraukęs ir mane: gyvai kalbėtis man kur kas sunkiau, nei rašyti kompiuterio ekrane. Kai rašau straipsnį ar knygą, visuomet būnu atsivertusi ir pokalbių svetainės langą. Turiu daug virtualių draugų, kurių gyvenime nesu mačiusi... Esu priklausoma nuo interneto. Juk mes esame toji karta, kuri susipažino su internetu visiškai nežinodama, ko iš jo tikėtis. Pradėjome jį naudoti pramogai nesuprasdami, jog gali slypėti ir pavojų, ir tiesiog jame pasiklydome... Tokių žmonių yra labai daug. Galima jų gailėti, rautis plaukus, kad išėję į internetą jie nebegrįžta, bet... Tai – naujųjų laikų produktas, ir su tuo reikia susitaikyti.
