Ak, jei Rose Bertin būtų nujautusi, kokį nerealų mastą įgaus jos mestelėta frazė, kai architektūra, dailė, mada nebesugebės kurti naujadarų ir ims šniukštinėti istoriją. Kai lietuvių dizainerio atstovė spaudai parašys, kad jos darbdavys pirmasis sukūrė korsetą (kurį dabar visi kopijuoja ir mėgdžioja), nes apsimes nežinanti, jog šis kankinimų įrankis buvo išrastas dar gerokai iki Kristaus. O galiausiai ateis metas, kai istorijos perdirbiniai pasieks tokį mastą, kad visi nujaus, iš kur jie perimti. Nebebus prasmės apsimetinėti, jog istorija niekuo dėta. Prasidės atvira retro manija.
 |
| wikimedia.org nuotr./Marijos Antuanetės modistė Rose Bertin |
Kaip tik tokio meto sulaukėme. Sunku sugalvoti nors vieną gyvenimo sferą, kurios nebūtų apėmusi retro epidemija. Žinoma, yra naujosios technologijos, kurių pats pavadinimas paneigia žvalgymąsi į praeitį; esama sričių, kurių šventa pareiga atstovauti progresui. Tarkim, medicina. Juk nenorėtumėte prisiminti, kaip atrodė šeštojo dešimtmečio dantų gydytojų kabinetai ir kaip riaumodavo anuometiniai grąžtai. Nors… Andai skambino vienas bičiulis, siūlė Tibeto grybą. Gydo nuo visko. Vėžys traukiasi ir nyksta, užkalkėjusios kraujagyslės plečiasi, organizmas tampa jaunas ir sveikas. Tik nesakykite, kad retro tema niekuo dėta. Gerai pamenu iš vaikystės trilitrinį stiklainį virtuvėje ant palangės, kuriame burbuliavo raukšlėtas padaras. Kad ir kokiais septynmyliais žingsniais medicina žirgliotų į priekį, visada bus to retro: raganų, žiniuonių, užkalbėtojų, bobučių receptų.
Užsienio knygynuose stūkso stirtos knygų, kurių pavadinimai trumpi ir iškalbingi: „1950s“, „1960s“, „1970s“, „1980s“. Norint pusvelčiui galima įsigyti rinkinį, kuris sveria kaip plyta ir apima visą XX a. Leidinių formatai patogūs, kad knyga tilptų kišenėje ir gulėtų ant stalelio prie lovos vietoj maldaknygės. Jums nereikia? Prireiks. Net žmogus, kuriam nusišvilpti į visas mados kryptis ir tendencijas, kartais gauna kvietimų į teminius vakarėlius. Juk dabar nepadoru rengti gimtadienį ar darbovietės balių, kur tik geriama, valgoma. Reikia temos. O kad mieli sveteliai nesikankintų galvodami, kaip pavaizduoti pumpotaukšlį ar undinę, karnavalui siūlomi retro stiliai: aprangos kodai svyruoja tarp nebyliojo kino laikų ir aštuntojo dešimtmečio.
Dar blogiau, jei tamstai rūpi mada. Dabartis suvokiama tik per praeitį. Tad kritikai nesivargina komentuoti visumos ir detalių, rašo telegrafiniu stiliumi: populiaru Žozefinos suknelė, Jackie O siluetas, trečiasis, penktasis, aštuntasis dešimtmečiai. Nežinote, kas tai yra, pirkite „plytinį“ knygų rinkinį. Arba skaitykite spaudą, lankykite parodas. Pastaruoju metu sunku rasti muziejų, kuris būtų atsispyręs retro madai. Iš saugyklų traukiami XX a. pradžios, XX a. vidurio kostiumai, rodomos senos Richardo Avedono fotografijos, rengiama Paulio Poiret retrospektyva ir dar balažin kas.
Apie madą ir jos praeities nostalgiją net kalbėti drovu: tema išsemta, ir ne desertiniu šaukšteliu, o samčiu. Simpatiją kostiumų istorijai lengva suprasti: kažkada viskas buvo aišku. Užsimerkime (išsižioti nereikia) ir prisiminkime, ką vilkėjo Elvio Presley amžininkės ar XX a. pradžios damos. Jei žinios ribotos, atsiverskime kostiumų istoriją, ir informacija bus kaip ant delno. O dabar pamėginkime pasakyti, ką pačios vilkime. Kokie siluetai madingi, koks plotis ir ilgis? Ką reikia užsimaukti, kad atrodytum kaip gūdi provincialė, nieko nenutuokianti apie dienos aktualijas? Mantas Petruškevičius atsakytų. Mes nepajėgiame. Madingas toks pliuralizmas ir eklektika, kad sunku kuo nors nustebinti. Tai laikotarpis be veido.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Retro stilius.. |
Todėl reikia labai paplušėti, kad išgirstum komplimentą, jog esi elegantiška ar stilinga būtybė. Užduotis gerokai supaprastėja atsigręžus į praeitį. Būtasis laikas stilingumo aurą duoda avanso. Nesvarbu, ar kardinaliai pakeiti įvaizdį, ar tik mėgini prilygti prosenelėms, kurios mokėjo nešioti kojines su siūle ir ant akių užsitraukusios skrybėlę neatsitrenkdavo į pirmą pasitaikiusį stulpą.
Praeitis traukia magiškai. Tuoj paaiškinsiu. Sunku įsivaizduoti žmogų, kuris savo noru eitų fotografuotis; beldžiamės į ateljė tik prispyrus mirtinam reikalui ir užsimerkę atsiimame paso nuotraukas. Tačiau tereikia pamatyti gundantį užrašą, kad ateljė klientams siūlo istorinius kostiumus bei perukus, ir kaipmat kyla ūpas įsiamžinti. Be to, galime neabejoti, kad atvaizdas bus pakabintas garbingiausioje vietoje ir kiekvieną mielą svetelį tempsime už atlapų jo žiūrėti. Kažkada šią aukso gyslą aptiko Saulius Paukštys; dabar retro ateljė pridygo kaip grybų.
 |
| Johnas Galliano |
Baisu pameluoti, bet madoje pirmasis retro manija susirgo turbūt Johnas Galliano. Net jei ką nors supainiojome, jo nuopelnai retro stiliui didžiausi: jau keliolika metų dizaineris kliedi dekadansu pakeliui užkabindamas kitus istorinius periodus. Tuo pat metu atsirado vintažas. Kai Talitha Getty (supermodelis ir pasiturinti moteris) hipių laikais mėgino derinti aukštąją madą ir turguje pirktas drapanas, jos niekas nesuprato: kam teršti aiškų ir ryškų stilių? O štai paskutiniame XX a. dešimtmetyje, mados kontūrams tapus miglotiems, vintažo idėja pasirodė labai viliojanti. Aišku, iniciatyvos ėmėsi Londonas: Pietų Kensingtone kasmet imta rengti aukcionus, kuriuose buvo prekiaujama 1955–1985 m. modeliais.
 |
| Vintažinis stilius |
Įprasta teigti, kad mada – trumpalaikė. Nuoširdžiai pritariame. Jei neliesime retro stiliaus. Kas pasikeitė Londone per keliolika metų? Reti aukcionai virto šimtais sendaikčių parduotuvių ir nuolat veikiančiais blusų turgeliais, o turistas, pasiteiravęs brito, ką turėtų pamatyti, bus pasiųstas į Portobello Road, tikrą senienų klondaiką. Beje, paprasčiausia jį rasti sėdus į taksi, kuris (viduje patogus ir erdvus) atrodo kaip tikra iškasena… Jei esate žurnalistė ir jums nusišypso laimė – kas nors pakviečia į fashion trip, – kad ir kokiame krašte būtumėte, šeimininkai pirmiausia ves į vintažo parduotuves. Nes gyvi dizaineriai niekur nedings, nuolat kurs, o štai rasti gerą senieną ne kiekvienas sugeba… Jergutėliau (lyrinis nukrypimas), kokios tos parduotuvės! Drabužėliai sukabinti pagal metus, spalvas, ilgius ir pločius, su niekuo nepalyginamas laiko mašinos pojūtis; jausmas, kad tai kažkur matyta, ir džiaugsmas, prieš kurį blanksta Ameriką atradusio Kolumbo emocijos: tokių medžiagų nebėra, taip nesiūlėjama, tai tikra!
 |
| Juodasis Londono taksi |
Mažas intarpas. Yra du terminai: „retro“ ir „retro futurizmas“. Jei norite žinoti skirtumą, jūsų paslaugoms „Vikipedija“. Mūsų tema – duoklė praeičiai; nesigilinsime, tikrovei ar imitacijai. Solidarizuojamės su Alfredu Bumblausku, kuris karalių Mindaugą vadina galvažudžiu ir apie gūdžią praeitį pasakoja taip, tarsi pats būtų lakstęs su kuoka. Nesvarbu metodas; svarbu nostalgija… Arba neišmanymas. Juk apstu piliečių, kurie, užsisakę Arne Jacobseno krėslą, šventai tiki, kad tai – paskutinis mados klyksmas. O baldą rekomendavęs specialistas kukliai nutyli (ar nežino), kad supermoderniai atrodanti kėdutė šiemet šventė penkiasdešimtmetį. Vadinasi, irgi tinka mūsų retro padūsavimams.
Retro mada Lietuvoje
Lietuvoje praeitimi domėjosi ne vienas dizaineris, tačiau stipriausiai į ją įkibo Juozas Statkevičius.
 |
| Žmonės.lt nuotr./Juozo Statkevičiaus 2013 m. pavasario-vasaros kolekcija |
Pravertė pažintis su Aleksandru Vasiljevu ir teatro praktika. Būtasis laikas čia netinka: Juozas ligi šiol puošia damas prieškario metų skrybėlaitėmis. Vintažo mada irgi jo nuopelnas. Kaip kitaip pavadinti megztą rožinę suknelę, kurią įvairiomis progomis demonstravo turbūt jau keliolika damų? Nors jis tikrai ne vienišius, turi alternatyvų. Yra Neringa Jociutė, kurios modeliai iš paskutiniųjų priešinasi mūsų pragmatiškam laikui ir adresuojami gal net ne amžininkei, o būtajai jos inkarnacijai. Kiekvienoje „Mados infekcijoje“ esti reveransų praeičiai, pavyzdžiui, „LT Identity“ personažai, pasiklydę tarp mūsų vaikystės ir XX a. pradžios.
 |
| Parodos „LT Identity: 10 Tapatybės metų“ akimirka |
Negražu kalbėti vien apie madą. Juolab kad internete pilna svetainių, kurios siūlo virtualių retro fonotekų, senovinių žaidimų, plakatų, automobilių, katerių, net pornografijos. Žinoma, moters anatomija nepakito, tačiau prieš šimtmetį damos buvo apvalesnės, moteriškesnės – yra kur akis paganyti. Kas dar? Siūlomos senos sodybos ir pirtys iš šimtamečių rąstų; arkliais kinkomos rogės ir išvis archajiška pramoga: pačiam, sulenkus iškrypusį stuburą, iš samanėlių išsirauti baravyką. Ketinate tuoktis? Bus baisi gėda, jei darysite tai šiuolaikiškai, neužsakę 1936 m. mersedeso, 1963 m. volgos ar bent 1957 m. pobedos.
Nors sovietmetis, puikiai tinkantis rubrikai „Retro“, ne visada pasiteisina. Nes ne visi turi humoro jausmą. Antai „Tarybinės“ dešros ir dešrelės, kelerius metus pripažintos geriausiu Metų gaminiu, staiga užstrigo. Kažkas pajuto patriotizmo antplūdį ir nutarė, kad produkto kokybė yra menkniekis, palyginti su žala, kurią daro pasibaisėtinas pavadinimas (Grūto parką irgi būtų gerai išsprogdinti). Tikri lietuviai turėtų pirkti tortą „Retro“ ir pietauti „Marceliukės klėtyje“.
Nuo retro nepabėgsi
Labai knieti paminėti ką nors rimto, kad neatrodytų, jog praeitis aktuali vien apsirijėliams ar mados besivaikančiam jaunimui. Idealus pavyzdys – Julija Tymošenko, pasirinkusi nekvailą stilistą. Pastarasis, Olegas Pokalčiukas, iškart sumetė, ką nuveikti, kad ponia taptų miela milijonams ukrainiečių ir padarytų įspūdį užsieniui. Senamadiška (gerokai nubalinta) madam Julijos kasa pranoko visus lūkesčius. Tai, kas buvo įprasta ir artima tėvynainiams, Paryžiuje, Milane tapo sensacija: galvą rėminantys kasų vainikėliai ėmė keliauti iš kolekcijos į kolekciją.
 |
| Julija Tymošenko |
Šou verslas irgi nesnaudžia. Kas žino, kaip būtų susiklostęs sceninis Madonnos likimas, jei ne meilė Marilyn Monroe ir noras jai prilygti? Daug gražaus retro yra ir mūsų pramogų sektoriuje. Egidijus Sipavičius, „Bobų vasara“, vis populiarėjantys prieškariniai šlageriai ir romansai. Beje, kino net neminime. Istorinių filmų įtaką madai sunku įvertinti. Nūnai net imta įtarti, kad George’as Clooney moteris varo iš proto dėl to, kad yra panašus į nebyliojo kino laikų amantą. Būtų nors kiek šiuolaikiškesnis, baigtųsi visos meilės.
Retro mus persekioja kiekviename žingsnyje. Bado akis net ten, kur tarsi turėtų atsirasti organiškai. Tarkim, opera. Tikrai niekas nenustebtų ir neimtų linksniuoti stiliaus, jei „Rigoleto“ herojai kankintųsi vilkėdami XVI a. kostiumus, „Bohemos“ solistai – XIX a., o „Salomėjos“ bibliniai personažai – ką nors archajiško. Tačiau bohemos atstovai – it iš prieškario madų žurnalo, Džilda vilki graudžią trumpą suknelę, o Jeruzalėje matome tokį maskaradą, kad, regis, nėra tik naro kostiumų. O gal pražioplinau? Žodžiu, dar viena proga pakalbėti apie retro madą.
 |
| Tqn.com nuotr./Mini Cooper |
Būsime pamiršę interjero dizainą, kuris be senųjų stilių dabar beveik neįmanomas. Net nežinia, iš kurio galo pradėti ir kokią pasiūlą vardyti. Esama visko: nuo Medičių baldų kopijų iki kičo, nuo tikrų antikvarinių reliktų iki sendintų imitacijų. Galiausiai apstu moderniai atrodančių baldų, kurie buvo sukurti prieš kelis dešimtmečius, bet vis dar gaminami, nes turi paklausą. Galima pirkti a la senovinę vazą, galima – šiuolaikišką indą su prieš šimtmetį tapytu Tamaros de Lempickos paveikslu; apsalti nuo vitražinio „Tiffany“ šviestuvo ar rūsčių Bauhauzo formų. O interneto parduotuvė įtaigiai siūlo senovinį medinį telefono aparatą. Kad klientai neišsigąstų, prekeiviai tikina, jog jame yra pulsinis ir toninis režimas, paskutinio skambučio kartojimo funkcija ir visi kiti progreso požymiai. Tapetus praleisime, ir taip viskas aišku. Pamėginkime rasti tarp jų ką nors naujo: vyrauja barokas, rokokas ir kiek jaunesnis vintažas.
 |
| 123rf.com nuotr./Retro mada |
Dar reikėtų kur nors priplakti tango maniją. Bent paminėti „vabalėlius“, „Mini Cooper“, „Chrysler PT Cruiser“, „Opel GT“, kitus antikvarinę dvasią puoselėjančius automobilius. Ir daugybę dalykų. Bet visko neprisiminsime. Ligos simptomai aiškūs, įrodymų pakanka, o pasiduoti jai ar likti nuošalyje (jei tai įmanoma) – spręskime pačios.
