Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rūta Ščiogolevaitė: aš turiu viską, ko noriu. Svajonių – taip pat (papildyta rugsėjo 30 d.)

Rūta Ščiogolevaitė
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Rūta Ščiogolevaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Kai sugriūva ne vienus metus kurti santykiai, moteris dažniausiai būna nusibaigusi, nusiverkusi, nieko nenorinti... „Niekada nesijaučiau geriau nei dabar. Niekada neturėjau tiek daug norų kaip dabar“, – neslepia Rūta Ščiogolevaitė (29).

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Ne tik kalba, bet ir patvirtina savo darbais: ji dainuoja užsienio scenose, išlieka aštri ir sąžininga projekto „Lietuvos talentai“ vertintoja, o šią vasarą tapo dar ir kultinio daugiaserijinio TV filmo „Giminės. Po dvidešimties metų“ aktore. Galų gale ji – švyti ir atrodo laiminga. Tokia laiminga, kokia jau seniai buvo.

Vis kalbėdavai, kad tavo svajonė – vaidinti. Kaip skambėjo kvietimas į tą svajonę: „Labas, čia toks režisierius Saulius Vosylius...“

...gal norėtum sukurti vaidmenį?.. „Taip, norėčiau“, – net nesuabejojau (juokiasi).

Visada greitai „pasirašai“ tokioms gyvenimo avantiūroms?

Avantiūrišką gyslelę tikrai turiu. Esu gana spontaniška ir labai emocinga. Noras buvo didesnis už bet kokią baimę. Visą gyvenimą galvojau apie aktorystę. Kadaise net svarsčiau studijuoti šiuos mokslus, bet grįžau prie muzikos.

Nemažai žmonių, į serialus ar filmus patekusių, kaip sakoma, iš gatvės, paskui savo gyvenimą visam laikui susieja su šia sritimi. Gal ir tu mesi muziką dėl aktorystės?

Mesti tikrai nemesiu. Muzika – meilė visam gyvenimui. Ir apskritai visada buvau už profesionalumą. Kita vertus, jeigu žmogus yra gabus, jeigu jam sekasi, jeigu jis taip atranda savo pašaukimą – kodėl gi ne. Tačiau norint likti aktore, reikia turėti talentą. Save vertinti man sunku... Galiu tik pasakyti, kad aktorystei jaučiu labai didelį potraukį... ir manau, kad nesu beviltiška (juokiasi).

Aktoriaus meistriškumo studijos tavęs nesuvilios?

Manau, kad ne, nes mokslų mano gyvenime ir taip jau daug buvo. Man beveik trisdešimt, o vis dar mokausi. Ir jaučiu, kad jau reikėtų baigti... Rimtos studijos yra nemenkas stresas. Juo labiau turint mažą vaiką... Tikiuosi, mokslų man jau užteks.

O jeigu dar kviestų vaidinti, eitum?

Žiūrint kur. Rinkčiausi. Eiti į keptuvę, kur tiesiog kepa blynus, nesinori... Būsiu atvira: jeigu būtų kalbama apie labai gerus pinigus, tada gal bet kur eičiau. Tačiau, pavyzdžiui, „Giminių“ atveju į honorarą visai nekreipiau dėmesio. Labiau rūpėjo tai, ką ten galiu gauti. „Giminės“ buvo idealus variantas: puiki aktorių komanda, nuostabus režisierius, nepopsinis filmo žanras, dirbome ne paskubomis. Galų gale tai nebuvo taip rimta, kaip teatras, kur tikrai nesugebėčiau vaidinti. Bet ir ne paskubomis sukaltas serialas, kur dažnai aktoriui reikia tik gražiai pastovėti prieš kameras... Norisi ir pavaidinti, ką nors iš savęs ištraukti...

O tai, kad tave pavertė sena moterimi...

...visai nesena! Tik per keturiasdešimt!

Bet sutik: visos aktorės nori vaidinti gražuoles princeses ir geidžiamas Džuljetas, o ne pagyvenusias, už save gerokai vyresnes moteriškes...

Galbūt visos mažos mergaitės ir nori būti princesėmis, bet kad visos aktorės nori vaidinti Džuljetas – tikrai ne. Jeigu vaidinti – didžiausias tavo noras, visai nesvarbu, koks personažas tau atiteks. Prieš kameras stovi jis, o ne tu. Nė vienos abejonės neturėjau dėl savo vaidmens.

Kokią patirtį išsinešei iš šito vasaros darbo?

Tikrų tikriausias svajonės išsipildymas! Nė vienos neigiamos emocijos! O jų galėjo būti: aktoriai galėjo jeigu ne žodžiu įgelti, tai bent kreivai į mane žvilgčioti... galėjo režisierius mano sugebėjimais nusivilti... Viso to nebuvo, todėl pilna širdimi mėgavausi aktorės darbu, režisieriaus kūryba, stebėjau, kaip gimsta filmas. Galėjau realybėje pritaikyti akademijoje dėstomas vaidybos pamokas.
Kartais net neramu buvo, nes buvau nusiteikusi gauti milijoną pastabų. Tačiau kai kurių nufilmuotų epizodų nereikėjo net kartoti. Sutrikau: „Negi taip beviltiška? Turbūt režisierius pamatė, kad nieko gero su šita scena nebeišeis...“ O pagyrimų tikrai gavau, sulaukiau daug gražių žodžių. Aišku, jaučiau, kurie komplimentai užsitarnauti, o kurie buvo labiau skirti man kaip moteriai, o ne kaip aktorei. Bet vis tiek buvo smagu, kad kolegos aktoriai palaikė, nebuvo nusiteikę priešiškai, piktai ar ironiškai.
Apskritai esu labai kontrastiška asmenybė: vienu metu manyje telpa visiškai priešingi dalykai – didžiulis pasitikėjimas savimi ir milžiniška savikritika. Pastaroji verčia mane tobulėti, nepasitenkinti esamu rezultatu, o pasitikėjimas veda naujų išbandymų link. Neužkertu sau kelių pažinti naujas sritis, daug ką išbandyti. Aišku, toks dvilypumas sukelia labai daug streso, nes patiri nuolatinį konfliktą. Tačiau konflikto rezultatas dažnai būna visai neblogas.

Žinojau, kad, pasklidus žiniai apie mūsų su Deividu išsiskyrimą, būtinai atsiras tokių, kas pasmerks, kas analizuos ir aptarinės situaciją, kurios absoliučiai nežino... Žinojau, kad teks ištverti nemenką spaudimą. Bet priimti tokį sprendimą vertėjo!

Panašu, kad tau ši vasara buvo ne tik kūrybinių atradimų, bet ir svarbių sprendimų laikas. Kodėl po ketverių metų nusprendei išsiskirti su gyvenimo draugu ir sūnaus Adomo tėčiu – šokėju Deividu Meškausku?

Kad atsakyčiau į šitą klausimą, reikėtų išdžiauti labai daug paklodžių... Visai nenoriu to daryti ir šito žaidimo aš nežaisiu. Nors jis jau pradėtas... Žmogus sutinka, kad abu nebekalbėsime su žurnalistais skyrybų tema, bet paskui ima ir šneka...

Vis dar bendraujate su Deividu?

Žinoma. Dėl sūnaus Adomo.

Gražiai, draugiškai ar mandagiai, bet per atstumą?

Kaip išeina...

Pamenu, šnekėjomės po tavo pirmų skyrybų. Dabar – antrosios. Per paskutinius beveik penkerius metus atrodai labai pasikeitusi. Net tokį skaudų išgyvenimą kaip skyrybos dabar priimi gana šaltai ir apsvarstytai. „Kaltas“ amžius, patirtis, skirtingos būsenos?..

Aš užaugau per tą laiką. Ar labai pasikeičiau? Kai kas pasikeitė, kai kas – ne. Tada buvau sutrikusi, nelaiminga, nerandanti atsakymo į klausimą „kodėl“. Dabar yra kitaip. Beveik priešingai: ir tos mano skyrybų istorijos visiškai skirtingos, ir aš kitaip viską vertinu. Sprendimas skirtis niekada nėra lengvas, bet kai prieini tam tikrą ribą, supranti, kad taip, kaip yra, tau netinka, ir žinai, kad gali viską pakeisti (nors tai kainuos daug). Va, čia jau klausimas, ryšiesi pokyčiams ar ne.

Iš kur tas tavo pasiryžimas? Negi taip blogai buvo?

Ką jūs žinote?.. Ką jūs žinote apie mūsų gyvenimą?! Auga mažas mano vaikas... Pradėjau labiau žiūrėti į vyresnius, puikiai pažįstamus, mane supančius žmones... Ėmiau pastebėti, kaip tokių sprendimų buvimas arba nebuvimas, priėmimas arba vengimas daro įtaką visų gyvenimams...

Dažną moterį nuo sprendimo skirtis mažas vaikas stabdo, o ne skatina.

Be abejo. Jis ir sustabdė nuo daugelio sprendimų... nuo to, kad jie būtų priimti anksčiau...
Žinojau, kad, pasklidus žiniai apie mūsų su Deividu išsiskyrimą, būtinai atsiras tokių, kas pasmerks, kas analizuos ir aptarinės situaciją, kurios absoliučiai nežino... Žinojau, kad teks ištverti nemenką spaudimą. Bet priimti tokį sprendimą vertėjo! Ir, nepatikėsi, aš patyriau tikrą Dievo malonę: po to, kai su Deividu paskelbėme, jog skiriamės, nesulaukiau NĖ VIENO žurnalisto skambučio! NĖ VIENO! Nė vieno, kuris paskambintų ir paklaustų: „O kodėl išsiskyrėte? Kas atsitiko?“

Visi taip tavęs bijo, kad net paskambinti nedrįsta...

Jėzau, kaip gerai! O aš jau buvau pasiruošusi atlaikyti skambučių laviną, turėjau suformulavusi atsakymą į bet kokį klausimą: „Nekomentuosiu“... Net apmaudu truputį buvo (juokiasi).

Ar sprendimas skirtis susijęs su tuo, kad turi naują širdies draugą? Juk visada lengviau išeiti pas ką nors, o ne į tuštumą...

O panašu, kad pastaruosius pusę metų aš su kuo nors esu? Šis atvejis tikrai ne toks. Ir apskritai nemanau, kad skyrybos pasidaro lengvesnės, kai turi kitą variantą...

Vadinasi, esi kieta moteris, kuri nusprendžia ir padaro?

Tas sprendimas negimė nei per dieną, nei per mėnesį. Ir tikrai vieną dieną neiššovė man kažkas galvoje.

Būtent todėl, kad skyrybos turbūt niekada nebūna spontaniškos, susideda iš kelių etapų: ėjimas sprendimo link... paskelbimas apie išsiskyrimą... buvusio mylimojo išsikraustymas... vienatvės laikas... Kuris etapas tau buvo sunkiausias?

Iki tos akimirkos, kai galvoje subrendo tas tvirtas apsisprendimas. O jį paskelbus labai palengvėjo.

Kai draugystė nutrūksta po pusmečio ar metų, lyg ir normalu: žmonės išsiaiškino, kad netinka vienas kitam, interesai nesutampa, ir taškas. Bet ketveri metai – labai daug, kad suprastum vien tai, jog šalia tavęs buvo „ne tas“ žmogus.

Gal tai – dar vienas įrodymas, kad aš nesidrabstau greitais sprendimais. Viską gerai apmąstau... ir duodu ne vieną galimybę... ir bandau saugoti santykius... Jeigu jie nenutrūksta greitai, tada privalai dėti visas pastangas juos išsaugoti. Skyrybos įvyksta, kai pastangų ir jėgų nebeužtenka. Ir nesvarbu, po ketverių ar dvidešimties metų tai atsitinka.

Bet tu prarandi daug laiko. Laiko būti laimingai.

O ką daryti? Verkti, raudoti, išgyventi? Negi taip jau pasenau, kad nebeturėsiu jokio šanso būti laiminga? Graži, jauna, protinga, talentinga... Kodėl turėčiau būti viena?

Pažiūrėkime iš kito taško: nebe dvidešimtmetė...

Ir nenorėčiau būti dvidešimties. Išaiškink man, koks pliusas būti tokiai jaunai?

Daugiau galimybių sutikti svajonių vyrą.

Nesąmonė: ir viename amžiuje, ir kitame yra užimtų vyrų. Gal jaunai lengviau sutikti, bet ir lengviau išsiskirti, nes dar ieškai, nelabai nori daryti kompromisų, prisitaikyti...

Tada kitas argumentas: su vaiku...

Aš irgi ilgai buvau tokios nuomonės, kad moteriai su vienu ar keliais vaikais sunkiau susirasti žmogų. Bet įdėmiai apsižvalgiusi aplinkui supratau, kad tai – absoliuti netiesa. Dar geriau! Nes tas, kuriam tokia aplinkybė netrukdo, iškart įveikia sunkiausią išbandymą – išbandymą vaikais.

Na, o spaudoje išrašytas tavo bjaurus charakteris ir kietas būdas...

Su tokiu, kuris labai susikoncentravęs į spaudą ir joje formuojamą nuomonę apie mane, turbūt ir pati nenorėčiau susipažinti. Tikiuosi, kad bailūs vyrai net nebandys prie manęs prieiti. Nieko, rasiu tokį, kuris nebijos (juokiasi)...

Tavo patirtis – dvejos skaudžios ir labai viešos skyrybos – netrukdys kurti naujų santykių?

Nemanau, kad mane tai nors kiek stabdytų.

Čia kalba tavo pasitikėjimas savimi. O ką kužda savikritika?

Savikritika – per tuos ketverius metus... Bet po to, kad priėmiau sprendimą, nė karto juo nesuabejojau. Kelio atgal nebėra.

Nors rizikuoju, kad į mane bus paleistas koks kietas daiktas, negaliu nepaklausti... Ar šokių projektą, kur šiemet vėl šoka Deividas, žiūri?

Va, netgi tu, su manimi nuolat bendraujanti, šitaip apie mane gali galvoti (juokiasi)! Nebežiūriu televizinių šokių projektų, nes neturiu laiko. Mačiau tik vieną laidą. Specialiai norėjau pasižiūrėti, kaip sekasi Deividui su Ineta. Labai patiko, kaip šoka, kaip gerai pasirenka muziką savo pasirodymams.

Šią vasarą, kai sprendei skaudžias asmeninio gyvenimo problemas, tuo pat metu vaidinai ir „Giminėse“, dar filmavaisi „Lietuvos talentų“ atrankose. Kaip užgniaužei savyje visą skausmą ir nerimą, kad atrodei tokia linksma, drąsi, švytinti? Galbūt tai buvo suvaidinta?

Kaip galėtum suvaidinti švytėjimą? Aišku, kad taip ir jaučiausi. O kokia buvau anksčiau?

Atrodydavai piktesnė, šaltesnė...

Aš buvau pavargusi. Emociškai pavargusi. Bepigu būti ramiam ir laimingam, kai guli lovoje, o pabandyk išlipti iš jos ir atsidurti stresinėse situacijose. Pabandyk atleisti sau, jeigu padarei ką nors ne taip... O dabar toks jausmas, kad žinau, kaip noriu gyventi. Tas žinojimas ateina per patirtį. Niekaip kitaip. Ir duok, Dieve, kad mes išvengtume tokių patirčių, kurios paskui užkerta kelius į gerus dalykus.
Dabar esu laiminga, nes tokia vidinė mano būsena. Aš turiu viską, ko noriu. Svajonių – taip pat. Aišku, man būna sunku, aš pavargstu. Bet iš esmės esu pakankamai rami, nes jaučiu, kad mano gyvenime dar bus labai gražių dalykų.
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką