Pirmoje serijoje rodoma, kaip viskas prasidėjo: rodoma mažutė Jane ir įvardijami jos interesai – šeima, Dievas ir sumuštiniai su lydytu sūriu, ir tuomet jos močiutė, kurios interesai – Jane ir Dievas. Scenoje Jane laiko baltą bijūną, kai jos močiutė pasakoja, koks tyras ir nekaltas yra gėlės žiedas. Tuomet močiutė liepia mergaitei sugniaužti gėlę į kumštį ir sulygina augalą su moters nekaltybe: vieną kartą sulamdyti skaistybės žiedlapiai niekada nebebus tokie kaip buvę. Po trylikos metų Jane atsitiktinai pastoja niekada neturėjusi lytinių santykių. Su labai panašia močiute ir formuojamu požiūriu į nekaltybę, kaip ir daugelis mergaičių, augau ir aš.
Nekaltybės tema nėra nauja, tačiau vien tai, kad tas žodis nekelia nuostabos, rodo, jog mes vis dar jį vartojame ir suteikiame jam prasmę. Dar visai neseniai žiniasklaidoje pasklido istorija, kaip reperis T.I. kas metus veda savo dukrą pas labai įtartiną ginekologą, kad šis patikrintų, ar šios mergystės plėvė „vis dar vietoj“. Reiškia, vis dar reikia apie tai kalbėti – ir ne vien su vaikais, o ir su suaugusiais.
Religijos į tai nevelsiu – nesu pakankamai apsiskaičiusi tais klausimais ir lošti Biblijos korta kompetencijos neturiu. Laikausi nuomonės, kad tikėjimas ir religinių raštų interpretacija prasilenkia, ir toli gražu ne kiekvienas tikintysis sugeba žinias panaudoti praktikoje. Daugelio raštų aktualumas šiai dienai taip pat gali būti drąsiai kvestionuojamas. Taigi tai, apie ką rašysiu, nebus skirta nei atkakliai tikintiesiems kaip Jane močiutė, nei ateistams – tai bus skirta visiems.
Ką reiškia žodis „nekalta“? Tai būsena, kai moteriškos lyties asmuo nėra nusidėjęs, t.y. padaręs nusikaltimo. Kažkuriuo gyvenimo momentu visi tikėsis (kitu atveju „nekaltybės“ vertė kris, nes senmergių nenori niekas), kad nusikaltimas įvyks ir „kaltybės“ antspaudas papuoš kaktą: mergystės plėvė, it koks raudonų dažų pilnas balionas, sprogs, ir viskas niekada nebebus kaip buvę. Mergaitė niekada nebebus tokia pat vertinga (dvidešimt pirmojo amžiaus Europoje už tokią dukrą gautumėte mažiau kupranugarių) ir garbinga (viso gero, „Lietuvos garbės“ apdovanojime), kokia buvo iki šiolei. Ji bus negrįžtamai suteršta (jos bute automatiškai „užsukamas“ vandentiekis).
O ką daryti su ta žinia, kad „kaltumas“ daugeliui žmonių gali turėti visiškai skirtingą prasmę? Kad įvairių kraštų kultūros „kaltumui“ suteikia vis kitokią reikšmę? Kur prasideda ir pasibaigia homoseksualios poros „kaltybė“, kai akte nedalyvauja penis ir makštis?
„Nekaltybę“ plačiai priimta tapatinti ne su merginos seksualine istorija, o su mergystės plėvės „statusu“. Mergystės plėvė, kitaip, nei galima pamanyti įsivaizduojant sakinį „jis jai praplėšė nekaltybės plėvę“, nėra akla, uždaranti makštį struktūra: jeigu taip būtų, gleivės ir kraujas menstruacijų metu negalėtų ištekėti. Taip nutinka vienai iš tūkstančio mergaičių ir tokia būklė reikalauja chirurginio gydymo. Mergystės plėvė – plona membrana, kuri dalinai dengia įeigą į makštį. Ji gyvenimo eigoje kinta dėl hormonų poveikio, be to, yra įvairių anatominių mergystės plėvės variantų: ji gali turėti keletą plyšių, vieną (per) mažą plyšį arba minėtu atveju nė vieno. Ji gali būti įplėšta arba ištempta pirmojo lytinio akto metu arba dėl tamponų naudojimo, sporto, arba po atliktų būtinų medicininių procedūrų. Ne kiekviena mergaitė yra gimusi su mergystės plėve. Mergystės plėvė gali būti pakankamai elastinga, kad penetracijos metu neplyštų, tačiau gali būti ir pakankamai trapi, kad būtų pažeista kitų veiklų nei vien lytiniai santykiai.
Nekaltybės tikrinimai vis dar atliekami pasaulyje, nepaisant psichologinių pasekmių ir remiantis absurdiškais motyvais, pavyzdžiui, siekiant sumažinti sekso prieš santuoką dažnį kai kuriose Afrikos tautose, o Indonezijoje toks patikrinimas reikalingas siekiant įsidarbinti policijos pareigūnėms. Prašymas gydytojo pakomentuoti, ar jūsų dukra ar būsima žmona yra „kalta“, ar ne, yra pažeidžiantis gydytojo ir paciento konfidencialumą. Nors Pasaulio sveikatos organizacija viešai kritikuoja ir diskreditavo žeminantį rutininį nekaltybės tikrinimą mergaitėms, istoriniai mitai apie nekaltybę vis dar išlieka gajūs visame pasaulyje, ir gąsdina milijonus mergaičių likti negarbingomis, nepatenkinus lūkesčių ir nesukruvinus patalynės pirmąją naktį po vestuvių.
Kodėl tuo metu, kai jaunų moterų seksualumas yra lydimas gėdos jausmo, vaikinų pirmieji lytiniai santykiai yra aplaistomi spraitu, įsigytu mokyklos valgykloje, o šventės kaltininkas džiugiai ir su pagarba palydimas kolegų paplekšėjimais per nugarą? Iki šiol pamenu savo bendraklasį, kuris pradėjo draugauti su jaunesne mergaite ir visiems išpūtęs krūtinę pasakojo, kaip jis „atėmė jai nekaltybę“. Bendraklasiai vėliau tarpusavyje šnabždėjosi, kaip „žemai ji ritosi“, kad permiegojo su jų draugu.
Kitas, matomai, labai tvarką mėgęs berniukas, rūšiavo šiukšles savo kuprinėje ir specialiai per visų klasės mokinių rankas pamokos metu persiuntė prezervatyvų pakelį, kad pakurstytų kalbas, kad „kažkas įvyko“ tarp jo ir jo draugės. Didžiuotis savo „nukautais“ partneriais yra kažkas, ko berniukus mokome nuo lytinės brandos pradžios: tas, kuris ekskursijoje „pasilaižė“ su Maryte iš aštuntos B yra kiečiausias klasės vaikas, o Marytė – na, patys suprantate: artimiausiems mokslo metams turės lengvai pasiekiamos etiketę ir jos besikalančias krūtis paliesti vilties turės visi berniukai.
Seksas yra sudėtingas, didžiulės atsakomybės, žinių, pasiruošimo, kritinio mąstymo ir milžiniškos pagarbos sau bei kitam reikalaujantis reiškinys. Jis iš tavęs neatima garbės, tyrumo ar švaros. Jis gali tau atnešti džiaugsmo, intymumo akimirkų, meilės, lygiai taip pat – lytiškai plintančių infekcijų ir vaikų, galimai ir liūdesio ar skausmo. Sprendimas tapti seksualiai aktyviu yra didelis ir svarbus gyvenimo žingsnis, ir jis neturi būti motyvuojamas noru pritapti prie draugų arba (ne)motyvuojamas baime sučirškėti pragaro liepsnose. Ankstyvi lytiniai santykiai nėra puikus ir geras pasekmes nešantis reiškinys: žmogus turi būti pakankamai tam subrendęs – puikiai informuotas, atsakingas už savo sveikatą, santykius su savimi ir išrinktuoju ar išrinktąja beigi susipažinęs su galimomis pasekmėmis. Tačiau tai turi būti pasiekiama ne gėdos, baimės ar kaltės jausmų kurstymu, gąsdinimu prilipdyti „kaltos“ etiketę, o geru vaikų ir paauglių – tiek berniukų, tiek mergaičių – informuotumu, tinkamų vertybių diegimu, pagarbos mokymu ir nuosekliu lytiškumo ugdymu. Derama informacija turi būti teikiama ne vien mokyklose, o ir internetu, bendruomenėje bei namuose.
Keiskime „nekaltybės praradimą“ seksualinio debiuto terminu ir nustokime mergaitėms primesti nebūtą kaltę, o berniukams netikros galios jausmą, kad šie kažką atėmė. Tikiu, kad skaitėte tai jau šimtus kartų, tačiau dar vienas nepakenks – „nekaltybė“ yra ne kas kita, kaip socialinis konstruktas. „Nekaltybė“ yra pramanas, iš kartos į kartą suformuotas siekiant kontroliuoti moterų kūnus ir stigmatizuoti jų seksualumą. Nepraraskite nekaltybės – praraskite tą niekam tikusį žodį.
