Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Režisierius Tadas Vidmantas: „Žinau, kad nieko nepakeisiu, bet mėgstu pabaksnoti pirštu į nesąmones“

Tadas Vidmantas
Roberto Riabovo/ „Laimos“ nuotr. / Tadas Vidmantas
Šaltinis: „Laima“
0
A A

Interneto erdvėje jis kaip tikras sanitaras – kaip skruzdė ar kuri nors genių rūšis miške. Apnuogindamas absurdiškus sociumo reiškinius, kino režisierius ir scenaristas Tadas Vidmantas kūrybiniais projektais – televiziniu Sauliaus Poškos personažu, „Važiavimais su Tadu ir Timūru“, Ciniko Roberto blogu – ėmė linksmai kalbėti apie visuomenės ydas.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Atrodo, kad iš prigimties tavo šypsena slepia švelnią ironiją. Ar nuo mažens mokėjai pastabiai ir kritiškai vertinti žmonių elgesį, kalbėjimą?

Iš prigimties esu labiau introvertas nei ekstravertas. Nors galiu puikiai jaustis tarp nepažįstamų žmonių, vis dėlto mieliau laiką leidžiu su artimiausiais arba vienas. O pastabus ir smulkmeniškas buvau visada. Esu kažkada skaitęs knygą apie veido bruožus. Nežinau, kiek tai tikras mokslas ir kiek pseudomokslas, bet kartą pritaikiau tas žinias praktiškai. Tai nutiko vienoje įstaigoje, kai pastebėjau, kad mane aptarnaujanti darbuotoja turi labai lenktus antakius.

O tokie žmonės, anot knygos autorės, yra „jausminiai“ (priešingybė man, itin logiškam žmogui). Prabilęs apie nesmagius jausmus, kilusius iš situacijos, dėl kurios tada pas ją sėdėjau, gavau nemažą piniginę nuolaidą.

Šaržuodamas ar ironizuodamas žinau, kad nieko nepakeisiu, bet mėgstu pabaksnoti pirštu į nesąmones ir garsiai pasakyti: „Taip neturėtų būti.“ Šiuo atžvilgiu esu šiek tiek cinikas.

Kur, tavo galva, slypi riba tarp ironiško požiūrio ir pasityčiojimo?

Pasityčiojimas nuo ironiškos pašaipos skiriasi tuo, kad pastarosios žmogus būna nusipelnęs, o pasityčiojimas – nemotyvuotas. Galima šaipytis iš to, ką ir kaip žmogus kalba, ir kaip elgiasi savo noru, bet negalima pašiepti to, kas nepaklūsta jo valiai. Jei ką nors netyčia įžeidžiu, nėra sunku atsiprašyti ir savo žodžius atsiimti. Vieną kartą (tada studijavau dailę) su bendrakurse pajuokavau taip, kaip buvau įpratęs juokauti su savo mergina. Kolegė nesuprato, įsižeidė ir aš privalėjau jos atsiprašyti. Išmokau: ne viskas, kas tinka namie, tinka ir Dailės akademijos aplinkoje.

Linksmam vaikinui turbūt būna lengviau su moterimis?

Mudu su žmona Lina esam linksmi ir laimingi žmonės. Daug juokiamės ir vienas kitą juokinam. Drąsiai galiu teigti: jei ne ji, dabar nebūčiau tas, kas esu. Vadinu ją savo mūza. Šiuo metu žmona Londone dirba vienoje grožio chirurgijos klinikoje terapeute. Kad ir ką daryčiau, jaučiu milžinišką jos palaikymą. Lina ne kartą, man abejojant, yra įspyrus į užpakalį ir pasakius „daryk“. Net tokia smulkmena, kaip Poškos „varguoliai“, mano scenarijuose atsirado dėl to, kad ji kartą Žaliuosius ežerus taikliai pavadino Varguolių ežerais.

Ar jautiesi laimingas darydamas tai, ką darai?  

Kelias iki to buvo labai natūralus ir lengvas. Vaikystėje lankiau dramos būrelį, vaidinau Širvintų kultūros centro teatre. Po keleto metų pertraukos, įkvėptas Juozo Erlicko ir Daniilo Charmso kūrybos, pats pradėjau rašyti pjeses. Kai kurios iš jų buvo pastatytos Panevėžy ir Vilniuj, Jaunimo teatre. Sėdėdamas tarp žiūrovų ir klausydamasis jų juoko, supratau, ką aš noriu ir toliau daryti, – dovanoti geras emocijas. Prieš dešimt metų tėvai buvo nupirkę filmuojantį skaitmeninį fotoaparatą. Pradėjom su draugais kurti įvairius trumpus juokingus filmukus.

Viršelis/Žurnalo „Laima“ balandžio mėnesio numeris
Viršelis/Žurnalo „Laima“ balandžio mėnesio numeris

Aš dar rašydavau scenarijus. Išmėginęs jėgas ir televizijoje, ir internete, supratau, kad mano stichija – interneto reklamų gamyba, nes ten ir laisvės, ir iššūkių daugiau nei bet kur kitur. Šiandien, dirbdamas Londone, žinau, kad kai kurių dalykų įgyvendinti nepavyks vien todėl, kad esu lietuvis: niekad negausiu tokių projektų, kokių galbūt gaučiau būdamas britas (dėl nacionalizmo). Bet su tuo susitaikiau ir dėl to pernelyg nesikremtu. Tiesiog darau tai, kas džiugina.

Visą interviu su Tadu Vidmantu skaitykite balandžio mėnesio žurnale „Laima“.

VIDEO: „Eastern European Lady School | Fyfų mokykla“
VIDEO: Eastern European Men School | Marozų Mokykla
„Laima“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką