R.Kazlas vėl sugrįžta į „Lėlės“ teatrą, kurio aura, pasak jo paties, tarsi traukia statyti spektaklius lietuviška tematika. Tik šįkart tai bus ne poeto portretas, o bandymas prabilti apie atmintį – tą lietuviškąjį atminties, esaties, gyvasties siūlą.
„Kadais į rankas pakliuvo pageltusi pokario laikų šeimos nuotrauka. Kitoje pusėje buvo užrašyta: „Brangus bralali, siunčiam Tau šiuos savo šešėlius ant ilgos atminties“. Taip be pretenzijos, švelniai, šešėliais save pavadinant... Kur tie žmonės dabar, kas juos atsimena? Šis mano spektaklis – tai savotiška duoklė jiems, paprastiems lietuviams, o tuo pačiu ir bandymas ieškoti atsakymo į klausimus: „Ar mes išliksim? Ar tai, kas lietuviška, nesitraukia į kitus, gyviesiems nepasiekiamus pasaulius?“ – sako R. Kazlas.
Pasak režisieriaus, norėtųsi, kad spektaklis būtų lietuviškas, įdomus ir reikalingas lietuviams – išblaškytiems, pasimetusiems dabartyje, neramiai žvelgiantiems į ateitį, tarsi praradusiems savivertę, orumą.
„Man regis, lietuviai kaip tauta dabar išgyvena dramatišką laikotarpį, panašiai kaip buvo pokariu. Tik tuomet būta prievartos, o dabar viskas įvilkta į gražų rūbą. Aplink tiek šurmulio, neribotų galimybių, triukšmo, pramogų, bet tuo pat metu vyksta tylus pasitraukimas – to, kas gyvybiškai svarbu ir sava. Ar išbandymas laisve, demokratija, respublika, atvirom sienom bus paskutinis lietuvių tautai?“ – klausia spektaklio režisierius.
Inscenizacijoje panaudoti motyvai iš airių rašytojo Seumaso O'Kelly apysakos „Audėjo kapas“, Balio Sruogos, Ovidijaus eilių fragmentai. Spektaklio dailininkė – nuolatinė R. Kazlo bendražygė Neringa Keršulytė, vaidina „Lėlės“ teatro aktoriai Deivis Sarapinas, Sigita Mikalauskaitė, Karolis Algimantas Butvidas, Imantas Precas, Dainius Tarutis, taip pat kviestinis aktorius Arnoldas Jalianiauskas bei pats režisierius.
„Atrask mane“ – tai lyg bandymas pakeliauti po laiką, pamėginti iš naujo atrasti sąsajas su tėviške, vieniems su kitais – buvusiais, esamais ir būsimais lietuviais, ir pasiūlyti kiekvienam žiūrovui savaip išspręsti galvosūkį – ar dar išlikęs manyje tėvynės pojūtis? Ir nors herojai klaidžioja po apleistas kapines, ieško, ginčijasi, spektaklis žaismingas, nors ir skaidraus liūdesio paženklintas. Kaip spektaklio garso takelyje vis pasigirstanti fleitos melodija.
