Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Redita Dominaitytė. Mūza su šlepetėmis

Redita Dominaitytė ir Deivis Lukas
Gedmanto Kropio nuotrauka / Redita Dominaitytė ir Deivis Lukas
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Jiedu susipažino, kai prieš aštuonerius metus jis jai atnešė nuotraukas. Nuo to laiko fotomenininkas Deivis Lukas (38) padarė galybę žmonos, aktorės Reditos Dominaitytės (37), fotografijų, o savos ir svetimos fotosesijos tapo šios šeimos realybe.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Redita, Deivis tave mėgsta fotografuoti. Vadinasi, esi jo mūza?

Deivis: Oho (kvatoja)!
Redita: Matai, Deiviui juokinga!

Deivi, ir tau juokinga? Kiekgi metų praėjo nuo romantiškos jūsų pažinties?

Redita: Manai, jis prisimena? Deivi, pagal vaikus skaičiuok. Mūsų Upei – septyneri.
Deivis: Vadinasi, kartu – aštuonerius.

Nejau praeina aštuoneri metai ir tavoji mūza užsimauna šlepetes? Visai nebegalvoji, kad ji – kūrybos įkvėpėja?

Deivis: Na, pirmą pusmetį Redita tikrai buvo mūza.

Kiek jos nuotraukų tuomet padarei?

Deivis: Padariau... O juk nuotraukos mus supažindino. Žinojau, kad Redita – aktorė, juk gal trečią kartą fotografavau. Paskui ji pakvietė į susitikimą.
Redita: Toks techninis susitikimas. Man patiko, kaip Deivis fotografavo, gavau jo telefono numerį, paskambinau, paprašiau nuotraukų. Jis jas atvežė. Paskui dar kartelį atvažiavo, o tada – liko.
Deivis: Kai pagalvoji, jei likau anuomet, tai ji tikrai – mūza.

Redita: Iš tiesų mūzas yra jis. Deivis – kūrybos žmogus, idėjinis vadas, aš – tik techninis darbuotojas, atlikėja. Bet juk visų aktorių tokia paskirtis – pamenat Algirdą Kaušpėdą? „Reiks kalbėt kasdien pagal tekstą...“
Deivis: Mūsų veikla nuo to prasidėjo – Redita buvo pirmasis modelis. Ir mūza, ir pozuotoja, ir stilistė.
Redita: Viską mėginome patys... Teko išmokti, kaip makiažą daryti, gėles dekoruoti ir psichologijos kursus išeiti.

Deivis: Kas galėjo pamanyti, jog tai taps verslu?! Tačiau kažkaip natūraliai – iš pradžių fotografavau aktorę, paskui – vaikelio besilaukiančią moterį, kai gimė Upė – mamą su vaiku. Pagalvojome: jei tai įdomu mums, kodėl tokių fotografijų nenorėtų kiti? Draugai šaipėsi: gal jums nėštumas per smegenis šitaip? Nei norės kas, nei išsirengs...
Redita: Vis dėlto nuojauta neapgavo... Besilaukianti moteris su gėlėmis tapo mūsų vizitine kortele. Gerai prisimenu tą jausmą – aš pati laukiausi, Deivis buvo mano mylimas žmogus ir idėjos partneris. Tai pašalino bet kokius skrupulus.

Deivis padarė daugybę tavo nuotraukų. Ar nuo tada, kai įsimylėjai fotografą, pozavai kokiam kitam?

Redita: Esu pozavusi keletui, juk nuotraukos – neatsiejama darbo televizijoje dalis, bet mane fotografuoja Deivis. Nėra jokios būtinybės fotografuotis pas kitą.

O jei tas kitas pasiūlytų įstabų tavo aktą?

Redita: Ne, ne, ne! Nebent tai būtų Timas Walkeris – garsus aktų fotografas. Nieko neturiu prieš lietuvius, bet pasaulyje žinomi darbai iš tiesų įkvepia, užburia jų kokybė, minties polėkis. Lietuvoje aš turiu Deivį!

Ir jis tikriausiai yra padaręs ne vieną tavo aktą?

Redita: Be abejo!
Deivis: Jei jau visai atvirai – nuo aktų viskas prasidėjo. Paskui – nėštumas. Dažnai skambina draugai, prašo paaiškinti, kokį fotoaparatą pirkti. Iš pradžių jie fotografuoja gėlytes, gamtos vaizdus, paskui – namus, paskui – moteris, paskui truputį nusirengusias moteris, o paskui... Na, viskas visuomet baigiasi nuogumu.

Vadinasi, Deivis tave, Redita, prisiviliojo žadėdamas aktų nuotraukas?

Redita: Ne, tai aš jį suviliojau, kai atnešė nuotraukas. Nežinau, ar galima suvilioti moterį, pasiūlius jai fotografuotis aktui?
Deivis: Ji mane pavaišino vynu...
Redita: Ir aš atidaviau raktus nuo buto. Aktai atsirado gerokai vėliau (juokiasi).

Mes kartu dirbame aštuoneri metai ir, kuo toliau, tuo labiau mūsų nuomonės išsiskiria. Iš tiesų tai – vyriškas ir moteriškas požiūris. Kai iš fotosesijos reikia išrinkti labiausiai vykusias nuotraukas, aš išrenku vienas, Redita – visai kitas. Klientės paprastai pasirenka taip, kaip Redita.

Tikriausiai negalima paneigti, kad susitikę du žmonės vienas kitam padaro vienokią ar kitokią įtaką?

Deivis: Jei būčiau buvęs vienas, kažin, ar būtų šovę galvon fotografuoti besilaukiančias moteris. Ir kaip svetimam vyrui fotografuoti besilaukiančią? Juk tai taip subtilu... Intymus momentas – reikia apsinuoginti, reikia parodyti pilvą, visokios drapiruotės, reikia liestis prie nuogo kūno, ne kiekviena sutiks, kad kitas vyras tai darytų. Ir per penkias minutes barjerai neišnyksta... Kai esi dviese – vyras ir moteris, gerokai lengviau.

Deivi, kada paskutinį kartą fotografavai Reditą?

Deivis: Labai neseniai. Mudu išmėginome, ką reiškia fotografuoti brandžią moterį. Tai – nauja mūsų studijos „Nudeluk“ specializacija.
Redita: Ir aš vėl – bandomasis triušis...
Deivis: O kas juo turėtų tapti? Nejau svetima? Tai, kad Redita yra žinoma, ką čia slėpti, padeda įgyvendinti idėjas. Kai moterys mato, kad ir Redita sugeba apsinuoginti, tai jas padrąsina.
Redita: Savo pavyzdžiu aš rodau požiūrį į mūsų darbą. Kaip galiu moterims sakyti, kad verta albume turėti savo nuotraukų įvairiais gyvenimo etapais, jei pati to nesu išmėginusi?

Deivis tikriausiai žino pačius gražiausius savo mūzos rakursus?

Deivis: Mes kartu dirbame aštuoneri metai ir, kuo toliau, tuo labiau mūsų nuomonės išsiskiria. Iš tiesų tai – vyriškas ir moteriškas požiūris. Kai iš fotosesijos reikia išrinkti labiausiai vykusias nuotraukas, aš išrenku vienas, Redita – visai kitas. Klientės paprastai pasirenka taip, kaip Redita. Vyrai visiškai kitaip žiūri į moteris, tai – tiesa.

Redita: Moteriai svarbu, kad ji būtų graži. Vyrai globalizuoja vaizdą, o moterys kreipia dėmesį į detales. Kaspinėlis, drugelis, gėlės žiedas arba ji pati, tiesiog graži.
Deivis: Dažnai atsitinka taip, kad moterys fotografuojasi paskutiniais nėštumo mėnesiais, o nuotraukas pasiima jau susilaukusios vaikelio. „Kokia aš čia stora!“ – sako, nors per fotosesiją negailėjo sau komplimentų, džiaugėsi savimi.

Matyt, kiekviena būsena verta būtent tos sustabdytos akimirkos...

Deivis: Visada sakysiu, kad besilaukiančios moterys yra pakylėtos. Meno prasme toji būsena – nepaprasta. Jei tik, žinoma, viskas gerai, jei nėštumas lengvas.
Redita: Aš pati sau gražiausia atrodžiau septintą ar aštuntą nėštumo mėnesį. Pastebėjau, kad ir daugelis moterų taip. Mūsų kūrybos procesas visada remiasi pačių išmėginta praktika.
Deivis: Nėštumas apriboja, žmonės paprastai nori tiesiog gražių nuotraukų, didelio meno nepadarysi. Pamėgink išplaukusį vaizdą, sakys: „Labai gražios nuotraukos, bet kodėl tokios neryškios?“

Na, bet eksperimentams, Deivi, turi Reditą...

Redita: Kartą sugalvojome tokį kosminį variantą. Viena bičiulė netgi sutiko pozuoti. Tačiau, kai fotosesija įvyko, supratome, kad tas kosmosas nieko bendra su nėštumu neturi. Idėja tiesiog nepasiteisino...
Deivis: Aktą gali daryti, kokį tik nori, – romantinį, techno, metalinį. Tik ne besilaukiančios mamos nuotraukas!

Redita: Motinystė – jauku, šilta... Visa tai, kas šalta, pjaunasi, prasilenkia.
Deivis: O štai gėlės tiko.
Redita: Nes jos irgi – jaukuma. Ir kol kas mūsų niekas nesugebėjo nuplagijuoti, na, bent jau Lietuvoje (šypsosi).

Ar yra Deivio idėja, kuriai, Redita, tu nepritarei?

Redita: Dažniausiai iš pradžių būna – reikia! Jei ką sugalvojame, aš užsidegu. O tada būna: taip, galbūt, ne... Deivis – iš kito galo: ne, galbūt, taip!
Deivis: „Gal pernelyg nuoga?“ – klausė ji manęs, kai fotografavau paskutinį jos aktą „Laimos“ žurnalui.

Redita: Bet aš žinau, kad esu jau ne dvidešimties! Ir jau nebe tas amžius, kad eičiau va bank. Juk žiūri į veidrodį, matai, kad ir fotošopas nebepadės... Na, gerai, gerai, padeda jis, padeda (juokiasi). Kai pamačiau nuotraukas, net atsidusau: iš kur mergaitei tiek drąsos? Bet ir vėl – jei nori pasakyti moterims, kad šitaip galima fotografuotis, turi pirma tai išmėginti, paminti savo kompleksus, pademonstruoti savo grožio sampratą.

Nė neabejoju, kad šitokia naminė fotosesija tampa smagiu veiksmu. Ar būna, kad tas veiksmas baigiasi lovoje?

Deivis: Įvairiai baigiasi (juokiasi). Daug metų dirbame kartu, aš visada žinau, kokios nuotraukos jai patiks, o kokios ne.
Redita: Šiaip jau Deivis yra autoritetas ir kuriant stilių, ir fotografuojant, bet kai reikia išsirinkti savo nuotraukas, sprendžiu aš.
Deivis: Negali sakyti, kad kiekviena fotosesija yra malonumas. Kartais tai tampa labai labai sunkiu darbu.

Redita: Turime padaryti begalę kadrų, kad gautume tą vieną vienintelį. Paprastai, kai dirbame kartu, aš esu stilistė, grimuotoja ir modelis. Kai stoviu anoje pusėje, savęs juk nematau. Deivis yra mano veidrodis, jis man sako, kaip turėtų būti.
Deivis: Kai aš fotografuoju Reditą, tai nebūna visai standartinis procesas. Juk modeliai paprastai neturi savo nuomonės (šypsosi)...
Redita: Deivis man sako: „Tu juk žinai, ką turiu mintyse...“ Ir tu atspėk, kas ten jo mintyse tą akimirką! Tada atsistok šitaip arba taip. Bet aš juk kasdien nebūnu manekenė ir dažniau stoviu šalia jo nei prieš jo fotoaparatą. Man pozavimas yra sunkus darbas, aktoriai linkę pervaidinti, linkę būti nenatūralūs. Pozavimas juk irgi – meno rūšis.

Labai įdomu sužinoti, ar fotografas po aštuonerių metų bendro gyvenimo pagaliau vedė savo mūzą?

Devis: ...
Redita: Ne, nes mūza juk ir turi likti mūza. Be to, mūzai suteikta teisė rinktis – kada panorės, tada ir ištekės. Nusiims mūzos sparnelius ir taps moterimi su šlepetėmis. 

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką