Regina Arbačiauskaitė: niekada nenorėjau ištekėti už aktoriaus

Nuo 1995–ųjų gyvenate Klaipėdoje. Nepasiilgstate Vilniaus? Juk jaunystės miestas...

Kad ne, nepasiilgstu... Buvo Adolfo Večerskio jubiliejus, norėjau atvažiuoti, būtų buvęs lyg ir kurso susitikimas, bet nepavyko.

Mieste prie jūros jaučiatės įstrigusi?

Ne, jokiu būdu, ne! Gal taip pasakyčiau: esu išsiilgusi darbo, taigi pramogoms nebeturiu laiko. Teatre, nors ir rekonstruojamame, sunkiausiomis sąlygomis, bet „pagimdėme“ premjerą – „Iš miglos išniro angelas“. Kolegos, tikiuosi, suprato, kodėl neatvažiavau.
 
Metai, dar metai, dar... Taip ir tolsta viskas?

Jeigu norite  pasakyti – praeitis, taip, ji gerokai nutolusi. Ir Vilnius – nebe tas, kokiame gyvenau dvidešimt šešerius jaunystės metus. Viskas keičiasi, viskas mainosi...
Nuo 1996–ųjų dirbu Klaipėdos dramos teatre. Manau, jau prigijau, juk keturiolika metų... 

O kaip jus klaipėdiečiai priėmė anuomet? Garsi, populiari, iš sostinės...  

Džiaugiuosi, kad priėmė. Tie metai nebuvo lengvi, viskas tarsi iš naujo... Daug ko buvo. Ir nepasitenkinimo savimi, ir apatijos. Laimė, užteko kantrybės, tikėjimo, kad viskas susitvarkys, kad turim susigyventi. Ir tai ateina tik dirbant, o kai aš dirbu, apie nieką daugiau negalvoju. Šiandien jaučiuosi daug geriau, atgaunu pasitikėjimą, esu be galo dėkinga Klaipėdos teatro kolektyvui ir žiūrovams.

Į Klaipėdą atsekėte paskui savo vyrą – habilituotą ekonomikos mokslų daktarą Roką Flicką?

Na, skamba taip, tarsi į tremtį (juokiasi). Nesutikčiau... Tai sena istorija, jau ir prisiminti neverta. Tiesiog abiem atėjo mintis keisti gyvenimą, tiksliau – gyvenimo vietą. Norėjome išvykti į Vokietiją, bet pakeitėme tik miestą gimtinėje. Patraukėme toliau į Vakarus... Labai viliojo jūra. Tikrai buvo verta.

Tikriausiai čia ramybės daugiau nei sostinėje?.. 
 
Ramu, gyvenimas daug ramesnis, tikrai. Tačiau darbe reikia ieškoti kitų galimybių. Kartais atrodydavo, kad gyvenimas sustojo, apimdavo panika, griebiesi to, ano, fantazuoji, betgi – vėlu... O jausmas, kad gali veikti tik scenoje, nepaleidžia. Ir į televiziją filmuotis nenubėgsi, kaip Vilniuje būdavo – suspėdavau tarp repeticijos ir spektaklio. Nors... Kas žino, ką prarandam, o ką – atrandam?
 
Šitaip visą gyvenimą ir migruoju. Užtat neturiu vietos, kur tikrai norėčiau grįžti, tėviškės. Tik iš visur likę prisiminimai...

Neabejoju, pasiūlymų filmuotis ir dabar esate gavusi?

Režisieriai dairosi į tas, kur arčiau (šypsosi)... Bet ne visi. Jeigu mano veidas vis dar būtų šmėžavęs ekrane, kažin ar Algimantas Puipa būtų pakvietęs į „Dievų mišką“?

Tačiau, leiskite prisiminti, buvo laikas, kai ir teatro, ir kino režisieriai jus be galo mėgo...

Taip, negaliu skųstis, labai daug dirbau. Priminėt, anąkart per televiziją rodė „Petrą Kurmelį“. Žiūrėjau ir galvojau, kad esu patenkinta savo darbu. O anuomet, kai režisierius Juozas Sabolius pasiūlė vaidinti Marcę, amo atgauti negalėjau: „Juozai, išprotėjai? Kodėl aš?“

Ir tikrai – kodėl? Tokia gražuolė, o staiga – apsileidėlė Marcė! 

Ne dėl grožio bijojau. Svarsčiau, kaipgi aš tokį charakterį sukursiu. Tada man buvo jau per trisdešimt, pabuvusi tokia Marcė... Bet suradom spalvų, režisierius matė, kad galiu. Būna tokių keistų dalykų... Kartą paskambino režisierius Musnickas, nepažinojau jo, nebuvom susidūrę jokiuose darbuose. Sako, filmas nufilmuotas, įgarsinti reikia. Pamenat tokį „Gyvenimas po klevu“, pagal Romualdą Granauską? Jame pagrindinį vaidmenį – motinos – atliko Eugenija Šulgaitė. O kas gi jos lūpomis kalbėjo? Aš... Pradžiugino toks pasitikėjimas. Vaidmuo gilus, aktorė Šulgaitė sukūrusi daugybę motinų. Man patiko tas darbas, o dabar jį prisiminiau, matyt, dėl to, kad ir paskutinis mano vaidmuo teatre – motinos.
 
Gimėte Šiauliuose, paskui gyvenote Pakruojyje, mokėtės Senojoje Akmenėje...

Šitaip visą gyvenimą ir migruoju. Užtat neturiu vietos, kur tikrai norėčiau grįžti, tėviškės. Tik iš visur likę prisiminimai... Šiauliuose pas močiutę leisdavau vasaras, ten vieną pirmųjų teatro spektaklių mačiau. Kaip dabar prisimenu – „Kepurininko pilis“. Jei neklystu,vaidino aktoriai legendos Elena Bindokaitė ir Vytautas Benokraitis.
Mama dirbo dantų technike. Iš Šiaulių išvažiavome į Pakruojį. Tas miestelis man – lyg iš sapno. Buvau plona, judri, tamsių akių, juodaplaukė pradinukė, čigoniuke tik ir vadindavo. Su vaikais mėgdavome gatvėje užsikabinti už arklių traukiamo vežimo ir taip vėžintis. Kartą čigonai pavijo arklį. Kaip aš išsigandau! Maniau, tikrai išsiveš, juk sakydavo, kad čigonai vaikus vagia.

Prisimenu, kaip norėjau suaugti. Medines kaladėles prie vaikiškų sandalų vinutėmis prikalam, mamos kapronines kojines su siūlėmis, vatos už bliuzelės ir – į gatvę. Vaikštom lyg tikros moterys, bet kad kas pastebėtų...
Nuo Pakruojo laikų negaliu pakęsti jurginų kvapo. Mano suolo draugą nutrenkė elektra. Buvo ruduo, tų jurginų... Ėjome išsirikiavę kolona per miestelį paskui karstą, o atėjus ryte į klasę ant suolo degė žvakutė. Dar ilgai šokinėjau naktimis – tokia didelė buvo mirties baimė. Atrodo, nuostabi gėlė, vyras sako, norėtųsi, kad rudenį jie sode žydėtų. O man ir dabar jų kvapas kelia baimę, nerimą. Nesodinu.

Paskui mama keitė darbą, turėjo įsikurti Senojoje Akmenėje. Metus gyvenau  Šiauliuose pas močiutę. Mokiausi penktoje klasėje, lankiau baleto studiją. Su Voldemaru Chlebinsku šokau vienoje poroje. Abu kvietė į Vilnių. Jis išvažiavo ir tapo garsiu šokėju, aš likau. „Nevažiuosiu, – pasakiau, – ir taip kojos nuo baleto batelių kruvinos.“ O dar labai norėjosi į tą kitą miestą, pas mamą. Akmenėje šokių, raiškiojo skaitymo būrelius lankiau, trečią vietą mokyklai iš Trakų parvežiau. Pasirinkau tuomet, pamenu, ištrauką apie lapę iš „Mažojo princo“. Nuostabi mintis: prisijaukinti ir būti atsakingam...
Labai elegantiška mokytojų Černių pora mokykloje vedė dramos būrelį. Jį irgi lankiau. Tai vis giliai įstrigę prisiminimai...

Štai kur, matyt, šovė mintis iš tikrųjų pamėginti aktorystės? 

Kad visi aplinkiniai skatino: „Tu gali...“ Galvojau ir apie istoriją, ir apie vokiečių filologiją, bet teatras, matyt, įsirėžė pasąmonėje... Klasės draugės sesuo dirbo Vilniuje televizijoje, buvo baigusi aktorinį. Kai vasarą grįžo atostogų, „ėjau konsultuotis“. Sužinojau, kad kursą renka Vancevičius (teatro vyriausiasis režisierius Henrikas Vancevičius – red. past.). Toji pavardė man, aišku, nieko nesakė, nors apie Juozą Miltinį jau buvau girdėjusi. Sakau jai: „Gal aš labiau pas Miltinį norėčiau...“ O ji: „Jis turi savo studiją, jei jau išsirenka, tai išsirenka. Pasimokysi konservatorijoje, Miltinis tavęs tikrai neims. Galvok.“ Kažkodėl nusprendžiau, kad aukštasis mokslas yra rimčiau nei teatro studija, ir išvažiavau į Vilnių.
Stoviu per stojamuosius nuošaly visų, pasitikėjimo pilna, nes juk Stanislavskis perskaitytas, perkarusi, plaukai – dvi žiurkės uodegytės – tos išsvajotos „kasos“, kurių niekada taip ir neturėjau. Konkursas buvo didžiulis – gal dvylika ar keturiolika žmonių į vieną vietą. Įstojau.

Laimė, jei filmai nesensta. O jie nesensta, kai režisierius neieško įmantrios formos, pretenzijos, bet kalba apie jausmus. Žmonės ir gyvenimas – štai kas yra amžina.

Jūsų kursas buvo labai stiprus. Vytautas Rumšas, Sigitas Račkys, Jonas Braškys, Vytautas Grigolis, Vytautas Kernagis – tik kelios pavardės. Kaip konkuravote tarpusavyje?

Nebuvo jokios konkurencijos, mūsų keliai nesusikirsdavo.
 
O Eglė Gabrėnaitė? Sakydavo: dvi gražuolės, abi talentingos... Jus tikriausiai painiodavo?

Eglė buvo vyresnio kurso. Ir dabar turbūt mus painioja... Nors man atrodo, kad esame labai skirtingos.
 
Anuo metu aktorius žmonės labiau pažinojo ne iš teatro scenos, o iš televizijos filmų ir kino...

Visais laikais buvo teatromanų. Man norėtųsi palyginti kita. Tada mums atrodė, kad televizijoje statome ne visada vertus kūrinius. Kai dabar palygini, pasirodo, tikrą meną kūrėme. Šiandien mintama šou ir prastais serialais, bet jaunimas, kurio tai netenkina, turi daug daugiau fantazijos ir galimybių nei mes anuomet.

Daug kas kalba, kad anuo metu santykiai tarp kolegų buvę šiltesni.

Šių dienų žmonės labiau saugo privatumą. Nieko blogo čia nematau. Kol neturėjau šeimos, aš irgi „dalyvaudavau“, kaip ir daugelis jaunų žmonių, nemokėjau viena būti.
Tai tu paskambini, tai tau paskambina. Gal čia iš serijos: anksčiau gėlės labiau kvepėjo (šypsosi)? Žmonių santykiai, manau, nesikeičia, o tikrai šilti santykiai visais laikais buvo ir yra reta, brangi dovana.

Ar teatre dažnai tekdavo „laužyti“ save? Ar prisiversdavote vaidinti taip, kaip nenorite, kaip jums nepatinka?

Kad vaidmuo būtų nemielas?Ar nepriimtini režisieriaus, kolegų siūlymai? Būna, bet tai – normalu, mūsų kasdienybė. Išmintis tai, kad sugebi susikalbėti, rasti bendrą vardiklį, moki išgirsti kitus, kitaip – aklavietė. Lieki vienas, nesuprastas ir nesupratęs. Spektaklis – kolektyvinis darbas. Pradedi tai vertinti tik gerai košės iškabinęs. Ir, jeigu rimtai, oi, oi, kaip tai nelengva... Gal kitiems – kitaip?
Anąkart varčiau senus popierius, užrašus. Radau iškarpą iš „Jaunimo gretų“ žurnalo. Jame – populiariausių dešimtukas. Matote, ir 1977–aisiais rinko populiariausiuosius (juokiasi). Pasaulis nelabai keičiasi... Aš – tada tik dvidešimt penkerių, šalia Justino Marcinkevičiaus, Gedimino Girdvainio, Jono Avyžiaus, Stasio Povilaičio ir kurso draugo Vytauto Kernagio. Paskui – interviu. Jame sakau: „...su kiekvienu nauju vaidmeniu ieškau savojo teatro ir savęs jame. Dešimtukai – laikina. O didžiausias turtas – geri rezultatai, kuriuos gali pripažinti tu pats. Nežinau, kuriais metais aš galėsiu tyliai pasidžiaugt savim...“
Pasirodo, ir tuomet – dvidešimt penkerių, toks pat nepasitenkinimas! Aktorystė – tai „šventė“, kuri tęsiasi visą gyvenimą.

Vaidmenys teatre – tik akimirka. Gaila, kad jos sustabdyti neįmanoma. Kinas – visai kas kita. Atrodo, tarsi jis būtų tikrasis dokumentas – buvai, vaidinai. 

Laimė, jei filmai nesensta. O jie nesensta, kai režisierius neieško įmantrios formos, pretenzijos, bet kalba apie jausmus. Žmonės ir gyvenimas – štai kas yra amžina. Tai taip paprasta, kad kartais atrodo, ai, kaip neįdomu.

Kaip manote, pasisekė, kad jūsų vyras ne aktorius?

Na, jeigu taip formuluojate klausimą, tai man pasisekė, kad sutikau savo įsitikinimais dūšiai artimą žmogų. Niekada nenorėjau ištekėti už aktoriaus. Per smarkiai buvo įsirėžusi atmintin močiutės nuomonė apie aktorius – ji labiausiai nenorėjo, kad ir aš aktore tapčiau. Mano senelių santuoka buvo kaip daugelio lietuvių – tvirta, valstietiška, daugiavaikė, prie ūkio. Matyt, genuose – amžinų vertybių poreikis, o su tais aktoriais juk visko būna... Ne visada šeima – šventas dalykas.
Nors ekonomistas, Rokas nėra visiškai svetimas teatrui. Svarbiausia, kai susitikome, vertybės nesiskyrė, nepasikeitė niekas ir dabar.

Kiek metų jūs kartu?

Šiemet atšventėme trisdešimt. Gal jam nėra lengva su manim, galėčiau būti žemiškesnė. Būna, lygintuvą palieku įjungtą – skubu į gastroles, dar kur nors. Kažin ar sakiau jam apie tai (juokiasi)? Laimė, lygintuvai dabar geri, gali stovėti parą – tai įsijungia, tai išsijungia. O skalbiniai skalbyklėje... Būna, porai dienų palieku išskalbtus, bet čia – niekis, tik buities smulkmenos.

Turite du vaikus, jie jau suaugę...

Ir dvidešimt septynerių sūnus Karlas, ir dvidešimt penkerių dukra Agnes baigę mokslus Vokietijoje. Duktė gyvena Vilniuje, sūnus – Klaipėdoje. Nei vienas, nei kitas į menus nepasuko, bet kaip ten jų viduje – nežinau. Sūnus atvežė mane į premjerą, po spektaklio važiuojam namo, o jis: „Žinai, man toji scena taip kvepia...“ Na, galvoju, man, ir tai ne visada, ji kvepia... O jis ginčijasi: „Užkulisiai turi savo kvapą.“ Matyt, iš vaikystės prisimena, kaip mažiukai abu lakstydavo po akademinį.

Pajutau liūdesio gaidelę, kai prasitarėte, kad mūsų gyvenimas – trumpas, moters aktorės – ypač. Kaip susitaikyti su bėgančiais metais? Panašu, turėtumėte žinoti...

Kartais tame „susitaikyme“ gali įžvelgti skausmo, neišsipildžiusių iliuzijų... Geriau, kai metai tau atneša pasitikėjimo ir harmonijos su savimi.
 
Gražioms moterims, matyt, dar sunkiau...    

Šiandien esu tokio amžiaus, kad juokinga būtų, jei imčiau rimtai postringauti apie moters grožį, va, apie vidinį – prašom (juokiasi). Esu, kokia esu. Profesija įpareigoja būti moliu, o tu prašai, kad tik būtų išsaugotas sveikas protas. Savo gyvenime jokio gražuolės vaidmens neatlieku. Namai, šeima yra mano užuovėja, mano ramybė, susikaupimo vieta, harmonija. Be viso to mūsų darbe būtų sunku ištverti.