Rima, prieš kelerius metus sustyguotas jūsų gyvenimas treniruojantis Vilniuje gerokai pasikeitė: dabar sukatės tarp Vilniaus ir Kauno, nes komanda, atsiradus kitiems rėmėjams, persikėlė į Kauną. Greitai pripratote?
Taip, didesnė mano savaitės dalis prabėga Kaune su „VIČI-Aistėmis“. Šeimai – šeštadienio vakaras, sekmadienis ir pusė trečiadienio... Atsikeli viešbutyje, nuvažiuoji į treniruotę, pavalgai, pailsi, tada – vakarinė treniruotė, viešbutis, skaipas, bendravimas su vyru ir sūnumi. Tenka pabūti internetine mama, bet per laisvadienius atsigriebiu! Nieko šiame gyvenime nėra brangesnio, kaip pabūti su tais, kurie tau artimiausi. Kai aš Kaune, yra tik vienas žmogus, kuris mane nuoširdžiai ir su meile kontroliuoja, – tai sūnus. Jis žino kiekvieną mano žingsnį. „Mama, kur tu dabar? Ką veiki? Ar jau po treniruotės? Kai grįši į viešbutį, paskambink.“ O man ramu ir gera, nes ir pati taip per atstumą dalyvauju vaiko gyvenime. Na, o vyras manęs nekontroliuoja, kaip ir aš jo. Vis dar labai pasitikime vienas kitu...
Profesionaliai sportininkei, ko gero, du ar trys vaikai – jau neįsivaizduojama prabanga, ar ne?
Būtent. Antrą dažniausiai gali planuoti tik baigusi karjerą. Mano Aras, kuriam dabar devyneri, užaugo sporto salėje. Jis nelankė darželio, imdavau jį su savimi visur – ir į treniruotes, ir į stovyklas, tik prieš varžybas nuveždavau tėvams į Ukmergę. Gerai, kad mano kelyje pasitaikė supratingų trenerių, kurie nemanė, kad sportas yra VISAS gyvenimas. Ir man, ir kitoms mamoms į Lietuvos rinktinės treniruočių stovyklas buvo galima atsivežti vaikus. Tad maniškis triukų su kamuoliu pramoko pats, niekieno nemokytas, dar būdamas visiškai pipiras, o dabar jau lanko Vilniaus krepšinio mokyklą. Žinote, kokia viena iš mano svajonių? Pamatyti sūnų Lietuvos krepšinio rinktinėje. Džiaugiuosi, kad jis turi, kaip sportininkai sako, cinkelio.
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnale „Laima“
