Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sakalas Uždavinys: žinau vieną žvaigždę – saulę (papildyta spalio 21 d.)

Sakalas Uždavinys
Viganto Ovadnevo nuotrauka / Sakalas Uždavinys
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Televizijos ekrane pamatę tą liesą garbanių visi tik ir laukia, ką šįsyk iškrės. Aktoriui, režisieriui, o šį rudenį – ir šokėjui Sakalui Uždaviniui (47) asmenybės žavesio ir sąmojo tikrai netrūksta. Tačiau laisvą akimirką tas aferistas iš serialo „Mano mylimas prieše“, keistasis brolis iš reklamos, striptizo erelis iš „Domino“ teatro spektaklio domisi visai nejuokingomis – visatos – paslaptimis.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Šokių projektas įsibėgėja. Ant parketo jaučiatės tvirčiau?

Šokti – kaip mokytis užsienio kalbos. Kol studijuoji iš pasikalbėjimų žodyno, viskas daugmaž aišku, bet kai reikia formuluoti sakinį, derinti laikus, supranti, kad kuo daugiau mokaisi, tuo ta kalba tampa komplikuotesnė. Puikiai atsimenu, kaip jaučiausi nuvažiavęs į Kanadą. Iki devintos klasės mokiausi salomejkėj (tuometėje sostinės Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje – red. past.) sustiprintos anglų kalbos – maniau, kad ją šiek tiek moku. Tačiau Kanadoje pamačiau, kad nė velnio neišmanau: ką aš sakau – niekas nesupranta, klausausi vietinių pokalbio – irgi niekas neaišku...
Dabar taip pat su šokiais. Nesu talentingas šokėjas, o galbūt nesu ir talentingas mokinys. Man atrodo, kad net mano kūnas nesutvertas tam menui: niekada gyvenime nesu rankomis pasiekęs žemės. Neprisilenkiu. Per fizinio lavinimo pamokas gaudavau per galvą: mokytojas manydavo, kad chaltūrinu. O kai man, tokiam sliekui, reikėdavo rutulį stumti, tai dar nežinia, kas toliau lėkdavo – aš ar rutulys (juokiasi).

Nejaugi čia negelbsti aktorystė: juk daug ką galima užmaskuoti vaidyba?

Sąlygiškai... Mes buvome mokyti, kad kol neištobulinai savo vaidmens, negali jo nešti į viešumą. O čia – priešingai: turi tą žalią, nenušlifuotą šokį rodyti per televiziją visai Lietuvai. Tada aktorystė kartais tampa stabdžiu. Šoumenams, kurie gali čia pat improvizuoti, kas ant seilės užplaukia, gal lengviau. O gal man taip tik atrodo. Apskritai visiems sudėtinga, visiems sunku...
Man ant parketo iki tobulybės, Dieve Dieve, kaip dar toli. Kai matau, kaip šoka profai, neviltis apima, pradedu graužtis, kur įlindau. Nes mano šokis – vis dar pasikalbėjimų knygelės lygio, o tai, kaip patyriau, nereiškia, kad tą kalbą jau moku...

Jau kelis mėnesius daugiau laiko, matyt, praleidžiate su šokių partnere Viktorija Engelgardt–Bajor nei su žmona Silvija Pakalniškyte. Sutuoktinė ultimatumų nekelia?

Jei ji su manimi gyvena dvidešimt ketverius metus ir dar nepabėgo, tai gal ir dabar ištvers. Silvija mane supranta, palaiko ir bet kokiais būdais gelbsti. Turime labai fainą šunį – airių seterį Marso. Jį taip pavadinome legendinio prancūzų mimo Marcelio Marceau garbei. Kai mūsų namuose atsirado tas seteris, rengėme konsiliumą: sušaukėme draugus, kad išrinktų jam vardą. Mano kolega, draugas ir prietelius Arvydas Lebeliūnas pasiūlė pavadinti Marso. Jis ir atrodo kaip mimas: ilgos kojos, nuleipusios ausys, pakelti antakiai – toks stipena... Marso – medžioklinis šuo, todėl kasdien turi nubėgti savo „kilometražą“. Neužtenka jo kaip kokios bolonkės apvesti aplink vieną kitą krūmą... Tai labai mielas gyvūnas, bet laiko reikalauja. Dabar visas tas krūvis – ant žmonos pečių. Marso turi labai fainą vienmetę draugę, irgi airę seteriukę Ūtą. Žiūrėdamas, kaip jie duodasi miške, supranti, kad pasaulis yra tobulas.

Praėjo dvi savaitės, kol radote laisvą valandėlę pašnekesiui. Kokiais dar darbais užimtos jūsų dienos?

Tarkim, šįryt buvau filmuotis seriale „Mano mylimas prieše“. Nors mano vaidmuo – mažytis, epizodinis, bet dramaturgiškai lyg ir plečiamas. Paskui su Juozu Gaižausku repetavome šokį „Domino“ teatro premjerai – Augustino Griciaus pagal Jevgenijų Griškovecą statomam monospektakliui „2 vyrai. 1 tiesa“. Ant nosies – ir ta, ir dar viena „Domino“ premjera: Marcinas Slawinskis stato Ray Cooney komediją „Šeimyninis įvykis“. Vaidinu ir ten. Be to, dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Dar, be viso to, kasdien, net sekmadieniais, su Viktorija repetuoju šokius televizijos projektui „Kviečiu šokti“.

Niekam ne paslaptis, kad žmonės, ypač už Vilniaus ribų, eina į teatrą pažiūrėti tų aktorių, kuriuos matė per teliką...

Šokių šou, serialas, net reklama… Ar pastaruoju metu televizijoje jūsų ne per daug?

Daug, bet specialiai ten nesimušiau. Nors būtų netiesa, jei sakyčiau, kad dėl to gailiuosi, slepiuosi. Toks gyvenimas: turi būti viešumoje, kad žmonės tave pažintų, eitų ir į tave žiūrėtų teatre. Tokie dabar laikai... Negaliu vien sėdėti „In Vino“ ar ŠMC bare ir tikėtis, kad jei ką nors ten rymodamas sugalvosiu, visi bėgs žiūrėti. Nesakau, kad kolegos, kurie taip daro, yra prastesni. Jie save įsivaizduoja taip. Aš pastaruosius porą metų daugiau bendradarbiauju su „Domino“ teatru, kuris yra orientuotas į labai plačią publiką, mes daug važinėjame po Lietuvą. O niekam ne paslaptis, kad žmonės, ypač už Vilniaus ribų, eina į teatrą pažiūrėti tų aktorių, kuriuos matė per teliką...
Nežinau, kas geriau: sėdėti ir medituoti ties labai meniškais ir kontempliatyviais dalykais ar kaip tik užgriebti kuo daugiau auditorijos ir stengtis paprastesne kalba pritraukti žmones į teatrą. O ten, progai pasitaikius, po truputį bandyti prabilti sudėtingesne kalba, nei jie įpratę tave girdėti šnekantį. Nežinau, kas yra teisingiau...

Tikriausiai ne tik dėl savireklamos sutikote tapti vienu iš brolių „Omnitel“ reklamoje?

Sutikau, nes mano darbas yra kurti personažus. Mane pakvietė į atranką. Jiems tikau ir taip atsiradau reklamoje. Kai kūrėme pirmą klipą, nebuvo net minčių, kad tai bus ilgalaikis projektas...
Aš ten – tik personažas. Tai nereiškia, kad ir tomis paslaugomis, kurias reklamuoju, naudojuosi. „Omnitel“ tikriausiai neturi žalio supratimo, kokį telefoną turiu, kokiu planu naudojuosi ir prie kokios kompanijos esu „prisirišęs“. Tai – visai skirtingi dalykai. Žmonės gal ne visada tai supranta...
Brolio personažas man mielas daugeliu prasmių. Gali jį vadinti idiotu, kvailiu, lochu ar dar kaip nors, bet jis man simpatiškas, nes, mano kvaila galva, ant tokių žmonių laikosi pasaulis. Neretai daugumos nesuprantami ir pajuokiami, jie kuria tai, kuo paskui ta pati visuomenė naudojasi. Juk ir Galilėjus, Kopernikas savo laiku buvo laikomi visiškais varijotais. O kodėl Dievulis supratimą apie šitos visatos pradžią suteikė žmogui, kuris net kalbėt negali, kuris dėl sudėtingos ligos turėjo seniai mirti – Stephenui Hawkingui? Ar ne ironija, kad žmogus, kurio jau seniai neturėtų būti, praneša pasauliui, kaip atsirado visata, pagal kokius principus ji kruta?!
Man brolio iš reklamos personažas mielas, nes jis kitoks, yra naivus ir patiki, kad jam kas nors duos dvidešimt centų ar kad peroksidinė blondinė Olga yra tobulybė. Lygiai taip pat jis gali patikėti, kad žemė yra plokščia arba apvali.

Kanada man daug davė. Būtent ten atėjo supratimas, kad nesame pasaulio centras, bet nesame ir kaimo liurbiai – tiesiog normali šalis normaliame pasaulyje.

Domitės astronomija?

Labai. Nors nesu matematikas ar fizikas, bet man tai – įdomių žaidimų aikštelė. Gal tai – mano būdas išlaikyti sveiką protą. Mano darbai teatre – labai intensyvūs. Būna nemažai kritikos, nesupratimo, pajuokų, patyčių – ko tiktai nori. Domėjimasis visata padeda išlaikyti sveiką galvą ir per daug neimti visko į plaučius.
Aš žinau vieną žvaigždę – saulę. Ir jai visiškai vienodai, ką apie ją galvoju aš ar kokia nors nacionalinė įžymybė. O visi kiti žvaigždynai, man atrodo, yra grupės žmonių susitarimas: vieni įsivaizduoja, kad jie egzistuoja, o kiti mano jais esantys.

Jūs savęs žvaigžde nevadinate?

Kas kur nori, ten tegul mane priskiria: prie šūdinų režisierių ar talentingų artistų. Prie žvaigždžių ar biezdarių. Nuo to niekas nepasikeis.

Gal jums įdomi ir astrologija?

Ne ne ne! Visus tų neva orakulų būrimus iš gaidžių vidurių reikėtų priimti kaip žaidimą. Ne man spręsti, kiek astrologija turi įžvalgos. Man atrodo, kad mes neretai painiojame buitinę teisybę su tikrąja astrologija. Per savo trumparegiškumą dažnai bandome viską suversti kavos tirščiams, užuot pauostę tos kavos aromato. Nenoriu sakyti, kad astrologija arba kitoks bandymas įžvelgti ateitį ar nusakyti kokį nors reiškinį yra nesąmonė. Viskas reikalinga, nieko nėra atsitiktinio. Ypač Lietuvoje, kur tautinis sportas yra kitų lyginimas su savimi ir jų teisimas.

Tai, kas dedasi Lietuvoje, jūs galite vertinti šiek tiek iš šalies: juk dešimt metų gyvenote Kanadoje…

Būtų mano valia, padaryčiau privaloma metams ar dvejiems visiems kur nors išvažiuoti – kad pamatytume, jog nesame pasaulio bamba. Kad įsitikintume, jog esame maža simpatiška šalis – pasaulio dalis. Kad išmoktume tolerancijos, gerbti kitą požiūrį, net kitos orientacijos žmones. Vankuveryje su žmona gyvenome gėjų kvartale. Fantastiška vieta ir fantastiška liaudis. Niekas mūsų už pasturgalių nečiupinėjo – tai mandagi, išsilavinusi bendrija, draugiška ir vieninga, atvira naujiems žmonėms ir idėjoms. Ten įsikūrę daug menininkų, šeimų su vaikais, senelių – ko tiktai nori. Todėl lietuviams būdinga kitokios seksualinės orientacijos žmonių fobija man nepriimtina iš principo. Tarkim, man labai nepatinka žiema, bet jei atvėsus orui pradėsiu spardytis ir rėkti, juk niekas nepasikeis!
Kanada man daug davė. Man daug reiškia vien tai, kad ten gavau anglų kalbos dovaną ir dabar suprantu anglišką humorą, tos kalbos plonybes, pats galiu išsiversti pjesę. Tai – pasaka! Kaip naujos planetos atradimas! Būtent ten atėjo supratimas, kad nesame pasaulio centras, bet nesame ir kaimo liurbiai – tiesiog normali šalis normaliame pasaulyje. Normali tauta tarp daugybės kitų, su geromis ir kvailomis savo savybėmis.
Meno požiūriu Kanada per patogi šalis. Ten žmonės gyvena per gerai, kad galėtų kurti tokį meną, kokį mes kuriame Lietuvoje. Ir tai ne mano vieno nuomonė.

Kai gyvenimo tempas toks beprotiškas, kaip atsipalaiduojate? Vėlų šeštadienio vakarą, po tiesioginės šokių šou transliacijos, traukiate į barą?

Oi, ne. Barai – atsipalaidavimo iliuzija. Nesu nusiteikęs prieš alkoholį, bet iš patirties žinau, kad jis man „nelošia“. Tiksliau – veikia priešingai, todėl pastaruoju metu stengiuosi laikytis toliau nuo to reikalo. Tačiau niekada neprisiekiau ant kieno nors kapo, kad negersiu. Manau, tokie įsipareigojimai nerimti. Bandyti užsikoduoti nuo ko nors – kažin, kiek prasmės, jei neturi pakankamai atsakomybės sau. Man atsipalaidavimas – savęs „perjungimas“ į kitą temą, kitą atmosferą, terpę. Tai galima daryti įvairiais būdais. Tarkim, dabar, užuot mėgavęsis arbata, galėčiau vaidinti menininką kankinį. Bet ar verta? 
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką