Dabar populiaru
Publikuota: 2012 spalio 28d. 16:25

Rūta Janutienė: „Man nepatinka glotnus teisingas įvaizdis“ (papildyta spalio 28 d.)

Rūta Janutienė
Tomo Urbelionio/BFL nuotr. / Rūta Janutienė

„Va, šiandien pabudau ir galvoju: „Ir kam man to reikia?..“ Bet nudirbsiu darbus ir vėl eisiu repetuoti, – likus kelioms dienoms iki sprendimo pasitraukti iš TV3 šokių projekto „Šok su manimi“ pasakojo laidų „Paskutinė instancija“ ir „Kodėl?“ vedėja Rūta Janutienė (47). – Kaip aš dabar gyvenu? Yra toks anekdotas...“

Nagi, koks tas anekdotas?..

Ateina žmogus pas psichiatrą ir sako: „Taip ankštai gyvenu, taip man blogai...“ Psichiatras pataria: „Nusipirk šunį.“ Nusipirko. Ateina po kurio laiko: „Dar blogiau pasidarė.“ „Nusipirk katę“, – vėl pasiūlo... Taip namuose susirinko penki gyvūnai. „Dabar yra visiškas košmaras!“ – skundžiasi žmogus gydytojui. „O dabar visus išvyk“, – pareiškia psichiatras. Va, tada gyvenimas žmogeliui ir pašviesėjo! Tai dabar aš esu tokioje stadijoje, kai visi šunys, katės ir kiti gyvūnai sugrūsti su manimi į vieną parą ir reikia kažkaip su tuo gyventi.
Šokiai turėjo būti nuotykis. Norėjau pažaisti, pasilinksminti, tačiau ta dienotvarkė kažkaip staiga ėmė ir persipildė... Para tapo keturiolikos darbo valandų... Ir tas nuolatinis bėgimas...

Būtent todėl pasitraukėte iš projekto, savo vietą užleidote Matui Niparavičiui?

Mačiau, kaip Matas nori šokti, kiek daug treniruojasi, kaip susidraugavęs su visais projekto dalyviais. O aš jaučiausi pašokusi net daugiau, nei norėjau. Be to, pastaruoju metu dariau viską, kad iškrisčiau. Nepavyko... Tada priėmiau spontanišką sprendimą. Bet nesigailiu ėjusi šokti. Nes nė vieno iššūkio dar nesu atmetusi. Matyt, dabar bandau atsiimti tai, ko nedrįsau padaryti anksčiau. Iki paskutinės mokyklos klasės buvau drovi. Žiauriai drovi.

Mano vyras, muzikas, sako, kad turiu gal net absoliučią klausą. Bet kai vaikystėje man liepė padainuoti gamą, stovėjau kaip žuvis ir buvo nuspręsta, kad klausos aš neturiu. Tik paauglystėje noras išreikšti save ir jausmus staiga prasiveržė šokiais, aistra moderniajam baletui ir teatrui. Taigi šokio kalbą aš suprantu. Be to, čia aš pirmą kartą gyvenime vilkėjau TOKIĄ suknelę! Princesišką! Kai atsistoji ir suknelė aplink tave per metrą...

Negi su tokiu charakteriu įmanoma būti princese?..

Nuo vaikystės turėjau mėgstamiausią pasaką – apie Pelenę: sėdi sėdi, šluoji šluoji ir tuose pelenuose tave kažkas pamato... Visiška nesąmonė! Taip niekada nebūna!

Kodėl nebūna? Aš vis dar tikiu šita pasaka...

Kaip dabar moko rinkodaros specialistai: reikia stengtis pasimatyti, nes tuose pelenuose tavęs niekas neieškos. Turi pats kišti galvą iš jų. Nors, jei atvirai, aš irgi tebetikiu ta pasaka...

Mariaus Žičiaus nuotr./Rūta Janutienė
Mariaus Žičiaus nuotr./Rūta Janutienė

Prisipažinkite, šokiais gerinote griežtosios žurnalistės Janutienės įvaizdį?

Gerbėjams, kurie žiūri mano laidas ir skaito straipsnius, šitas mano amplua visiškai nesuprantamas. Jie apskritai tokių laidų nežiūri. O staiga atrasti ir pakerėti tuos, kurie tokius šokių projektus žiūri, – neįmanoma. Nesu tiek naivi, kad tikėčiausi, jog galiu tai padaryti. Tiesiog kai kasdieniai darbai tampa rutina, norisi ko nors šviežio. Ypač su džiaugsmu ėjau į repeticijas, kai baleto šokėjas, choreografas Petras Skirmantas sutiko mums su Adomu (šokių partneris Adomas Norkūnas – red. past.) padėti.

Juk visi šokėjai – jaunučiai. Jie puikiai tave ištreniruoja, priverčia šimtus kartų pakartoti tą patį judesį, bet dėl gyvenimiškos patirties stokos su jais gelmių nepakapstysi... Mano vyras žiūrėjo žiūrėjo tuos mano šokius ir pasakė: „Tau reikėtų su Skirmantu susipažinti.“ Dabar štai turiu ant klubo... didžiulę mėlynę. Užtat – kūrybos pasekmė. Pasiskundžiau, kad skauda. Ir ką?.. Vėl įavė mane į aukštakulnius, nors aš visiškai nevaikštau su tokiais, ir liepė šokti toliau.

Žiūrėkite, ir su labutinais kada nors jus išvysime...

Oi, ne ne! Aš galiu ant jų tik klūpėti. Yra taip buvę: vienoje fotosesijoje man apavė tokius batus ir aš keliais nuėjau iki tos vietos, kur reikėjo fotografuotis... Man, garbės žodis, keliai neišsitiesia su tokiais batais...

Aha: jeigu vyras patarinėjo, vadinasi, stebėjo jūsų pasirodymus bent jau per televizorių. Nes TV studijoje jo niekada nebuvo matyti.

Vyras stebėjo. Ir buvo gana skeptiškai nusiteikęs vien dėl to, kad matė, kiek savęs įdedu ir kiek man tai kainuoja jėgų. Vyresnioji dukra buvo visiškoje euforijoje nuo mano veiklos ir ateidavo į kiekvieną laidą. O mažoji... Ji nervinosi, nes tėtis nervinosi, ir kartojo: „Aš nežiūrėsiu į tą Janutienę...“

Bet juk vyras – operos solistas, jis žino, kad neįmanoma dainuoti puse lūpų. Ir šokti tik truputį – negali.

Todėl ir sakė: „Ar čia ta sritis, kur reikia taip eikvotis?“ Daugybė žmonių, net geri draugai, man tą patį sakė. Ką aš žinau, ar reikia?..

Aš tai kitą nuomonę girdėjau: „Kas su ta Janutiene darosi? Kaip į uodegą įkirpta duodasi...“

Jeigu manėte, kad anksčiau buvau į uodegą įkirpta, tai pamatysite, kas toliau bus! Tiesiog aplink mane atsirado daug kūrybingų žmonių ir mes žaidžiame. Visi tie mano įvaizdžiai, kuriuos matote šokiuose ar laidoje „Kodėl?“, – stilistės Kristinos Mališauskienės nuopelnas. Ji vis nori pašaržuoti, įdėti autoironijos... O aš niekada ir nesistengiau eteryje vaidinti tiesiog gražios princesės – tobulos laidų vedėjos. Lietuvoje kažkodėl manoma: kuo arčiau esi standartinio vidurkio ir kuo geriau „sutvarkyta“, tuo labiau tave myli ir priima žiūrovas. Kuo rožiškiau atrodai, tuo garsiau visi sako: „Vauuu!“ Bet čia – ne aš. Man nepatinka glotnus teisingas įvaizdis.

Tačiau ir vienspalve būti nesinori. Anksčiau visi manyje matė tik potencialą spardyti duris. Tas durų spardymas likęs „Paskutinėje instancijoje“. Bet ilgainiui pradėjo užknisinėti komentarai: „Ai, vis tiek niekas nesikeičia...“ Aš juk suvokiu, kad toks priekaištas yra absurdiškas, nes žurnalisto pareiga nėra keisti šitą pasaulį. Mano darbas – tiesiog atsukti į kitus veidrodį. Todėl tas žaidybinis laidos „Kodėl?“ amplua man kuo toliau, tuo priimtinesnis.

Kokia jūs namuose, kai uždarote visų šokių ir darbų duris?

Namuose aš esu tokia, koks gali būti žmogus grįžęs devintą, dešimtą vakaro... Dažniausiai atsigulu ant sofutės, įsijungiu televizorių, kad nuo savo minčių atsijungčiau. Tada sulekia dukros ir mes pasišnekame, kaip praėjo diena. Mažoji, žinodama, kad spoksosiu į ekraną, uodegytę padeda būtent toje vietoje, kur mano akys... Ji žino, kaip atkreipti dėmesį...

O vyras?..

Vyras dabar kenčia. Tiesą sakant, jeigu visame tame košmare, kurį pati sau pasidariau, jo nebūtų, tikrai nukvankčiau. Mes kartu dirbame, nes jis mano laidų prodiuseris. Ir, jei atvirai, jis mano galvą virš vandens laiko... tyliai...

Kas atsitiko, kad žymusis operos solistas Algirdas Janutas tapo TV prodiuseriu?

Niekada nebuvau ta, kuri moka ir mėgsta organizuoti. Man reikėjo prodiuserio. Jis pirmas paklausė: „O kodėl kažkas, ko tu nepažįsti, turi organizuoti tavo darbus?“ Televizinė rinka iš tikrųjų yra labai konkurencinga: atrodo, kad visi – be galo mieli, paslaugūs, bet iš tiesų – labai gudrūs. Nuo to gudrumo vieną dieną pavargsti... Svarbu bent šioje srityje turėti sąjungininką, kuris neregztų slaptų kėslų. Algio idėjai pritariau greitai: „Tada tu ir turėsi daryti šitą darbą.“

O vyras dar dainuoja?

Dainuoja, bet Lietuvoje vis rečiau. Kažkada jis pirmas pasakė savo nuomonę apie Gintarą Kėvišą ir nuo to laiko Lietuvoje jį net per radiją nustojo transliuoti... Dainavo dainavo didžiausiose pasaulio salėse ir dingo... Užtat Algis daug koncertuoja kitur. Jeigu, pavyzdžiui, Maskvos konservatorijos didžiojoje salėje būtent jis atidaro sezoną, tai šį tą reiškia.

Bet mes abu esame įsitikinę, kad negali gyventi prisirišęs prie kokio nors vieno savo įvaizdžio. Nes tai trukdo judėti į priekį. Jeigu esi muzikos atlikėjas, kodėl negali daryti kito darbo? Aš irgi galėčiau būti tik rūsti politikos apžvalgininkė, kuri kanda visiems į kulnus. Labai ilgai ir buvau traktuojama tik kaip itin kategoriškas, kietas žmogus. Man tai buvo svarbu, aš aktyviai puoselėjau šitą įvaizdį... Bet paskui pažiūrėjau į save iš šalies: kol tu kovojai už tiesą ir šviesą, žmonės gyveno visai kitkuo ir kitokį gyvenimą,  prisitaikė... Todėl, norint išsaugoti turinį, turi keisti formą.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Rūta Janutienė su šeima
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Rūta Janutienė su šeima

O jeigu vyras, kaip prodiuseris, vieną dieną nuspręs: „Laida turi keistis. Tu nebebūsi vedėja.“

Čia – didžiausia mūsų abiejų svajonė! Prodiusuoti kitus. Aš taip gerai įsivaizduoju save sėdinčią prie pulto ir per ausinę laidos vedėjui į ausį kuždančią, ką kalbėti. Oi, kaip saldu... Mes tai esame vienoje laidoje išbandę su Gintaru Mikalausku: jam net veidas ištįsdavo nuo mano patarimų!

Aš, tiesą sakant, esu sužavėta Algio, kaip prodiuserio, gabumais: kaip jis tyliai, ramiai, tiesiog nepastebimai sutvarko visas problemas. Man – visiškas komfortas. Aš niekuo nesirūpinu: nei filmavimais, nei jokiais organizaciniais dalykais.

Galiu galvoti tik apie turinį. Bet taip yra tik dėl to, kad Algis padaro visą juodą darbą. Man net namie buitimi rūpintis nereikia, nes dukros auklė paruošia mums valgyti. Mes su Algiu net namuose kalbamės apie sudėtingus ir rimtus dalykus: apie rinkimus Gruzijoje ar Amerikoje, apie tai, kas darosi su Rusijos opozicija... Daug šnekamės ir ginčijamės. Ir televizoriaus beveik nežiūrime. O Algis apskritai – „internetinis“: jis ten tokių dalykų atkapsto, iš jo tiek minties žiežirbų ateina... Jis smarkiai už mane protingesnis. Tikrai tikrai.

Gal čia kokia amžiaus krizė, kad kategoriškoji Rūta Janutienė taip prabilo?!

Amžiaus? Man patinka mano amžius. Mėgstu savo veidą dabar kur kas labiau nei tada, kai jis buvo be priekaištų. Juk veide parašyta, kaip tu gyvenai. Kiekviena raukšlelė padaryta iš tavo džiaugsmų ir vargų. Ką nusipiešei, tą ir turi. Kas atėjo į tavo gyvenimą, iš to save ir susikūrei. Ir ypač, jeigu ne pats ieškojai nuotykių ar pokyčių, o jie tiesiog nukrito tau į rankas. Kaip kokiai Pelenei... Kodėl gi turėčiau sakyti: „Ačiū, ne“? Matyt, toks mano charakteris. Niekada gyvenime neturėjau pagalvės po užpakaliu: pavyzdžiui, turtingų tėvų, protekcijų. Niekada nemokėjau elgtis taip, kad patikčiau tiems žmonėms, kurie galėtų mane palaikyti ir pastumti į viršų. Todėl žinau, kad jeigu durys atsidaro (o jos visada atsidaro), tai ir reikia pro jas eiti kuo greičiau. Net jeigu už jų – praraja...

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką