Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rolandas Džiaukštas. Naktimis futbolo nebesapnuoju

Rolandas Džiaukštas su žmona Simona
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Rolandas Džiaukštas su žmona Simona
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Kai tik susitarsime su kaimynais, šalia sodybos įrengsime futbolo aikštę. Pats žaisti nebegaliu, bet nors draugai ar vaikai kamuolį pagainios“, – užsidegęs pasakoja buvęs Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės gynėjas Rolandas Džiaukštas (33), prieš trejetą metų iš profesionalaus žaidėjo tapęs verslininku. Ir neslepia, kad išgyventi nelengvą permainų laikotarpį padėjo ne tik žmona Simona (29), bet ir gerokai anksčiau pradėta įrengti kaimo turizmo sodyba.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

„Pirmiausia kalbėsimės ne apie darbus, o apie futbolą“, – rėžiu be užuolankų ir matau, kiek prisiminimų juos užplūsta. Ir Rolandą, kuris profesionalųjį sportą dėl sveikatos problemų buvo priverstas palikti jau prieš ketverius metus. Ir Simoną, kuri iš namų ūkį ant gležnų savo pečių velkančios sportininko žmonos pastaraisiais metais virto vyro verslo partnere. Netrukus ji įgyvendins ir seną savo svajonę – kitąmet Kaune duris turėtų atverti vaikų darželis, kurį galės lankyti ir neįgalieji.

Tačiau futbolas vis dar kelia daugybę emocijų. Nors šeima jau įprato prie naujo gyvenimo ritmo, o Rolando sportiniai bateliai ir apranga jaukiai supakuoti į tris lagaminus. Kad per daug nekliūtų už akies...

Rolandai, tašką profesionalaus sportininko karjeroje padėjai vos 29-erių, turėdamas kontraktą su Ramenskojės „Saturn“ klubu. Galėjai dar bent keletą metų žaisti?

Karjeros pabaiga buvo netikėta net man pačiam. Kūriau kitokius planus – tikėjausi Rusijoje likti nors penkerius metus. Ir tik tada grįžti į Lietuvą. Žinoma, kai žaidi, apie blogiausius variantus irgi pagalvoji. Ypač apie retą žaidėją aplenkiančias traumas. Bet niekada nesitiki, kad ją patirsi būtent tu. Vieną dieną pajutau neįprastus kojos skausmus. Kurį laiką kenčiau, nesitreniravau, tačiau tikros skausmo priežastys paaiškėjo tik atlikus tyrimus. Maskvos medikai iš pradžių net nenorėjo tikrinti klubų – tikimybė, kad susidėvės bent vienas jų sąnarys ir atsiras ataugų, mano amžiuje labai nedidelė, tokios bėdos užklumpa gerokai vyresnius sportininkus. Tačiau pasitvirtino blogiausi spėjimai. Paskui gydytojai aiškino, kad tai ne vienos dienos trauma, viskas kaupiasi metų metus. Bet „žodžių į vatą nevyniojo“ – iš karto pasakė, kad žaisti nebegalėsiu.

Dar pameni, kaip jauteisi tą akimirką?

Gydytojų kalbos tada man didelio įspūdžio nepadarė. Tikėjau, kad padarius operacijas ir iškentėjus ilgą atsistatymą, vilčių žaisti dar bus. Du mėnesius praleidau Vokietijoje, mane operavo, laksčiau su ramentais. Žadėjo, kad dar bent dvejus metus galėsiu sportuoti. Tą ir bandžiau daryti jau grįžęs į Lietuvą, į „Žalgirį“. Tačiau skausmai nedingo, o ir Vilniaus futbolo klube prasidėjo bardakas, todėl pagalvojau: ar verta kentėti, kai nejauti jokio moralinio pasitenkinimo. Dabar nebesportuoju net savo malonumui – labai norisi, bet koją retsykiais skauda ir vaikštant.

Ir nebesapnuoji, kad rytoj – futbolo rungtynės, o tu joms nepasirengęs?

Rolandas: Jau nebe...
Simona: Ir net nebesispardo naktimis, kaip būdavo po įtemptų rungtynių...
Rolandas: Bet trenerių kursus baigiau ir UEFA B kategorijos licenciją gavau, vaikus treniruoti galiu. Tik kol kas nežinau, ar šio darbo noriu. Gal būtų įdomu pabandyti su vyresniais, tačiau trenerių dabar daugiau negu norinčių žaisti futbolą. Be to, jau kurį laiką gyvenu kitomis mintimis.

Buvai pasilikęs atsarginį išėjimą?

Dar žaisdamas Rusijoje įsigijau sodybą Molėtų rajone, prie Gilužio ežero. Tikrai nemaniau, kad ji mane taip išgelbės, nors ir puoselėjau mintį vieną gražią dieną imtis kaimo turizmo. Tiesiog savo malonumui. Bet taip jau sutapo, kad kai man iškilo sveikatos problemų, darbai ten ėjo į pabaigą. Todėl ir pagalvojau, kad geriau pabūsiu sodyboje, sutaupysiu pinigų, – ir prižiūrėtojo samdyti nereikės, ir pats ką nors sumeistrausiu. Juk daug vasarų praleidau pas senelius Varėnos rajone. Darbas sodyboje man ir padėjo užsimiršti, kiekvieną akimirką nebegalvoti tik apie futbolą, net išlieti staiga atsiradusios energijos perteklių...

Kaip profesionalaus futbolininko karjeros pabaigą išgyveno šeima?

Simona: Pati pradžia nebuvo labai baisi. Nepatyriau šoko, net kai sužinojau, kad jis nebežais. Kaip tik mintyse džiaugiausi, kad pagaliau grįš į Lietuvą ir pagyvensime sau. Neįvertinau situacijos. Kaip ir dauguma sportininkų žmonų, tuos metus laksčiau pas vyrą su vaiku ir krepšiais krepšeliais bei vežimėliais. Su dukra Vėjūne pirmą kartą į Maskvą skridau, kai jai buvo trys mėnesiai. Apie karjerą ar visuomeninį gyvenimą galvoti net nebuvo verta. Sėdi nuomojamame bute su vaiku ir tiesiog lauki vyro. Ilgai lauki, nes jam vien į treniruotę reikia važiuoti mažiausiai kelias valandas, o iš rungtynių kitame Rusijos gale kartais grįžta ir po trijų parų. Man tas jo karjeros laikotarpis nebuvo labai lengvas.

Tačiau kai grįžome į Lietuvą, buvo visko. Ir įtampos netrūko. Ir pykčių. Buvome įpratę prie kitokio ritmo. Net prie kitokio bendravimo: nuskrendi – parskrendi, Lietuvoje kelias dienas pasimatai. O čia vieną dieną atsikeli ir niekur nereikia skubėt, į oro uostą važiuot, kitą dieną – vėl tas pat. Ir nebesupranti, kaip trečią dieną, ketvirtą taip gyventi, kai tavo žmogus nuolatos yra šalia... Dabar kartais net pagalvoju, kad mes tą laikotarpį išgyvenome gana šauniai, be didelių moralinių nuostolių. Net atradome vienas kitą iš naujo.

Meilę per atstumą lengviau išgyventi, negu nuolat būnant šalia?

Simona: Tikrai taip. O mes nuo to nebuvimo kartu perėjome prie dar sudėtingesnio modelio – dėl bendro verslo kartu praleidžiame kone ištisą parą. Kadangi esame labai skirtingų charakterių ir kiekvienas turime savo nuomonę, kas kartą, kai sunku priimti bendrą sprendimą, gerokai pasibarame. Tik pirmais metais bendras darbas buvo labai sunkus, nemokėjome vienas kito išklausyti. Bet pamažu išmokome ne tik gyventi, bet ir dirbti kartu, apsigludinome, pamiršome senas žaizdas. Tiesiog pradėjome gyventi normaliai.

Futbole yra savos taisyklės, versle – savos. Spėjote jas perprasti?

Rolandas: Jau praėjo nemažai laiko. Sodyba gyvuoja trejus metus. Tačiau pati pradžia tikrai buvo sunki – nieko nežinojome, daug biurokratijos, net nesitikėjau, kad Lietuvoje taip sunku įgyvendinti idėjas. Dabar apsipratome, kuo toliau, tuo įdomiau.
Simona: Man bent penkis kartus buvo kilęs noras viską mesti. Gerai, kad Rolandas kitoks: kaip ir visi sportininkai, įpratęs siekti tikslo, nesustoja pusiaukelėje.
Rolandas: Svarbiausia, kad bent kol kas netrūksta klientų. Nors ir koks būtų sunkmetis, žmonės tuokėsi ir tuoksis. Susidraugavome su ne viena pora, kuri mūsų sodyboje atšoko vestuves, smagu, kai jaunieji klausia mūsų nuomonės net ruošdamiesi šventei. Atvažiuoja ir buvusių kolegų iš Baltarusijos, Slovakijos. Ir tautiečių.

Simona, anksčiau laukdavai iš rungtynių grįžtančio vyro, dabar kiekvieną rytą į darbus skubi ir pati?

Simona: Kai vieną žiemą beveik nieko neveikėme, tik kūrėme verslo planus, susitikinėjome su seniai matytais draugais ir lakstėme po barus, maniau, kad nuo tinginiavimo pradės „važiuoti stogas“. Todėl neatsisakiau pasitaikiusios galimybės padirbėti su neįgaliais vaikais, o rugpjūtį turėtų pradėti veikti naujasis privatus vaikų darželis. Jį lankyti galės ir sveiki, ir neįgalieji. Iš profesijos esu istorikė, magistro darbą apsigyniau iš viešojo administravimo ir, neturėdama ką veikti, dar mokiausi pedagogikos. Mano mama – pedagogė, visą gyvenimą dirba su neįgaliais vaikais, todėl nuo mažens žinojau, kad tokių žmonių yra tarp mūsų. Nors darbas su jais neduoda daug pajamų ir atima nemažai energijos bei nervų, bent kol kas neketinu jo atsisakyti. Be to, vasarą turiu daug atostogų ir galiu jas skirti ne tik kelionėms (praėjusią vasarą visi keliavome po JAV), bet ir verslui.

Kaip į tai, kad apsikeitėte vaidmenimis, reagavo Rolandas?

Simona: Jis vis dar nemano, kad tai rimtas darbas... Neprieštaravo dėl mano sprendimo, bet iki šiol nesupranta, ko ten einu, – nei finansinės, nei kitokios naudos. Manau, kad ir kitos moterys, kurios pabūna šalia daugiau pasiekusio ir daugiau uždirbančio vyro be savo veiklos, ilgainiui pasijunta blogai. Tiesiog praranda savo asmenybę.

Esate pora su stažu. Per tiek laiko nesupanašėjote?

Rolandas: (Juokiasi.) Aš ją užsiauginau pagal save! Susipažinome Palangoje. Tuo metu žaidžiau Kaliningrade ir dažnai su draugais atvykdavome čia paošti. Bet vieną dieną, pakėlęs akis, to paties viešbučio balkone pamačiau merginą ir jos nebepaleidau. Tiesa, Simonai tuo metu buvo vos penkiolika, kurį laiką bendravome telefonu, paskui pradėjome važinėti vienas pas kitą į svečius. Iš pradžių skambučiai buvo nedažni – paskambindavau porą kartų per mėnesį, ilgainiui jų vis daugėjo, pokalbiai ir pasimatymai ilgėjo, o prieš septynerius metus, radę laiko tarp rungtynių, susituokėme ir auginame jau du vaikus...

Kai Ąžuolas paaugs, tėtis, kaip ir kiti buvę jo kolegos, vežios jį į futbolo treniruotes?

Simona: (Juokiasi.) Jis gal ir vežiotų, bet kol kas labiau į sportą linkusi judrioji Vėjūnė, o ne „mamytukas sūnelis“. Nors Rolandas apie savo karjerą daug nepasakojo, mergaitė darželio draugams ir auklėtojoms spėjo pasigirti, ką kadaise veikė jos tėtis. Net pasikapstė po lagaminus, į kuriuos supakuoti tėčio sportiniai drabužiai... Bet apie ateitį galvoti dar anksti...

Ateina žiema ir darbų sodyboje gerokai sumažėja. Molėtuose, anot Rolando, „viskas sustyguota, gali ten važiuoti tik savo malonumui“. Kol Simona užsiėmusi savo darbais, o Ąžuolas ir Vėjūnė lanko darželius, buvęs futbolininkas audžia naujus verslo planus: „Anksčiau buvo paprasta – eini į treniruotę, tau pasako, kaip reikės žaisti, koks tavo tikslas. Todėl nieko negalvoji ir dirbi. Drabužiai išskalbti ir padėti, nereikia rūpintis net buitimi. Nuo devyniolikos, kai išvažiavau iš Lietuvos, sau laiko tarsi nebuvo, visas jėgas skyriau sportui. Dabar viskas kitaip, net tikslą reikia sugalvoti pačiam, o nieko neveikti nebemoku. Todėl vis dar ieškau savęs. Tik mintys vis labiau krypsta nebe į sportą, o į verslą. Daugiau sodybų kol kas neįrengsim, bet būtų smagu atidaryti kokį restoraną ar ką nors panašaus... Juk svarbiausia – kaip sporte, užsibrėžti tikslą ir jo siekti, o versle jau nesame naujokai.“

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką