Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rūta Mikelkevičiūtė: jaučiu, kad Dievas mane lepina (papildyta gruodžio 27 d.)

Rūta Mikelkevičiūtė
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Rūta Mikelkevičiūtė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Lietuviai raudas mėgsta labiau nei linksmas daineles, o nusivylusias ir likimo negandų įskaudintas moteris – labiau nei sėkmės lydimas amazones, einančias per gyvenimą aukštai iškelta galva. Todėl LNK televizijos laidų „Nuo... iki...“ ir „Valanda su Rūta“ vedėja Rūta Mikelkevičiūtė (37) neskuba visiems pasakoti savo sėkmės istorijų – kam be reikalo piktinti žmones?.. Tik užsimiršusi prisipažįsta: „Velnias, nė neturiu kuo pasiskųsti. Man tikrai viskas sekasi!“

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Rodos, jei ją pastatytumėte į eilės galą, labai nustebtų, nes įpratusi visada būti pirmoji. Jau penkiolika metų Rūta sėkmingai dirba televizijoje, lyg to būtų negana – pernai pradėjo vesti savo pokalbių laidą, lyg to būtų negana – veda ir tiesiogiai transliuojamus socialinius televizijos projektus, lyg to būtų negana – šiemet įsiveržė į šokių projekto dalyvių gretas ir, o kaipgi kitaip, tapo lydere. Tada pasitraukė – savo noru, neapsikentusi intrigų ir kalbų, kad jai iš anksto pažadėta vieta tarp nugalėtojų, nes principingumo nestinga. Lyg ir to būtų negana – Rūta puikiai atrodo ir turi mylimą šeimą. Na, ir kaip ant tokios nepyksi?..

Seniai knieti paklausti: ar būtent TO visada norėjai? Apie tai svajojai, kai prieš penkiolika metų pradėjai dirbti televizijoje?

Nieko aš nesvajojau! Ir nesiekiau būti žvaigžde. Baigusi medicinos mokyklą, užtikrintai žinojau, kad nebūsiu medikė – esu per jautri medicinai. Ir vadybininkė iš manęs kažin ar išeitų, nors universitete baigiau vadybą. Vis dar nežinau, kuo norėčiau būti. Manęs neapleidžia jausmas: va, kai suaugsiu, tada jau ką nors nuveiksiu... O kol kas be ypatingų pastangų darau tai, kas man patinka.

Upė teka, o tu tiesiog plauki pasroviui?

Nes man patinka ja plaukti! Ir aš gerai plaukiu. Daug kas sako: „Tu – karjeristė“, o aš prieštarauju – jei būčiau karjeristė, jau seniai būčiau dariusi karjerą ne televizijoje.

O kur? Versle? Seime?

Dirbčiau kokiame nors Vyriausybės bufete... Juokauju!

Tai – praėjusių laikų realijos. Dabar jau moterys kitokiais būdais verslus suka...

Gal tikrai būčiau versle? Šiokių tokių planų turiu. Tai verslas, visai nesusijęs su žurnalistika. Žinai, neįsivaizduoju norinčio ko nors pasiekti žmogaus, kuriam nereikėtų dirbti. Tarp mano pažįstamų nėra tokio, kuris būtų ko nors pasiekęs nepajudindamas nė piršto.

Nepažįsti nė vienos merginos, mylėjusios vyresnį vyrą dėl turtų?

O argi jos ko nors pasiekė?

Vieną kitą milijoną jau galima vadinti pasiekimu.

Mano gyvenime tokių sandorių irgi galėjo būti. Bet paskui aiškinkis, teiskis, reikalauk... Tiek to, geriau užsidirbsiu pati (juokiasi). Barakudų verslas niekada nežavėjo – matyt, tėvai taip išauklėjo. Tėtis visuomet sakydavo: „Niekuo aklai nepasikliauk. Už savo gyvenimą esi atsakinga tik tu pati.“ Turiu kone panišką atsakomybės jausmą: jei pati savimi nepasirūpinsiu, nepasirūpins niekas – joksvyras, joks meilužis manęs neišgelbės. Neįsivaizduoju, kaip gyvenčiau be savo pinigų.

Minu savo jautuko vagą, bet nesiskundžiu. Jaustis laimingai – reiškia jaustis nepriklausomai. Uždirbami pinigai man svarbūs dėl to, kad jausčiausi laisva.

Jei vyras, rytą išeidamas į darbą, paliktų tau smulkių kavai, kojinėms ir benzinui – jaustumeisi nekaip?

Man tai būtų katastrofa. Teisingai sakoma: Dievas skiria tokį vyrą ir tokį gyvenimą, kokio esi verta. Tai aš turbūt neverta tokio gero gyvenimo, kad man nereikėtų dirbti. Minu savo jautuko vagą, bet nesiskundžiu. Jaustis laimingai – reiškia jaustis nepriklausomai. Uždirbami pinigai man svarbūs dėl to, kad jausčiausi laisva.

Bent kiek pasidavei moteriškai tuštybei, kuri atsiranda kartu su didėjančiu atlyginimu?

O kas yra moteriška tuštybė?

Pavyzdžiui, tūkstančiai porų batų...

Neturiu. Net kosmetikos turiu tik keletą priemonių – beveik nesidažau. Labai skiriuosi nuo tos Rūtos, kuri stypso ekrane. Užtat gatvėje girdžiu: „Viešpatie, ši mergiotė – ta pati ponia iš ekrano?..“

Tu gerai atrodai, beje.

Ačiū, nesiskundžiu (juokiasi). Kasdieniai mano drabužiai yra džinsai ir sportiniai marškinėliai. Mano spinta maža, nes į ją nėra ko kabinti. Neturiu vakarinės suknelės, nes nežinau, kur ją apsirengti.

Važiuojant į Viktoro Uspaskich jubiliejų, pavyzdžiui...

Pas Viktorą vilkėjau kokteilinę. Nesureikšminu to: suprantu, kad reikia atrodyti tvarkingai ir švariai, bet kad eičiau iš proto dėl skudurų... Neturiu tiek kantrybės.

Vedei vieną populiarią laidą, atsirado antra. Kaip tada jauteisi? Buvo baimės – ar tikrai pavyks?

Be abejo. Pokalbių laida labai specifiška: bjauriausia, kad išvystęs pokalbį nebeatsuksi juostos atgal ir jo nebepataisysi. Visi man sakė, kad nepavyks: lietuviai tokie ir anokie, pokalbių laidos čia nepasiteisina.

Bet „Nomeda“ buvo visai pavykusi.

„Nomeda“ buvo ne praimtaimo projektas. Tai – laida namų šeimininkėms, kur galėjai kalbėti ir apie valgį, ir apie puodus. Mano atveju reikalavimai kur kas didesni.

Kaip jautiesi tada, kai kas nors nepavyksta? Pavyzdžiui, kai pašnekovas atsistoja ir išeina – kaip Kristina Brazauskienė? Arba, pažadėjęs kalbėti telefonu per tiesioginę transliaciją, vėliau staiga apsigalvoja – kaip Irma Jurgelevičiūtė?

Svarbu, kad sugrįžtų (šypteli). Vedėjas gali būti pats geriausias, bet nuo jo ne viskas priklauso. Einu į studiją, o iš visų pašalių aiškina: tas neatvažiavo, tas pakeitė nuomonę, šitas nenori sėdėti šalia ano! Nemėgstu mimozų, kurioms svarbu tik tai, kaip jos atrodo, – mums reikia gyvo žmogaus. Todėl dievinu Vitaliją Katunskytę. Neseniai ji skambino: „Dieve, bobos baigia mane nužudyti. Nesupranta jos mano bajerių...“ Lietuvoje žmonės nepakantūs vieni kitiems. Vyrams visuomenė dar atlaidesnė, o moterims...

Ar būna, kad naudojiesi savo herojų atvirumu, nors ir žinai, kad jiems tai neišeis į naudą? Kad jie kalba nesuprasdami, ką daro?

O jūs nesinaudojate?.. Visi mes darome tą patį. Jei žmogus kalba, matyt, mato naudą. Daugybė žinomų žmonių net išgalvoja istorijas apie save, siekdami kaip nors parsiduoti!

Tavo mama – gydytoja, tėtis – inžinierius, užaugai viskuo aprūpinta, bet žurnalisto darbas privertė atsidurti „liaudyje“. Ar būna, kad susigraudini, verki grįžusi namo po laidos?

Sykį šokių projekte Vilija Matačiūnaitė šoko „Titaniką“ ir... apsiverkė. Kaip ją užsipuolė komisijos nariai! Neprofesionalu ir panašiai... Ir aš buvau patekusi į tokią situaciją „Gerumo dienoje“: jei ne Rolandas Vilkončius, nežinau, kuo man būtų pasibaigę. Galima ginčytis, kas profesionalu ir kas – ne: man asmeniškai maloniau matyti gyvą žmogų negu apskritai į nieką nereaguojantį. Scenos žmogus nėra antžmogis: jis toks pat, kaip visi. Gal į sceną jis užlipo po to, kai jį paliko mylimasis, gal atvažiavo tiesiai iš artimo laidotuvių, o gal dar iš kokio pragaro...

Pokalbių laida man buvo atradimas: lietuviai nė velnio nėra šalti kaip žuvys! Po filmavimo kyla tokių audringų diskusijų, kad galima filmuoti darsyk. Skaudžiausios istorijos – apie smurtą, o smagiausia ten, kur susikerta lytys. Žinai, kuo moteris skiriasi nuo prekės? Iš herojų sužinojau: niekuo. Abiem taikomi tie patys standartai: išvaizda ir galiojimo laikas. Ir keisčiausia, kad taip galvoja ne tik vyrai, bet ir pačios moterys. Dar labai smagi buvo laida, kai susėdę pasiturintys vyrai diskutavo: „Turtingas verslininkas, savaime suprantama, gali turėti dar vieną moterį, be žmonos!“

Arba keturias – kaip musulmonas…

Esą tokia yra vyro psichologija, o jei moterys to nesupranta – jų problema. Neiškenčiau ir pareiškiau: „Klausykite, aš irgi gerai uždirbu. Galbūt ir aš būčiau nieko prieš, jei prabangioje mano mašinoje sėdėtų jaunuolis? Ar tai irgi būtų savaime suprantama?“ Tuo diskusija ir baigėsi... Kai vyras ima postringauti apie meilę dvidešimčia metų jaunesnei, visuomet sakau: „Apversk situaciją aukštyn kojomis: štai moteris ir dvidešimčia metų jaunesnis vaikinas. Na ir ką?“ Dažniausiai jie atsako: „Ėhė, taigi jis su ja tik dėl pinigų!“ (juokiasi) Nesakau, kad visai netikiu tokiais santykiais, bet lygiavertė draugystė man atrodo tikresnė ir patikimesnė.

O pati populiariausia tema yra dietos. Galiu duoti patarimą tiems, kurie aimanuoja storėjantys net nuo oro: atsisakykite perdirbtų produktų! Nevalgykite kotletų, blynų, kurie sudaryti iš gausybės komponentų – jie eina į kūną. Valgykite mėsą, žuvį, daržoves – grynus produktus. Nerūkykite ir daug negerkite. Pati mėgstu vyną, bet žinau savo dozę: trys taurės – viskas.

O svarbiausia – bendrauti su jaunais žmonėmis, žinoti, kuo jie gyvena. Tarp mano draugų – daug dvidešimtmečių, nes man su jais įdomu.

Tapusi televizijos laidos vedėja, neišvengiamai pati tampi žvaigžde, kartais net didesne už savo herojus. Tau galioja dvigubi standartai: privalai būti protinga kaip žurnalistė ir graži kaip įžymybė, privalai visada galvoti, ką sakai...

Bet aš leidžiu sau sakyti, ką noriu. Kartais netgi kalbu priešingai nei galvoju, kad išprovokuočiau pašnekovą, jį atskleisčiau. Kartais nukenčiu dėl savo liežuvio. Sykį paskambino žurnalistė paklausti apie horoskopus. O aš esu „dvigubas“ Jautis. Ir juokiuosi: „Jaučiai dievina gerą gyvenimą, viską iš jo ima pilnomis saujomis: geras vynas, geras seksas...“ Pakikenome, ir tiek. Ir pasirodo antraštė: „Rūta Mikelkevičiūtė: „Dievinu seksą ir raudoną vyną.“ O interviu labai rimtas su aiškiai apsėsta moterimi. Ir paskui reikia gyventi, aiškintis draugams, artimiesiems... Todėl dabar žurnalistų visuomet paklausiu: „Juk jūs suprantate, kad aš juokauju?“

Bet tai nereiškia, kad tu nemėgsti sekso?

Ne, nereiškia (juokiasi). Bet akcentai tikrai gali sugriauti esmę.

Kalbant apie tave dažnai pabrėžiama, kad labai jaunai atrodai. Kokį jaunystės eliksyrą geri?

Mano amžiaus žmogui dar jokio eliksyro nereikia (juokiasi). Esu įsitikinusi: kas yra čia (rodo į galvą), tas yra ir veide bei kūne. Kada moteris išgražėja ir suspindi? Kai įsimylėjusi. Atsigavusi. Kai jos gyvenime kas nors gero, harmoningo įvykę, – tada ji pražysta akyse.

Bet su tais įsimylėjimais – vienos bėdos...

Kodėl gi? Jokių bėdų.

Na, juk neįsimylėsi visą laiką to paties...

Čia jau kaip kam.

Ekrane niekuo nesiskyrei nuo dvidešimtmečio savo šokių partnerio. Minties, esą „dama šoka su berniuku“, visai nekilo.

Tai gerai (juokiasi). Reikia rūpintis savimi, prižiūrėti kūną. Svarbūs ir genai: mano tėčiui – per šešiasdešimt, bet daugiau penkiasdešimties jam neduotum. O svarbiausia – bendrauti su jaunais žmonėmis, žinoti, kuo jie gyvena. Tarp mano draugų – daug dvidešimtmečių, nes man su jais įdomu.

Laimutis Pinkevičius tikriausiai irgi taip pat mano...

Nesu tikra, kad kalbame apie tokį pat bendravimą (juokiasi). Sukantis tarp jaunų žmonių, nesensta smegenys. Moterys mėgsta pabambėti: „Man jau trisdešimt. Šakės...“ Tuomet iš tiesų šakės. O pažvelk į Raisą Šarkienę, Radži gerbėją. Ji sako: „Man dar tik penkiasdešimt“, ir energijos turi tiek, kad su ja nepasivaržyčiau.

Plastinė chirurgija tave gąsdina ar domina?

Kadangi dirbu televizijoje, kur „uždirbama“ iš išvaizdos, neturiu nieko prieš. Galbūt norėčiau pasididinti krūtis, nes esu smulkutė ir plona kaip pieštukas... Ką man daryti, jei mano krūtys neprimena arbūzų? Tačiau jei labai sielvartaučiau dėl tų krūtų – jau seniai jas būčiau pasididinusi. Man tik baisu, kai peržengiamos ribos: veide visko pridėta, lūpos pripūstos... Visur reikia saiko. Be to, mane trikdo, kai moterys viešai pasakoja, ką kuri pasididino: vis dėlto tai – labai intymu.

Kas tau šiandien teikia didžiausią malonumą? Paminėjai, kad ne pinigai. Tai darbas?

Pirmiausia – laikas, kurį praleidžiu su mylimais žmonėmis. Darbas irgi sukelia pasitenkinimą, juolab kad dabar – auksinis mano etapas. Nebijau pasirodyti nekukli: tfu tfu tfu, kad tik nevaryčiau Dievo į medį. Lietuviai juk nemyli tų, kuriems sekasi ir kurie to neslepia...

Bet juk negali visi būti aukos!

Deja, mūsų visuomenė dažniausiai myli aukas. Matyti gerai gyvenantį žmogų, besidžiaugiantį savo sėkme ir mylimais žmonėmis, per daug skaudu: juk kito sėkmė apnuogina tavo nesėkmę. Taigi liežuvis sunkiai verčiasi, bet vis tiek pasakysiu: manau, kad Dievas mane myli. Jis mane lepina.

Dirbti dėl tos sėkmės tau vis tiek reikia...

Bet man tai patinka! Esu darbo žmogus, niekada nebuvau kieno nors išlaikytinė. Nė vienas vyras man nėra davęs pinigų kokiam brangiam daiktui nusipirkti. Man keista, kaip moteris gali patikliai atiduoti savo likimą į vyro rankas: tai jis perka namą, mašiną, už viską moka. Paskui išeina pas kitą, o ji dūsauja: „Kokie vyrai kiaulės!“ Tai tu statyk namą, pirk mašiną, siek savo tikslų – kas tau trukdo?

Gal – namų rūpesčiai? O tavęs jie nekamuoja? Gali ramiai jaustis užtrukusi darbe, nereikia grįžti namo šeštą valandą, antraip vaikas neturės ko valgyti?

Mano vaikas, ačiū Dievui, turi abu tėvus, kurie drauge ja rūpinasi.

Tave vis kamuoja gerbėjų dėmesys. Kaip su juo tvarkaisi?

Vieni gerbėjai labai nuoširdūs, dažnai – pagyvenę. Kita kategorija – kaliniai: jie rašo gražius laiškus, kuriuos gali skaityti kaip romaną, – retas vyras taip sugebėtų parašyti. Suprantu, kodėl moterys pakimba ant tokių laiškų – jie nepaprastai romantiški. Dar viena kategorija – turtingi vyrai, kuriems reikia pasipuikuoti moterimi kaip trofėjumi: „Štai graži žinoma moteris, su ja pasirodysiu draugams ir pasakysiu: čia – mano boba.“ Ta „boba“ labai dera prie naujo merso, bet neturi nieko bendra su jausmais.

Ir dažnai tau pasitaiko tokių pasiūlymų?

Buvo ne kartą. Sykį su kolege sėdime restorane, viskas nesiseka, aš arti ašarų. Ir staiga kažkas paliečia petį. Atsisuku – nepažįstamas vyras su didžiule rožių puokšte: „Tik neišsigąskite, neturiu slaptų ketinimų, tiesiog jūs man nepaprastai patinkate.“ Ir nueina – be spaudimo, be reikalavimo pasakyti telefono numerį. Tas jausmas, kai nieko neprašoma mainais į dėmesio parodymą, yra puikus.

Bet vis tiek privalai turėti geležinę valią, kad neužkibtum ant tokių kabliukų?

Juk dažniausiai vyrų ketinimai matyti plika akimi. Dovanų būna, bet labai prašmatnių – ne: matyt, nespinduliuoju poreikio. Sykį Monake su operatoriumi sukinėjomės pagrindinėje gatvėje, kur vyrukai lyg parodoje suko ratus savo rolsroisais ir ferariais, o greta jų sėdėjo prašmatnios merginos, vilkinčios tikrai ne savo pačių pirktas sukneles. Juokais kumštelėjau operatoriui, su kuriuo dirbu penkiolika metų: „Gintarai, pažiūrėk į mane: aš graži, jauna, kodėl man niekas nedovanoja rolsroiso?“ Jis atsisuko ir atrėžė: „Vaikeli, kaip tu tėkštum tą rolsroisą dovanotojui į akis...“ Turbūt man ant kaktos parašyta: „Santykiai „perku – parduodu“ – ne man“. Nors rolsroisą aš tikrai paimčiau... (juokiasi).

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką