Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rimas Valeikis: žinau, ką aš myliu ir ko noriu (papildyta rugsėjo 23 d.)

Rimas Valeikis
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Rimas Valeikis
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Toks jausmas, kad jo nori visos. Viena gražuolė sukasi aplink lyg vijoklis. Kita žavisi treniruotu jo kūnu. Trečia aikčioja ir vadina lietuviškuoju Bradu Pittu. Dar keli tūkstančiai tylių dūsautojų kiekvieną šeštadienio vakarą spaudo mobiliojo mygtukus ir balsuoja už šokantį dailininką Rimą Valeikį (33). Amžinai jaunas ir gražus... laisvas... nevaržomas... Negi iš tiesų Rimas Valeikis niekam nepriklauso?

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Ar tu dar gyvas po šokių, repeticijų ir treniruočių?

...dar gyvas... Tu gi neklausi apie gyvumo kokybę (juokiasi). Aišku, kad truputėlį nusilesęs. Anksčiau nesu šokęs, bet visada norėjau. Užgrojus kokiai gražiai melodijai, kūnas tarsi pats imdavo judėti. Tas žodis „šokis“ mane ir apgavo: paaiškėjo, kad sportiniai šokiai gerokai skiriasi nuo tų judesių, kuriuos atlieki pats. Čia kur kas daugiau matematikos, geometrijos. Sandrai net sakiau: „Pasidarykime žingsnelių brėžinį.“ Aš vis dar mąstau apie tai, ir kad pėda eitų teisingai, ir kad nuo kulno ar pirštų turiu pradėti, ir kur korpusas pasisukęs, ir kad negaliu paleisti alkūnių, ir kad nugara būtų tiesi... Galvoju apie dalykus, apie kuriuos profesionalūs šokėjai net nemąsto.

Ir kam tau reikėjo šito vargo?

Taip šnekėdamiesi galime prieiti ir prie klausimo: „O kokia gyvenimo prasmė?“

Gerai: kokia gyvenimo prasmė?

Tikrai ne rezultatas, nes visų jis vienodas. Anksčiau sau kėliau daug egzistencinių klausimų, bet suvokiau, kad jie klausimais ir lieka. Atsakymai (net jeigu juos rasi), bus labai platūs ir laikini. Nusprendžiau, kad man gyvenimo prasmė – pats vyksmas, malonumas, kurį šiuo metu galiu jausti. Šokiai tampa malonumu, kai pasiseka sušokti...

...arba jeigu pagiria ir pavadina Bradu Pittu...

Va ir ne. Prie pagyrų dar grįšiu ir paaiškinsiu, kodėl jos nėra malonios.
Šokant dėl didelio fizinio krūvio žmogaus organizme išsiskiria daug endorfinų – natūralių opiatų. Todėl į smegenis gauni dozę natūralaus narkotiko. Išeini po repeticijos ar treniruotės sporto salėje, žiūri į elektros stulpą ir jis tau toks gražus... Iš kur visa tai žinau? Nes prieš metus Agnė (žmona Agnė Gintalaitė – red. past.) Vilniaus universitete pradėjo studijuoti psichologiją. Ji daug skaito, domisi, mokosi, ir aš nenoriu nesuprasti, apie ką mąsto. Žinau, kad būsime kartu, jeigu eisime, žiūrėsime ar mąstysime ta pačia kryptimi. Todėl ir aš paskaitau jos knygų, piešdamas pasiklausau mokomųjų garso įrašų.

O kaip dėl tų pagyrų?

Na, koks aš Bradas Pittas... Atleiskite, bet namie turiu veidrodį ir žinau, kaip atrodau. Nuo tada, kai komisija pradėjo taip mane girti, Inga Valinskienė – žavėtis, neapleidžia pojūtis, ar tik iš manęs lengvai nesišaipoma. Nepelnytos pagyros – netikros. O pergyrimas – apskritai pašaipos forma. Man labiau patiktų nuosaiki reakcija.

Jeigu su Agne jaučiuosi laisvesnis, negu būdamas vienas, ko dar galėčiau norėti? Tas poravimosi laikas, kai vaikštai prisikvepinęs ir kostiumuotas – puiku. Bet mylėkite mane ir tada, kai po namus slankioju susivėlęs, su pižama, pavargęs ar susinervinęs.

Kaip vertini savo galimybes laimėti?

Jos tikrai nedidelės. Bet jeigu galvočiau vien apie rezultatą, tai keltų per didelį stresą. Nenorėjau iškristi pirmose laidose, buvo smagu sulaukti pagyrimų dėl gerai parengtų šokių. Bet laimėjimas šitame šou yra tiek priklausomas nuo atsitiktinumų ir tiek mažai nuo manęs, kad... Kai dalyvavau išlikimo projekte „Robinzonai“, buvo momentų, kai man tiesiog pasisekė. Tačiau buvo ir pojūtis: jeigu labai labai pasistengsiu, nuo manęs gali priklausyti pergalė. O čia tokio jausmo nėra, nes daug svarbesnės žiūrovų simpatijos ir antipatijos. Todėl tas taisyklingesnis ar prastesnis žingsnelis mažai ką reiškia... Yra komisija, kuri vieną kartą gali tarsi be priežasties girti, o kitą kartą gal, žiūrėk, be priežasties peikti. Jeigu manysi, kad žūtbūt turi laimėti šou, bus labai sunku: jausiesi beviltiškas, silpnas, nevaldantis situacijos. O jeigu galvoji: „O, vėl šeštadienis... bus proga pašokti... žiūrėk, dar kas nors pavyks... smagu“, tada šokiai veža.

Kada spėjai taip ištreniruoti kūną, kad jis tapo moterų susižavėjimo objektu? Net reklaminėse naujo spektaklio nuotraukose garsiam operos solistui Edgarui Montvidui „uždėjo“ tavo torsą!

Su tuo kūnu ir Montvido galva išėjo labai paprastai. Agnė dirba fotografe, jai reikėjo sutvarkyti tą reklaminę nuotrauką, bet, matyt, kas nors nesisekė, todėl pareiškė: „Ateik. Nusirenk. Man reikės kūno.“ „Pastatė“ apšvietimą ir nufotografavo mane. Paskui nuotrauką sutvarkė kompiuteriu.
Aš tikrai sąmoningai netobulinu savo kūno. Tiesiog kasdien darau prisitraukimus, lankau sportinę gimnastiką. Supratau, kad ši sporto šaka man patinka. Jokių „staklių“, treniruoklių, tiesiog dirbi su savo kūnu. Po tokių treniruočių jauti, kad jis priklauso tau: gali ant rankų atsistoti, kojas pakelti, prisitraukti, pašokti ir apsiversti ore... Jauti, kad valdai savo kūną. O sportuoju todėl, kad įpratau nuo vaikystės. Tėtis tai kojūkus kokius sumeistraudavo, tai sportuoti mane per jėgą grūsdavo... Ir dabar, jeigu nesportuoju, jaučiuosi suglebęs, ištižęs. Todėl ir ryte šiek tiek pajudu, ir vakare padarau pilvo preso pratimų...

Moterys tave dievina ir giria, o vyrai, panašu, nemėgsta...

Normalu, aš irgi nemėgstu tų vyrų, kurie patinka moterims (juokiasi).

Ar jauti ypatingą moterų meilę?

Agnės jaučiu. Bet kuriuo atveju – dėmesys, susižavėjimas, teigiamos emocijos šildo bendrą atmosferą.

Tačiau kartais vyrą tai sušildo per smarkiai, ir šeima griūva...

Gal taip ir būna... jeigu esi durnas. Iš Agnės vadovėlių supratau, kad vyrai tai daro ne dėl nevaldomo savo seksualumo. Ypač dažnai taip nutinka apie keturiasdešimtus gyvenimo metus (kas ir man artėja) ir labiausiai susiję su baime mirti. Tam, kad įrodytų, jog dar gyvena, vyras susiranda kitą (dažniausiai – jaunesnę) moterį, dar susilaukia vaikų. Gyvenimas tarsi prasideda iš naujo, ir mirtis nutolsta.
O man atrodo, kad vietoj to gal verčiau daryti dalykus, kurių šiaip nedrįsai: pradėti kolekcionuoti pašto ženklus... nusipirkti oro balioną ir apskristi pasaulį... arba eiti į šokių projektą... Gal tai irgi artėjančios amžiaus vidurio krizės ženklas?.. Tikrai nežinau, kaip bus sulaukus tų keturiasdešimties, bet šiuo metu jaučiuosi gyvenantis visavertį gyvenimą ir laimingas. Man atrodo, jau susidėliojau savo galvoje prioritetus: ką aš myliu, ko noriu. Jeigu su Agne jaučiuosi laisvesnis, negu būdamas vienas, ko dar galėčiau norėti? Tas poravimosi laikas, kai vaikštai prisikvepinęs ir kostiumuotas – puiku. Bet mylėkite mane ir tada, kai po namus slankioju susivėlęs, su pižama, pavargęs ar susinervinęs. Tokie santykiai kaip mūsų su Agne kuo toliau, tuo vertingesni darosi. Mano gyvenimas man dabar aiškus kaip niekada. Ir žinau, kad taip gyvendamas esu laimingas.

Bet į viešumą žmogus paprastai eina ne todėl, kad pasakytų, koks jis laimingas, o dėl to, kad ieško pokyčių.

O aš einu tam, kad pareklamuočiau savo piešimo mokyklėlę. Galima? Ir dar noriu papasakoti apie mūsų su Agne ką tik išleistą knygelę, kurioje linksmai mokoma kompozicijos, piešimo dalykų. Apie tai, kaip galima nupiešti meškiuką Anzelmą.

Gerai, reklaminė pertraukėlė baigta. Dabar rimtai: pamenu, projektas „Robinzonai“ jūsų su Agne šeimoje sukėlė krizę. Nebijai, kad po šitos viešumo bangos vėl kas nors panašaus gali nutikti?

Oi, ne! Nebijau, nes subrendau. Į daugelį klausimų mes su Agne jau atsakėme, daug ką išsprendėme. Šeima yra tai, kaip tu gyveni ne lengvaisiais momentais, o kaip sprendi problemas. Aš esu be galo dėkingas Agnei už tai, kad dabar taip mąstau, kad jaučiuosi laisvas.

Aš labai dėkingas Agnei, kad jai visai nesvarbu visi tie mano projektai, dalyvavimai, šou... Prisimenu, grįžau iš „Robinzonų“, nusivežiau ją į piceriją. Nebuvo galima sakyti, bet norėjau pasigirti: „Agne, aš laimėjau.“ „O man vienodai“, – išgirdau.

Negi Rimas Valeikis niekam nepriklauso?

Gal tai greičiau Rimo Valeikio identiteto klausimas. Norėčiau būti menininkas ir priklausyti menui. Dar geriau būtų, jeigu sugebėčiau gyventi be teliko. Tai būtų brandos požymis. Bet prisiminkime: į kažkurį tavo klausimą ką tik atsakiau, kad jaučiuosi subrendęs, o pats dalyvauju šokių projekte! Ar toks žmogus gali kalbėti apie savo brandą?! Atsiimu savo žodžius.

Tai gal esi priklausomas nuo viešumos? Televizijos? Scenos?

Niekada nemąsčiau, bet galbūt televizija iš tiesų virsta mano žalingu įpročiu? Jau seniai galvojau: jeigu pasiūlys šokti, sutiksiu. Pasiūlė – sutikau. Gal reikėjo ilgiau pasibranginti, pasilaužyti?

Ingos Valinskienės komplimentai ar frazės įžymybėms neretai prilimpa lyg nenugramdoma etiketė. Juk Marijų Mikutavičių „svajonių jaunikiu“ pakrikštijo būtent ji. Dabar į šios moters akiratį patekai tu...

O Dieve, ne man bijoti tų etikečių! Ir „robinzonas“ buvau, ir „Teleloto skambutis“... Aš kaip kelioninis lagaminas, kuris apklijuotas visa krūva etikečių. Dar viena nauja jau nieko nepakeis. Kai atrodė, kad visą gyvenimą būsiu „robinzonas“, buvo kur kas baisiau.

Tu sąmoningai ar netyčia kuri mačo įvaizdį? Raumeningas, nuolat kovojantis dėl išlikimo, viską sugebantis, moterų viliotojas...

Koks mačo?! Va, norėčiau stambesnių rankų, bet man tie bicepsai kaip neauga, taip neauga. Neisiu juk specialiai ir nepumpuosiu būtent tos vietos kaip „Olialia pupytės“... Ne, geriau mylėsiu save tokį... netobulą (juokiasi)...

Viešumoje tu – žmogus šventė. O koks esi namuose?

Nemalonus toks tipas... Nemėgstu plauti indų, nes tai – mano darbas. Kažkada per neatsargumą, kai ginčijomės su Agne, ar reikia indaplovės, pasakiau: „Virtuvėje ir taip mažai vietos, geriau aš išplausiu indus rankomis...“ Pasakiau. Tas žodis man grįžo ne jaučiu, o kalnais indų. Bet jau pripratau. Užtat kai Agnė juos išplauna, jaučiuosi labai dėkingas.
Man labai patinka namie rytais su ja gerti kavą. Jeigu vaikas jau išėjęs į mokyklą, o mums nereikia skubėti ir turime penkiolika minučių, ramiai pasėdime, pasišnekame. Man su niekuo nėra taip malonu ir įdomu kalbėtis apie knygas, filmus kaip su Agne.

Bet dabar namuose aš tikrai nesu šventė. Grįžęs po šokių repeticijų iškart puolu prie kompiuterio dirbti, o iš ten – tiesiai į lovą miegoti. Seniau bent kokį filmą pažiūrėdavome, į kiną nueidavome. Man dabar labai trūksta bendravimo. Bet ši situacija anksčiau ar vėliau baigsis ir grįšime į savo vėžes. Tada dar labiau branginsiu tai, ką turiu. Juk žmogaus laimės pojūtis kyla tik iš vidaus.
Aš labai dėkingas Agnei, kad jai visai nesvarbu visi tie mano projektai, dalyvavimai, šou... Prisimenu, grįžau iš „Robinzonų“, nusivežiau ją į piceriją. Nebuvo galima sakyti, bet norėjau pasigirti: „Agne, aš laimėjau.“ „O man vienodai“, – išgirdau. Tada supykau: aš gi taip stengiausi, o jai nerūpi! Dabar suprantu: patinku jai ne dėl to, kad man sekasi ar nesiseka, o dėl mūsų santykių. Jeigu po dešimties bendro gyvenimo metų vakare grįžčiau namo, o ji stovėtų ir varvintų seilę: „Dieve mano, Rimai, koks tu gražus...“, pamanyčiau, kad susirgo. Didžiulė vertybė – kad grįžęs namo galiu turėti ramų, nesureikšmintą gyvenimą. Gal tokie šokių projektai visai į naudą? Trumpam atitolsti, pabūni kitokiose sąlygose, vienas į kitą pasižiūri iš naujo... Šiandien reikės nupirkti vyno, susėsti vakare ir pasikalbėti...

Agnė Gintalaitė: šokiai mūsų šeimos neišardys

„Visada taip buvo: Rimas mėgo šokti, o aš nekenčiau šokių. Taigi, Rimui sutikus dalyvauti tokiame projekte, bendrame mūsų gyvenime niekas nepasikeitė“, – juokiasi dailininko žmona fotografė Agnė Gintalaitė (34).

Koks jausmas žiūrėti į Rimą šokantį?

Yra proga pabusti (juokiasi). Nes kol sulaukiu jo pasirodymo, pritrūksta kantrybės ir labai suima miegas. Specialiai neinu į studiją, geriau sėdžiu namie prie televizoriaus. Tada per reklamines pertraukėles ar kitų dalyvių pasirodymus galiu išsivirti kavos ar prisnūsti... Be to, namuose sėdžiu su sūnumi ir šunimis. Va tikroji priežastis: du šunys! Jie nelabai sutaria – nei namie galiu palikti, nei kartu vestis į studiją. Todėl ir pati neinu (juokiasi).

Nepavydi, kad tavo žmogus giriamas, dievinamas, tituluojamas svajonių ir geidžiamu vyru?

Džiaugiuosi dėl jo. Jeigu žmogų myli, džiaugiesi, kai jam sekasi. Aš apskritai visiškai nepavydi. O dėl Rimo: jam tinka dalyvauti tokiuose šou, būti dėmesio centre. Ir jam puikiai sekasi būti viešu žmogumi.

Man atrodo, dažnas projekto žiūrovas net nepasakytų, ar Rimas vedęs, ar turi vaikų. Žodžiu, tikras nepriklausomas mačo.

Gerai! Tegu taip ir atrodo!

Tavęs nežeidžia, kad šalia figūruoji labai retai?

Tikrai nemanau, kad žmogus turi eiti gatve ir afišuotis, kad yra vedęs ar ištekėjusi. Pavyzdžiui, nei mes vestuvinius žiedus nešiojame, nei mano pavardė yra Valeikienė. Manau, afišavimas, kad esi su tuo ar kitu susituokęs, tai – bandymas deklaruoti, kad tau tas žmogus priklauso. Tai – savinimasis ir žmogaus sudaiktinimas. Todėl neinu ir neskelbiu: „Žinote, o mano vyras dalyvauja šokių projekte!“ Galiu tik pasakyti, kad Rimas – geriausias mano draugas, kad noriu su juo pasenti... Bet dėl to, kad jis – mano sutuoktinis, man jis nepriklauso.

Manau, afišavimas, kad esi su tuo ar kitu susituokęs, tai – bandymas deklaruoti, kad tau tas žmogus priklauso.

Vadinasi, jūs – du atskiri laivai, kurie kartkartėmis susirenka bendrame uoste ir vėl išplaukia kas sau laisvi ir nepriklausomi?

Oi, ne. Mes labai daug laiko praleidžiame kartu. Jeigu esame atskirai, telefonas tiesiog kaista nuo skambučių. Mes net vieną automobilį turime, todėl vienas kitą vežiojame, laukiame po darbo. Arba, pavyzdžiui, nuvežame sūnų į mokyklą ir stengiamės kartu mieste papusryčiauti. Manau, mes kartu praleidžiame daugiau laiko nei statistinė šeima.

Toks jausmas, kad Rimas visur nori būti pirmas, geriausias, tobuliausias...

Tai – jau charakterio savybė. Aplinkiniai paprastai nemėgsta tokių žmonių, kurie yra valingi, daug iš savęs reikalauja ir kuriems sekasi. Ypač Lietuvoje, kur labai mylimi nelaimėliai... Rimui ir sakau: „Kartais pabūk nevala, atsilikėlis...“ Bet jam patinka būti ryškiam, matomam. Rimas – puikus dailininkas ir piešimo mokytojas. Bet, matyt, kol kas tai nepatenkina jo viešumo poreikio. Todėl energijos, adrenalino ieško scenoje, šokių aikštelėje.

Nebijai, kad viešuma – dažna šeimyninių krizių priežastis?

Nė viena šeima neapsaugota nuo krizių, bet žinau, kad šokiai mūsų šeimos neišardys. Mes jau išgyvenome įvairiausių krizių. Pavyzdžiui, trintį po „Robinzonų“ greičiau lėmė ne pats projektas, o tuo metu dar visai mažas sūnus. Tada buvome jaunesni, visos emocijos – daug stipresnės. Reikėjo laiko sudėlioti prioritetus: kas mums yra šeima, kas kam svarbu, koks bus mūsų bendravimas... Ir pykomės, ir aiškinomės. Bet negi turi išsigąsti ir dėl to negyventi kartu ar nesituokti?

Kiek metų jūs drauge?

Dešimt. Jeigu pastebėsiu dešimtųjų metų krizės požymių, būtinai paskambinsiu ir informuosiu (juokiasi).
Manau, kad šeimos griūva, kai žmogus patiria netikėtą išorės dėmesį ir pradeda save neadekvačiai vertinti. Rimas visą laiką buvo viešumoje, todėl dabar nieko naujo neįvyko. Be to, protingas žmogus analizuoja savo veiksmus. Negi aš gyvenčiau su kvailu vyru? Su Rimu esu todėl, kad jis protingas, o ne dėl to, kad turi gražų pilvo presą.
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką