Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 17d. 10:03

Rašytojos Rūtos Vanagaitės dukros Adelės vestuvės: Italijoje iškėlė puotą pagal indiškas tradicijas

Rūtos Vanagaitės dukros Adelės Wiman ir Shaano Tharani vestuvės
Asmeninio albumo nuotr. / Rūtos Vanagaitės dukros Adelės Wiman ir Shaano Tharani vestuvės

Savo prigimtį jiedu vadina tikra maišalyne – jų šeimoje susipynusios skirtingos tautybės, išsibarsčiusios po visą pasaulį. Galbūt dėl to jiems viskas kartu taip lengva, pažįstama ir paprasta. Garsios rašytojos Rūtos Vanagaitės dukra Adelė Wiman (31) sako visuomet buvo skatinama domėtis kitomis kultūromis, ir štai likimas jos kelią sudėliojo taip, kad dabar moteriai negalioja jokios sienos. Jau 5-erius metus Austrijoje gyvenanti Adelė čia netikėtai sutiko savo meilę, o praėjusiais metais ir ištekėjo. Iškėlė ji ne tradicines, dideles ir storas lietuviškas vestuves, o beprotiškai įdomią, ypatingų ritualų kupiną indišką vestuvių puotą.

Įmonių socialinės atsakomybės ekspertė Adelė Wiman gimė rašytojos Rūtos Vanagaitės ir suomio šeimoje. Nors ji pasaulį išvydo Suomijoje, augo Lietuvoje. Jos išrinktasis – investicinėje bankininkystėje dirbantis indas Shaanas Tharani (32), tačiau kultūriškai tiek jis, tiek jo šeima, kaip Adelė juokauja, yra tikra maišalynė.

„Jo šeima į Vieną iš Honkongo atsikraustė dar 1990 metais. Shaanas yra sindų kilmės, tačiau kuomet Indijos Sindo regioną užėmė musulmoniškas Pakistanas, jo hinduistai proseneliai paliko savo gimtinę. Todėl jie jau kelinta karta Indijoje nebegyvena, pavyzdžiui, jo seneliai gimę ir augę skirtingose Azijos šalyse – nuo Japonijos iki Filipinų, o dabartinė karta gyvena Honkonge ir JAV“, – 15min vardijo Adelė.

Pasak jos, turbūt ši maišalynė juos vieną prie kito ir patraukė. Pora suskaičiavo, kad net jų vestuvių šventėje susirinko svečių iš 24 skirtingų valstybių ir 5 žemynų.

Asmeninio albumo nuotr./Adelė Wiman-Tharani
Asmeninio albumo nuotr./Adelė Wiman-Tharani

O pagal jų meilės istoriją būtų galima pastatyti išties neeilinį filmą. Prieš 14 metų susitikus jųdviejų žvilgsniams, jie į atmintį įsirėžė ilgam – net ir po 9 metų netikėtai susitikę Vienoje, Austrijoje, Adelė ir Shaanas vienas kitą puikiai prisiminė ir netruko įsimylėti.

Kaip pati juokauja, pasiūlymo tekėti už mylimojo sulaukė tik tuomet, kai viską sužinojo apie vyrus ir jų prigimtį – užvertus paskutinį mamos knygos „Jis“ puslapį, Shaanas paprašė Adelės tapti jo žmona.

Ten, kur susižadėjo, Italijoje, pora rudenį iškėlė ir vestuvių puotą. Tiesa, ji netruko 5 dienų, kaip įprasta indų kultūroje. Tačiau, anot Adelės, ceremonija buvo ne ką mažiau jausminga, žemiška, kalbanti apie tikrus dalykus. O svarbiausia, kad čia, visai kitaip nei kitur, dalyvavo visa jaunųjų šeima, kuri vestuves pavertė ne tik dviejų žmonių gyvenimo įvykiu, o visų artimųjų švente.

– Adele, kada ir kaip sutikote savo būsimą vyrą?

– Pirmą kartą susitikome prieš 14 metų patį pirmą mėnesį universitete. Abu studijavome Jungtinėje Karalystėje Voriko universitete ir buvome kaimynai. Aš jį vis matydavau prie bendrabučio įėjimo, bet niekada nežinojau nei vardo, nei iš kur jis.

Antrą kartą susitikome jau Vienoje prieš 5 metus. Jis buvo įsteigęs mūsų JK universiteto alumnų klubą, viename šio klubo susitikimų ir susipažinome. Supratę, kad esame jau susidūrę anksčiau, buvom labai nustebinti, kad abiem atmintyje labai aiškiai įstrigę tie susidūrimai vos atvykus į universitetą, nors vienas kito net vardo nežinojome.

Susitikę Vienoje be galo greitai ir netgi vienu metu įsimylėjome – abu greitai pajautėm, kad sutikome savo žmogų.

– Jūsų išrinktasis – indas. Ar daug radote tarpusavyje skirtumų dėl tautybės? O gal anaiptol – panašumų?

– Aš augau šeimoje, kuri niekada neturėjo jokių nusistatymų prieš kitas kultūras, atvirkščiai, tiek mama, tiek tėvas buvo įskiepiję ne tik toleranciją, bet ir domėjimąsi kitomis kultūromis, valstybėmis.

Taigi kultūrinių skirtumų neieškojau nei aš, nei mano artimieji. Man atrodo, kad visi esame giliai širdyje vienodi, visi turime tas pačias baimes, skausmus, tuos pačius norus ir troškimus – šie nuo tautybės nepriklauso.

Asmeninio albumo nuotr./Adelė Wiman-Tharani ir Shaanas Tharani
Asmeninio albumo nuotr./Adelė Wiman-Tharani ir Shaanas Tharani

– Kaip mama įvertino jūsų mylimąjį?

– Mano mama visada mane mokė, kad be galo svarbu pasirinkti tinkamą žmogų ir būti pačiai sau nuoširdžiai, turėti savyje stiprybės kovoti už savo laimę. Vyras yra tas žmogus, su kuriuo eini kas vakarą miegoti, šalia kurio kas rytą atsikeli, su kuriuo valgysi n kiekį pietų ir vakarienių, su kuriuo leisi beveik kiekvienas savo likusias gyvenimo atostogas. Būtent todėl labai svarbu pasirinkti žmogų, su kuriuo yra gera ir linksma. Antraip rytai, vakarai, pietūs ir vakarienės, visos atostogos nebus mielos.

Asmeninio albumo nuotr./Rūta Vanagaitė, Adelė Wiman ir Shaanas Tharani
Asmeninio albumo nuotr./Rūta Vanagaitė, Adelė Wiman ir Shaanas Tharani

Manau, kad mano mamą labiausiai sužavėjo Shaano rūpinimasis ne tik manimi, bet ir mano šeimos nariais, tai, kaip rimtai jis bei jo kultūra žiūri į šeimą ir santuoką. Vakariečiai, skirtingai nei rytiečiai, dažnai tiek pagarbos, ypač vyresniems ir pačiai šeimos institucijai, bendram gyvenimui, neturi.

– Kada sulaukėte prašymo tapti žmona? Gal galite prisiminti akimirką, kai tai įvyko?

– Su mama juokiamės, kad Shaanas pasipiršo iškart, kai perskaičiau jos knygą „Jis“. Atostogų metu Italijoje buvau pasiėmusi ją skaityti. O kai tik pabaigiau, Shaanas mane išsivedė kopti į aukščiausią miestelio pakraštyje esantį kalną ir leidžiantis saulei su nepakartojamu vaizdu į jūrą paklausė, ar būsiu jo žmona. Galbūt žinodamas, kaip aš myliu gamtą, o ypač kalnus ir jūrą, pasirinko tobuliausią vietą pasipiršti. Aš šio pasipiršimo sulaukiau tik viską apie vyrus supratusi iš mamos knygos (juokiasi).

– Nusprendėte iškelti indiškas vestuves. Ar ši tautybė, žmonės, šalis – jums artima?

– Indų kultūra yra be galo sena, be galo įvairi ir, bent jau man, įdomi. Su mama nuo mokyklos laikų lankydavau jogą, gal tas mane šiek tiek priartino prie indų filosofijos. Tačiau iki Shaano nesu buvusi Indijoje. Artimiausia, matyt, buvo tai, kad nuo vaikystės atsimenu, kad mano visa šeima dievino azijiečių virtuvę – tiek indų, tiek kitų Rytų šalių. Sakyčiau, kad man net nuskilo, kad dabar Azija man tokia artima (šypsosi).

– Tai kurioje šalyje kėlėte vestuvių šventę?

– Mūsų šeimos draugai išsibarstę, todėl ilgai galvojome, kur galėtumėme visus sukviesti, kad svečiams nebūtų didelis vargas atvykti ir dėl ko būtų verta kai kuriems trenktis net per pusę pasaulio. Kadangi mūsų pirma kelionė buvo į Italiją, į Ligūrijos regioną, ten susižadėjome, be to, tai valstybė, kurioje visada nuostabus oras ir nepakartojamas maistas, nusprendėme, kad tai bus ir mūsų vestuvių vieta. Norėjome, kad mūsų šeimai ir draugams tai būtų miniatiūrinės atostogos, kad jie galėtų mėgautis jūra, itališkais miesteliais ir galbūt pakeliauti po šventės.

Asmeninio albumo nuotr./Adelės Wiman ir Shaano Tharani vestuvių akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Adelės Wiman ir Shaano Tharani vestuvių akimirka

– Kaip nusprendėte, kad vestuvės bus pagal indų tradicijas? Nenorėjote tikrų, didelių, lietuviškų vestuvių?

– Ceremonija buvo indiška, bet visi kiti vestuvių elementai buvo universalūs visoms kultūroms – tai yra proga rasti laiko pabūti su savo mylimais žmonėmis, su daug skanaus maisto, gražioje aplinkoje. Mums – tai proga pasidžiaugti ir atšvęsti, kad turime šitiek mylimų žmonių savo gyvenimuose, kurie mus, kaip porą, lydės ir toliau.

Dar iki sužadėtuvių su Shaanu dalyvavome keliose indiškose vestuvėse ir mane sužavėjo jų ceremonijos. Ypač dėl dviejų esminių dalykų: pirma – čia naudojama labai daug simbolių ir gamtos elementų – ugnis, vanduo, akmenys, gėlės. Hinduistai, kaip ir lietuvių pagonys, tiki gamtos jėgomis, kas man buvo labai priimtina ir artima. Šie gamtos elementai tarsi pats dievybių įsikūnijimas dalyvauja tuokiant du žmones.

Antra – hinduistų vestuvių ceremonijoje labai aktyviai įtraukiami jaunųjų šeimos nariai. Tėvai atlieka ritualus, skirtus pasveikinti naujus šeimos narius ir paleisti savo vaikus į naują jų gyvenimo etapą, kuriame jie jau nebe vaikai, o šeima. Broliai ir seserys taip pat čia dalyvauja, kad sustiprintų ryšį su naująja pora ir įtvirtintų tai, kad jie nuolat bus šalia ir rūpinsis savo vedusiu broliu ar ištekėjusia seserimi. Vestuvės nėra tik dviejų žmonių įvykis, tai yra šeimos įvykis, kas, aš manau, yra labai gražu.

Asmeninio albumo nuotr./Adelė Wiman-Tharani ir Rūta Vanagaitė
Asmeninio albumo nuotr./Adelė Wiman-Tharani ir Rūta Vanagaitė

– Spėju, ceremonija atrodė visiškai kitaip, nei mes, europiečiai, esame pratę matyti?

– Vestuvėms pasirinkome Ligūrijos regione esančią vilą su didžiuliu botanikos sodu, beveik ant jūros kranto, pačiame miestelio centre. Labai norėjome tuoktis arti jūros ir didžiąją dalį šventės leisti lauke po atviru dangumi. Pati vestuvių ceremonija vyko vilos pagrindinėje aikštėje, kurioje iš jūros akmenukų buvo sudėliotas gėlių ornamentas. Tokioje aplinkoje net dekoracijų per daug nereikėjo.

Indų vestuvės kartais tęsiasi net 5 dienas vien tam, kad būtų galima suspėti atlikti visus tradicinius ritualus. Jose dažnai dalyvauja šimtai ar net tūkstančiai svečių, sukviečiami šeimų pažįstami. Mūsų šventė nebuvo tokia tradicinė, kartu su šventiku pasirinkome mums svarbiausias tradicijas ir kvietėme tik pačius artimiausius mums abiem žmones.

Vakare prieš didžiąją dieną suorganizavom vakarienę ant jūros kranto, kurios metu moterys ir merginos galėjo pasipuošti tradiciniais „mehndi“ (henna tatuiruočių) piešiniais ant rankų. Kitą dieną pradėjome ceremoniją su oficialia jaunikio procesija, kai Shaanas su visa savo svita džiaugsmingai atvyko su būgnais ir šokiais pas mane į vestuvių vietą ir buvo pasitiktas mano tėvų ir šeimos. Taip jaunosios mama jaunikį priima oficialiai ir jį palaimina kaip būsimą savo sūnų, dukros vyrą. Vyksta oficialus šeimos susipažinimas, taip pat su daug šokių ir būgnų muzika, o aš, jaunoji, viską stebiu pasislėpusi. Tuomet tėvas ir broliai mane atlydėjo prie mūsų indiško „altoriaus“ ir vestuvės įvyko po keturių kampų dekoruota struktūra, simbolizuojančia naujuosius namus, kuriuos mes sukursime kaip jaunavedžiai.

Asmeninio albumo nuotr./Adelės Wiman ir Shaano Tharani vestuvių akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Adelės Wiman ir Shaano Tharani vestuvių akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Adelės Wiman ir Shaano Tharani vestuvių akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Adelės Wiman ir Shaano Tharani vestuvių akimirka

Mūsų surastas šventikas, vedęs ceremoniją, buvo be galo šiltas ir nuostabus žmogus. Jis visiems svečiams paaiškino, kodėl yra atliekamas vienas ar kitas ritualas, ką jis reiškia, kartais pajuokaudavo ir pamokslaudavo vyrų ir moterų santykių tema. Indų šventikai turi gana daug laisvės, kaip vykdyti ceremoniją, ir jos dažniausiai būna be galo šiltos ir linksmos.

Pati ceremonija vyksta valandą, jauniesiems ir jų tėvams sėdint aplink degančią ugnį. Ugnis simbolizuoja aukščiausią dievybę, kuri yra tuoktuvių liudininkė. Vienas svarbiausių momentų – kai jaunųjų mamos suriša mazgą iš dviejų skraisčių, užmestų ant jaunojo ir jaunosios pečių – taip amžiams susiejamas jaunųjų gyvenimas. Po kelių kitų ritualų ir mantrų jaunieji turi kelis kartus apeiti aplink ugnį, sulig kiekvienu ratu pasižadėdami vienas kitam vis kitą pažadą. Pavyzdžiui, vienas kitam amžinai būti draugu, gyventi tam, kad padėtų visuomenei, saugoti šeimos turtą ir gerovę, rūpintis vienam kitu, susilaukti sveikų ir dorų vaikų. Pusę kelio einant veda jaunoji, o pusę – jaunikis, tam, kad naujai sukurtoje šeimoje būtų galios pusiausvyra. Vestuves pabaigėme žiedų apsikeitimu ir oficialiai pagerbdami vyresnius abiejų šeimų narius – nusilenkdami iki pėdų „pasiėmėme“ jų palaiminimus.

Asmeninio albumo nuotr./Rūta Vanagaitė dukros Adelės vestuvėse
Asmeninio albumo nuotr./Rūta Vanagaitė dukros Adelės vestuvėse

Kelios mano lietuvės draugės po ceremonijos sakė, kad joms buvo be galo gražu visa tai stebėti – jos, nieko nežinančios apie indų tradicijas, buvo labai maloniai nustebintos tuo, kaip visi ritualai yra paremti universaliomis žmogiškomis tiesomis, o ne religinėmis dogmomis, ir kad mums, vakariečiams, galima daug ko pasimokyti iš Rytų.

– O kaip dėl religijos klausimo – ar jums teko priimti vyro tikėjimą tam, kad vestuvės vyktų pagal jų tradicijas?

– Hinduizmas yra labiau filosofija nei religija, ji neturi jokių krikštynų ar tikėjimo priėmimo. Kiekvienas gali praktikuoti hinduizmą kaip ir kada jiems patinka. Hinduistai pripažįsta ir visus kitų religijų dievus ir pranašus bei tiki, kad visi jie yra tos pačios Visatos dievybės apraiška, tik skirtingų formų.

Shaano močiutė atvykusi į Europą, kurioje nėra hinduistų šventyklos, eina į katalikiškas bažnyčias, nes sako, kad Dievas visiems vis tiek tas pats. Dėl to aš hinduizmu labai žaviuosi, jis nediskriminuoja kitų religijų ir nekvestionuoja, kuri religija teisingiausia, jų sistemoje visi dievai lygūs ir visi žmonės laisvi tikėti ir praktikuoti, ką nori.

Asmeninio albumo nuotr./Adelės Wiman ir Shaano Tharani vestuvių akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Adelės Wiman ir Shaano Tharani vestuvių akimirka

– Kaip pasirinkote suknelę? Ar klausėte vyro giminaičių patarimų, o gal ir pati įsivaizdavote, kaip turėtumėte atrodyti su jų tradiciniu apdaru?

– Kuri mergina nenorėtų kelti indiškų vestuvių vien tam, kad galima būtų šitaip pasipuošti (šypsosi)? Aprangos paieškos, tiesą sakant, užtruko trumpiausiai visame vestuvių planavime. Austrijoje indiškų drabužių parduotuvių nėra, tad pasiėmę kelias dienas atostogų vykome ten, kur arčiausiai galėjome jų rasti – pas šeimos draugus į Dubajų. Jiems padedant, per dvi dienas nusipirkome aprangas ir sau, ir mano šeimai. Aš žinojau, kad noriu ko nors modernesnio nei tradiciniai indiški raudoni apdarai, tą pavyko rasti – įsigijau „lehenga“ su rausvu viršumi ir mėlynu šilko sijonu, kuris idealiai derėjo prie Shaano siuvinėtos šilko liemenės. Vakarui abu pasirinkome vakarietiškesnius kreminius apdarus.

Asmeninio albumo nuotr./Adelė Wiman-Tharani ir Shaanas Tharani
Asmeninio albumo nuotr./Adelė Wiman-Tharani ir Shaanas Tharani

– O vėliau – šokiai iki ryto, koncertai, daugybė svečių?

– Mums buvo be galo svarbu, kad vestuvės būtų ta šventė, kai mano ir Shaano artimieji tarsi susilietų. Daug mąstėme, kaip geriausia būtų viską suorganizuoti, kad tikslas būtų pasiektas.

Vienas geriausių sprendimų – visus savo svečius pasodinome prie vieno labai ilgo bendro stalo. Jokių užstalių, jokių svečių skirstymų į apvalius staliukus. Tai buvo nepakartojama – vakarieniavo skirtingos kultūros iš 24 valstybių kartu, prie bendro stalo degant žvakėms.

Asmeninio albumo nuotr./Adelės Wiman ir Shaano Tharani vestuvių akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Adelės Wiman ir Shaano Tharani vestuvių akimirka

– Ar jau vykote medaus mėnesio?

– Oficialiai medaus mėnesio dar neišvykome, pasižadėjome, kad kiek vėliau prieš planuodami vaikus išvyksime į kokią nors neeilinę kelionę. Dabar pritrūko jėgų ir laiko planavimui, todėl važiavome tik kalėdinių atostogų.

– Vienos poros tuokiasi dėl to, kad nori gausinti šeimą. O kaip jūsų atveju?

– Mes tuokėmės irgi norėdami būti šeima, bet kol kas dar pabūsime dviese. Norisi kiekvienu savo santykių etapu pasimėgauti, dabar mėgaujamės naujais vyro ir žmonos vaidmenimis (šypsosi).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:41
01:21
06:02

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką