Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sandra Chlevickaitė: „Ir su dviem vaikais nepražūčiau“ (papildyta gruodžio 24 d.)

Sandra Chlevickaitė
Gedmanto Kropio nuotrauka / Sandra Chlevickaitė
Šaltinis: 15min
0
A A

„Per šias Kalėdas noriu ypatingos šventės. Pagaliau visa mano ir Andrius šeima susirinks naujuose mūsų namuose“, – šypsosi Mis Lietuva 1996, buvusi dainininkė, dviejų vaikų mama Sandra Chlevickaitė (29). Po egle bus kalnas dovanų, o širdyje – vienintelė svajonė: kad viskas ir kitąmet būtų gerai brangiausiems jos žmonėms – mylimajam grupės „G & G Sindikatas“ reperiui Andriui Glušakovui (28), sūnui Augustui (7) ir mažajam Emiliui (1 m. 8 mėn).

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Kokius pažadus kitiems metams duodate?

Ne, pažadais nesimėtau... Geriau paimti ir padaryti, negu prisižadėti ir pamiršti. O norų turiu. Tik jie žemiški ir tokie patys kaip daugumos žmonių: kad viskas būtų stabilu finansiškai, kad sveikata nešlubuotų... O visa kita gali padaryti pats.
Labai laukiu šitų Kalėdų, nes daug metų jų neturėjau. Mano tėvai vis važiuodavo į kaimą pas močiutę, o aš dėl reikalų mieste kelioms dienoms išvažiuoti negalėdavau. Vyresnioji sesuo su vyru irgi švęsdavo vyro gimtinėje. Taigi, mano Kalėdos būdavo labai vienišos. Geriausiu atveju su draugėmis ką nors sugalvodavome. Šiemet pagaliau savuose namuose turėsiu visus artimuosius, eglę, Kalėdų Senelį ir tikrą šventę.

Kiek suprantu, didžiausias praėjusių metų įvykis buvo antrojo sūnaus gimimas, o šie ypatingi tuo, kad įsigijote naujus namus?


Namo mums reikėjo dėl vaikų. Daug kam žodis „namas“ iškart asocijuojasi su prabanga, dydžiu... Bet iš tiesų nusipirkome seną namelį ir dabar bandome jį restauruoti. Dar tik pirmą aukštą įsirengėme. Iki daugybės dalykų, teikiančių komforto jausmą, labai toli. Darbo – penkeriems metams. Užtat jau dabar galime džiaugtis ramybe: pro miegamojo langus matyti miškas, ežeras – už dviejų šimtų metrų...
Iš esmės gyvename panašiai kaip dauguma Lietuvos šeimų. Kol kas su Andriumi laikomės, nepalūžtame... Galima sakyti, kad gyvenimą pradėjome nuo nulio. Iki tol turėjau praktiškai viską, ko užtektų žmogui ramiai ir saugiai gyventi: butą, mašiną... O dabar toks ramus gyvenimas nukeltas tolimai ateičiai. Turiu būti stipri. O kartais taip norisi viską mesti, atsikratyti... Dabar net ir to negalėčiau padaryti, nes kainos kritusios, parduoti už tiek, kiek pirkai, – nebeįmanoma...

Gali keikti likimą, verkti, kad nepasisekė. Bet žinau, jog yra žmonių, kuriems dar blogiau. Ir kitus guodžiu, kad negalima pasiduoti pesimizmui. Geriau nuo to niekam nebus. Dantis sukandus reikia išlaukti. Negalima palūžti. Kam dėl to bus geriau?! Tada apskritai viskas sugrius! Yra vaikai, kurie kasryt pabudę tau nusišypso. Dėl jų turi nepalūžti.
Ir jau seniai nieko sau nereikalauju. Suvokiu tikrą situaciją. Anksčiau dėl to, kad nenusipirkau dar vienų batelių, gal ir būtų buvusi tragedija. O dabar dėl tokių dalykų iš proto nesikraustau. Buvo labai geri laikai, buvo – blogi. Paskui – vėl geri ir vėl blogi... Tokia yra gyvenimo karuselė. Šalia manęs – ne milijonierius, todėl ir problemos mūsų – žmogiškos ir kasdienės.

Su turtingu gyventi būtų lengviau...

Gink Dieve, ne. Jeigu būčiau norėjusi, tikrai būčiau šalia turėjusi milijonierių. Net neabejoju tuo, nes ne vienas rodė dėmesį. Bet aš pasirinkau meilę. Ir nė karto dėl to nesigailėjau.

Su mylimuoju gerai ir lūšnelėje?


Irgi ne, nes tai – iš pasakų srities. Vis dėlto norisi gyventi žmoniškai. Mes suvokiame, kad pradedame nuo nulio. Jeigu per penkerius metus susitvarkysime buitį, būsime labai laimingi. Jeigu nepavyks, tada parduosime, grįšime į dviejų kambarių butelį: gyvensime ankštai, bet laimingai.

Kovą Emiliui sukaks dveji. Turėtumėte grįžti į darbus. Kaip įsivaizduojate gyvenimą toliau?

Į paskutinę darbo vietą negrįšiu, nes tai buvo ne mano sritis. Giliai širdyje esu jautrus meno, kūrybos žmogus. Pasodinti mane prie popierių būtų labai sunku. Ir pati dar nežinau, mąstau, galvoju, ką norėčiau veikti, ieškau... Tikiu: jeigu labai labai nori, jeigu tikrai mirtinai reikia, žiūrėk, ir atsiras koks pasiūlymas, kas nors paskambins, pakvies, pastebės... Visas mano gyvenimas pilnas tokių atsitiktinumų: nėjau į grožio konkurso atranką, tiesiog atsiradau toje patalpoje, kur ji vyko. Mane pamatė, pagriebė ir įsuko į verpetą. Jau, atrodo, aprimau, sėdėjau namuose jaukiai įsisukusi į pledą ir staiga lyg iš dangaus nukrito nerealus pasiūlymas dalyvauti „Žvaigždžių duetuose“. Buvau net  atsisveikinusi su scena. Teko ją vėl prisiminti.

Ypač po „Duetų“ planavote grįžti į sceną, dainuoti su seserimi. Kodėl ši idėja taip ir liko neįgyvendinta?

Buvo tikrai daug planų ir minčių, bet kai pamatėme, kas vyksta Lietuvoje... Ypač naujai muzikos grupei dabar būtų labai sunku. Reikia sulaukti savo laiko.
Žinau daug dalykų, kuriuos galėčiau daryti: dirbti televizijoje, renginių, reklamos srityje, nes visa tai išmanau. Galėčiau būti net stilistė, visažistė, administratorė ar vadybininkė. Tik dar nenusprendžiau, ko pati noriu.
 

Gedmanto Kropio nuotrauka/Sandra Chlevickaitė
Gedmanto Kropio nuotrauka/Sandra Chlevickaitė

O kokį tikslą turėjote fotografuodamasi erotinio žurnalo „Playboy“ viršeliui?

Tikslaus atsakymo neturiu, bet tikrai galiu pasakyti, kad nesigailiu. Ilgokai atsisakinėjau ir svarsčiau: keturi ar penki mėnesiai praėjo nuo pirmojo pasiūlymo. Galiausiai vis dėlto įkalbėjo. Nuotraukos nebuvo atviros, demonstratyvios. Kiek galėjau, stengiausi išvengti vulgaraus nuogumo. Ačiū Dievui, kad po tos fotosesijos manęs žmonės nepasmerkė ir nenulinčiavo (juokiasi).
Po fotosesijos žurnalui ir kiti leidiniai, laidos bandė gauti interviu kone apie mano lovos reikalus. Bet aš netoleruoju viešo nuogumo. Prisimenu, tada kvietė dalyvauti vienoje laidoje, kur turėjo būti kalbama apie viešus nusirengimus. Redaktoriai norėjo mane priskirti prie pozicijos „už“. Atsisakiau, nes negalėčiau atstovauti nei „už“, nei „prieš“. Moteris nors šioje srityje turi likti paslaptinga. Viskas, kas gerai, yra su saiku.

O ką manote apie tiesiog mamos ir namų šeimininkės „darbą“?

Dabar man toks gyvenimo būdas – normalus, natūralus. Bet kad sėdėdamas namuose žmogus bunka – šventa tiesa. Daraisi pasyvesnis, uždaresnis. Gyvenimas juda be galo greitai, todėl netgi tam, kad gautum darbą, turi eiti į visuomenę, bendrauti su žmonėmis, gaudyti momentus. Mamos vaidmens man per mažai. Pastaruosius dvejus metus tik vaikams savo laiką ir skyriau. Kol maži, juos būtina paauginti, išmyluoti, išbučiuoti.

Per gyvenimą jums teko daug vaidmenų: ir dainininkės, ir gražuolės, ir mamos... Kuris buvo verčiausias?

Nežinau, kiek jų dar bus, nes gyvenimas man mėgsta pateikti vis naujų staigmenų. Bet iki šiol visi mano vaidmenys buvo smagūs, visi reikalingi. Kelerius metus po to, kai laimėjau Mis Lietuvos titulą, purkštavau: „Oi, daugiau neičiau! Kokia nesąmonė!“ O dabar suprantu, kad jis man davė labai daug galimybių, daug durų atvėrė. O mamos vaidmuo... Visą laiką norėjau vaikų. Ir jeigu toliau viskas bus gerai, gal šitie du sūnūs bus ne paskutiniai mano vaikai. Man baisiau nebūna, kai senatvėje žmogus lieka vienas, kai neturi kam paskambinti, ko laukti, kuo rūpintis. Vaikai iš tavęs daug atima, bet ne mažiau ir duoda: pirmiausia – pilnų namų jausmą. Kartais pavargstu, tiesiog svajoju pabūti viena, knygą ramiai paskaityti... Bet užtenka, kad vaikai vieną dieną pabūtų su seneliais, ir man pradeda trūkti šeimyninio šurmulio. Gink Dieve, negaliu pasakyti, kad esu tobula mama. Bet „mamišką“ instinktą turiu labai stiprų. Myliu savo vaikus ir moku parodyti jiems savo meilę. Mūsų namuose apskritai labai daug meilės. Dėl jos turbūt viskas ir laikosi.
Tik nenoriu prisišnekėti: būna, pasakoja apie gražų ir tobulą savo gyvenimą, kad kartu bus iki grabo lentos, o paskui viskas subyra. Aš niekada taip nežadėjau. Sakau, kad šiandien man yra labai gerai, o kaip bus rytoj – nežinau. Galų gale net nesvarbu, liksime mes su Andriumi iki gyvenimo pabaigos ar ne, bet aš visada turėsiu nuostabius vaikus.

O kodėl su Andriumi vis dar nesate susituokę?
Gali keikti likimą, verkti, kad nepasisekė. Bet žinau, jog yra žmonių, kuriems dar blogiau. Ir kitus guodžiu, kad negalima pasiduoti pesimizmui. Geriau nuo to niekam nebus. Dantis sukandus reikia išlaukti.
Vestuves visą laiką turime mintyse, bet dabar prioritetai – kiti. Jeigu jau tuoksimės, tai ne dėl to, kad reikia, o dėl to ir tada, kai norėsime. Niekas man neįpirš kaltės ar kokio gėdos jausmo, kad esu su dviem vaikais ir nė karto netekėjusi. Man tokios kalbos nerūpi. Jeigu būčiau norėjusi ištekėti, būtume su Andriumi jau seniai susirašę. Tikrai nesmerkiu ir nemenkinu tų, kurioms statusas yra svarbu. Man svarbu tik vaikai, santykiai su mylimu žmogumi, buvimas kartu. Su Andriumi pasikalbame: jeigu jau kelsime vestuves, tai su trenksmu, kad būtų tikra šventė.

Sako, vaikas porą skiria, o ne jungia. Turint vaikų, reikia kur kas daugiau pastangų norint likti kartu. Ir jūsų pačios patirtis tai patvirtina: su krepšininku Šarūnu Marčiulioniu išsiskyrėte laukdamasi jo sūnaus Augusto.


Negaliu sakyti, kad mus išskyrė vaiko gimimas... Manau, ne vaikas lemia tokius dalykus. Jeigu būtume norėję būti kartu, vaikas mus būtų tik sujungęs. Svarbiausia – nori abi pusės būti kartu ar ne. Mus su Andriumi Emilis jungia. Labai labai, nes Andrius beprotiškai myli mažylį! Jis ne kartą yra pasakęs, kad niekada nepaliks savo vaiko. Niekada. Kad ir kas atsitiktų.

Nebaisu, o kas būtų, jeigu likimas ir vėl piktai pasikartotų?


Nežinau, ar galiu pavadinti save labai stipria moterimi, bet ne kartą esu sakiusi: „Neprapulčiau.“ Niekada neprapulčiau. Ir su dviem vaikais nepražūčiau. Andrius tai irgi žino. Yra seneliai, darželiai, mylinčios tetos... Galų gale Augustas turi tėtį, kuris juo tikrai rūpinasi. Šarūnas savo vaiko nepaliktų likimo valiai, jie gražiai bendrauja. Andrius sūnaus lygiai taip pat nepamestų.
O santykiai... Jeigu nesiklostytų, dėl vaikų tikrai negyvenčiau. Bet vaikas turi teisę bendrauti ir su tėčiu, ir su mama, todėl nedrausčiau, neskirčiau ir nenuteikinėčiau. Nemėgstu konfliktų. Net su Šarūnu, kad ir kaip susiklostė, mes niekada nekonfliktavome. Tiesiog nėra prasmės: santykių jau nebėra, lipdyti jų neverta, o vaikai dėl to visiškai nekalti.

Ko vengiate ar ką darote, kad šįkart nesuklystumėte?


Neatsakysiu į šį klausimą... Bet, patikėkite: mano gyvenime lengvų žmonių nebuvo. Turbūt toks jau likimas. Nė vieni mano santykiai nebuvo paprasti... Andrius – labai geras žmogus. Bet irgi ne iš paprastųjų...
Dabar man baisiausia, kad per mažai laiko skiriame vienas kitam. Baisu, kad gyvenimas, virstantis įpročiu, gali sugriauti santykius. Po kurio laiko gali net nebemokėti rodyti dėmesio. Kai pagaunu save apie tai galvojančią, būtinai Andriui primenu apie mus, apie tai, kad ir aš čia esu. Bet mano gyvenimo vyrai visą laiką tokie: labai nori, myli, tik nemoka to parodyti. Andrius dažnai pasako, kad myli, bet parodyti to nesugeba. Gal todėl, kad santūrus, uždaras... Kol kas nesuku dėl to galvos: pati rodau meilę. Tik nežinau, ar visada norėsiu tokia būti...

Andrius – populiarios grupės atlikėjas, nuolat dėmesio centre. Ypač moterų taikiklyje...

Oi, dėl šito dalyko esu rami visu šimtu procentų. Nei aš duodu pagrindo pavydėti, nei jis – man. Galime drauge pašnekėti apie gražias kojas ar ypatingą moters figūrą, bet aš rami... Andrius nėra mergišius. Man tai labai svarbu. Jeigu reikėtų gaudyti arba išleidus į koncertus galvoti, su kuo jis ten... Ačiū Dievui, to nėra.

Artėdama prie trisdešimtmečio savo vietą šiame gyvenime apmąstėte?

Dar nerandu savo vietos gyvenime. Dar labai daug ko nepadariau. Apskritai dar nieko nepadariau. Dar neatradau savęs. Konkursai, dainavimas, darbai, mokslai, daugybė sričių, veiklų... Viskas taip chaotiška, nėra logiškos eigos, kurią turi dauguma. Anksčiau net galvojau: „Gal aš kitokia?.. Ne kaip visi?“ Bet nebijau prisipažinti, kad blaškiausi, ieškojau ir dar turbūt ilgai tai darysiu. Kas antras taip gyvena. Ypač meniškos sielos žmonės. Tradicinių profesijų atstovai – konkretesni: žino, kad baigs mokslus, taps ekonomistais ar gydytojais, dirbs iki pensijos... Dar nežinau, ar noriu tokio pastovumo. Atsimerksi vieną dieną ir pamatysi, kad tavo gyvenimas praėjo tame pačiame kabinete su tais pačiais keliais žmonėmis... Noriu darbo, nuo kurio „kaifuočiau“.
Ačiū Dievui, šiuolaikinė moteris turi daug teisių ir gali nemažai reikalauti iš aplinkinių, vyro, vaikų... Jeigu esu moteris, neprivalau tik gaminti maisto ir tvarkytis namuose. Jeigu mane kas nors – mama ar vyras – bando suvaržyti, tuoj pat išleidžiu spyglius. Juk nieko blogo nedarau, kad mane reikėtų surišti ir pradėti aiškinti, ką turiu daryti, ko neturiu. Mano gyvenimo filosofija labai paprasta: jeigu pati savęs nepasistengsi padaryti laimingos, niekas nepadarys...
 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką