Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sandra Chlevickaitė: noriu išsaugoti MUS. Dėl savęs, dėl vaikų... (papildyta gegužės 12 d.)

Sandra Chlevickaitė
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Sandra Chlevickaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Kai draugėms pasakiau, kad duosiu interviu žurnalui, puolė patarinėti: „Tik nesiguosk. Neatsiverk...“ O kodėl turėčiau meluoti, sakyti, kad man viskas puiku, kad asmeniniai santykiai – tobuli... Ne. Praėjusiais metais išgyvenau sunkiausias savo gyvenime krizes“, – neslepia 1996-ųjų Mis Lietuva, buvusi dainininkė Sandra Chlevickaitė (31).

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Kodėl metai buvo sunkūs?

Pernai liepą palaidojau tėtį. Vėžys... Netikėtai, lyg iš giedro dangaus... Anksčiau galvojau: „Trūksta to, norėtųsi šito, reikia ano...“ O paskui suvokiau: kiek nedaug iš tiesų reikia žmogui – tik džiaugtis, kad esi gyvas, matai savo vaikus. Pusę metų, iki pat tėčio mirties, kasdien prie jo budėjome. Tėtis užgeso ant mūsų su seserimi rankų. Per tą pusmetį man viskas tarsi pradėjo slysti iš rankų. Užplūdo apatija, depresija, baimė, kaip viskas laikina... Dar ir „draugystė“ su bankais kainavo daug nemigos naktų... Tuo metu labai skaudžiai suvokiau, kad jeigu tau sunku, niekas nepakels, niekas rankos nepaduos. Atvirkščiai – kuo labiau grimzti, tuo mažiau žmonėms esi reikalingas.

Moterys paprastai tikisi šalia esančio vyro pagalbos ir paramos...

Taip, norime būti silpnos... Bet mano gyvenime visada taip: ar gerai, ar blogai, kapanotis turiu pati. Gal aš labai stiprios moters įvaizdį sudarau? Pati viską sau ant pečių užsiverčiu, o paskui galvoju: „Ach, kaip norėčiau būti silpna...“ Neretai būtent dėl tokios banalios priežasties išyra šeimos. Moterys užsikrauna visus rūpesčius, užmiršta save mylėti, o vyrai pripranta. Kai moterys nuo tos naštos pavargsta ir pasidaro piktos, jie net nesuvokia, kas atsitiko.

Prieš keletą mėnesių pasklido kalbų, kad išsiskyrėte su gyvenimo draugu, sūnaus Emilio tėčiu, grupės „G & G Sindikatas“ atlikėju Andriumi Glušakovu. Ar tiesa?

Ne, su Andriumi esame kartu. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nepatyrėme krizės. Tačiau dabar vėl bandome būti kartu. Lengviausias kelias – paimti ir viską užbraukti. Bet yra du vaikai... Be to, aš puikiai suvokiu, kad negaliu ir nenoriu mėtytis brangiais žmonėmis.

Buvo visko... Ir nežinau, ar dar nebus... Abu esame ambicingos asmenybės, abiem sunku nusileisti. Jau penkti metai, kai mes kartu, bet santykiai niekada nebuvo rožių žiedlapiais nukloti. Kita vertus, kad patyrėme krizių ir gana sunkiai jas išgyvenome – ne vien mūsų kaltė. Turėjome daug gražių svajonių apie namus, patogią buitį, laimingai augančius vaikus... Bet mums tiesiog nedavė džiaugtis gyvenimu. Teko įdėti be galo daug pastangų, kad sunkumai mūsų mirtinai neprispaustų. Du maži vaikai, namas iš paskolos, nesibaigianti krizė, erzinanti buitis... Sunku nepalūžti ir nepradėti kaltinti vienam kito: tu nepadarei to, o tu – šito... Tikiu, kad jeigu Lietuvoje pradėtų gerėti gyvenimas, dauguma šeimų turėtų mažiau priežasčių bartis, pyktis ir skirtis.

Moterys užsikrauna visus rūpesčius, užmiršta save mylėti, o vyrai pripranta. Kai moterys nuo tos naštos pavargsta ir pasidaro piktos, jie net nesuvokia, kas atsitiko.

Kas vis dėlto jus sustabdė nuo galutinių skyrybų?

Neišsiskyrėme, laikomės vienas kito, esame kartu, nes yra jausmai. Jie – svarbiausi. Be to, yra Emilis, kuris beprotiškai myli savo tėvą. Tetė jam – viskas. Buvo visokių minčių ir akimirkų, ne kartą svarsčiau, kaip būtų geriau... Gali išsiskirti, išsidraskyti, įskaudinti visus aplinkui... Bet galiausiai suvoki, kad už savo laimę, šeimą, namus reikia kovoti iki galo.

Mūsų santykiai buvo ir tebelieka banguoti. Dabar – paliaubų laikotarpis. Bandome būti kartu ir gal net visą gyvenimą kartu nugyvensime. Nuo pat pirmojo interviu apie mūsų su Andriumi santykius sakiau: „Nežinau, kas mūsų laukia.“ Dabar tai galiu tik patvirtinti. Po tėčio mirties labai aiškiai suvokiau, kad turi džiaugtis tik šia diena ir šia akimirka. Iš naujo perkainojau vertybes, savo gyvenimą, suvokiau, kad buities rūpesčiai – niekis. Net kitaip žiūrėti į daug ką ėmiau: paprasčiau, lengviau. Daugiau šypsotis pradėjau, bendrauti su žmonėmis. Suvokiu, kad sunkumai ateina ir praeis.
Prieš fotosesiją fotografas ir stilistė vis klausinėjo, linksmas ar liūdnas šis interviu bus. Galiu tik pasakyti: žmogiškas. Ir kad, nepaisydama visko, aš noriu būti laiminga.

Na, būtų taip susidėliojusios aplinkybės prieš gerus dešimt metų, kai jums buvo vos dvidešimt, ko gero, dabar kalbėtume apie skyrybas, o ne susitaikymą. Manau, branda pakoreguoja nemažai žmogaus sprendimų.

Net kalbos nėra: prieš dešimtį metų buvau laisva, nepriklausoma, neturėjau vaikų. Kas nors nepatiko – „ačiū“ ir „viso gero“. Bus kitas... O dabar noriu saugoti tai, ką turiu. Net jeigu nežinau, ar pavyks. Noriu išsaugoti MUS. Dėl savęs, dėl vaikų... Daug kas puikiai žino, kad mūsų santykiai su pirmo sūnaus Augusto tėvu nesusiklostė. Ir dabar vėl lėkti, bėgti, mesti, jeigu tik kas nepatiko, būtų kvaila ir nebrandu.
Mano gyvenime turbūt apskritai nėra buvę stabilių, ramių santykių, kad viskas būtų ėję lyg per sviestą. Gal mano likimas toks, kad visą laiką tenka kovoti su išbandymais. Vis lipu į kalnus arba krintu į bedugnes... Matyt, dėl to, kad ir manęs angelėliu nepavadintum: esu temperamentinga, jautri ir noriu iš tų vyrų kažko tokio! Kita vertus, neleidžiu jiems užlipti ant galvos: noriu turėti savo požiūrį, gyvenimą, kad manęs niekas į narvą neuždarytų. Bet kad ir koks nepalaužiamas būtų charakteris, branda daro savo.

Kuris pirmas taikėsi?

Mus taiko vaikas. Emilis dešimt kartų per dieną prašo paskambinti tėčiui. Todėl, kad ir kaip blogai buvo, kalbėdavomės. Visomis prasmėmis mus taiko vaikas. Neslėpsiu: jeigu nebūtų Emilio, gal mes jau seniai būtume išsiskyrę. Ir ne dėl to, kad Andrius blogas ar aš netikusi, tiesiog abu esame ambicingi. Vaikai labai veikia santykius: jausmai net smarkiau kūrenasi, kai matai, kokie tėvas ir sūnus vienas kitam reikalingi.

Bet nesiskirti ir gyventi tik dėl vaikų – irgi ne išeitis.

Jeigu tarp žmonių nėra jokių jausmų ir jie iš tikrųjų kartu gyvena tik dėl vaikų, tada geriau tegu skiriasi. Vaikai bus laimingesni, jei nematys mamos liūdnos, nelaimingos ar net sumuštos. Bet kuriuo atveju jausmai turi būti pagrindinis rodiklis. Tikrai nesu iš tų moterų, kurios su nemylimu vyru gyventų tik dėl vaikų ar todėl, kad jis – milijonierius.

Moterys paprastai dėl nesiklostančių santykių kaltina vyrus: jis – šioks, anoks...

Taip, mums visą laiką ko nors trūksta. „Va, tos draugės vyras tai tobulas...“ – paprastai manome. Bet geriau įsižiūrėk ir suprasi, kad nė už ką su tokiu negalėtum gyventi. Ir su tuo nelabai išeitų... Tada sėdi, surašai visus savo žmogaus pliusus ir minusus, pamatai, kad pliusų net daugiau. Mano seserys turi tobulus vyrus, jos rado savo antrąsias puseles. Ir turbūt mes su Andriumi skirti vienas kitam. Tik per neramius savo charakterius kenčiame. Ir dėl santykių krizės abu buvome kalti. Andrius nėra mergišius ar toks, kuris lekia su draugais, nežiūri šeimos. Jis – tobulas tėtis, kruopštus, atsakingas. Ir santykiuose – pastovus. Be to, svarbiausia, kad mes pasitikime vienas kitu. Dabar juk nuolat važinėju į susitikimus su klientais, kartais ir aštuntą ar devintą vakaro reikia rodyti objektą. Kita vertus, Andrius yra žymus atlikėjas, dabar turi daugybę koncertų, grįžta penktą šeštą ryto, gerbėjų apstu... Bet šiuo atžvilgiu mes vienas dėl kito – ramūs.

Mes neturėjome laisvės vienas nuo kito. Dabar aš išvažiuoju į darbus, jis užsiima įrašų studijos įrengimu, vaikai – į mokyklą ir darželį, o kai vakare visi susitinkame namie, turime apie ką pasikalbėti, kuo pasidalyti. Tas buvimo kartu laikas trumpas ir dėl to tik dar brangesnis.

Per daugiau nei ketverius metus jau turėjote ir neramius charakterius kaip reikiant apšlifuoti...

Šlifuojame vis dar (šypteli)... Neduok Dieve, bet turbūt tai – viso gyvenimo darbas.

Beveik trejus metus buvote tik mama ir šeimos moteris. Dabar dirbate konsultante vienoje nekilnojamuoju turtu prekiaujančioje agentūroje. Ar tai, kad kur kas mažiau laiko skirsite šeimai, nesuskaldys trapios santaikos?

Ne, nes iki šiol per daug laiko praleidome kartu. Kai gimė sūnus, Andrius labai norėjo būti šalia ir stengėsi tai daryti. Koncertų jis paprastai turėdavo tik savaitgalio vakarais. Todėl ištisomis dienomis namie būdavome kartu. Va, kokia buvo didžiausia bėda! Mes neturėjome laisvės vienas nuo kito. Dabar aš išvažiuoju į darbus, jis užsiima įrašų studijos įrengimu, vaikai – į mokyklą ir darželį, o kai vakare visi susitinkame namie, turime apie ką pasikalbėti, kuo pasidalyti. Tas buvimo kartu laikas trumpas ir dėl to tik dar brangesnis. Anksčiau maniau: „Jeigu myli ir kartu būti gera, reikia, kad tas žmogus nuolat būtų šalia.“ Tačiau ilgainiui prasideda: „Tu ne ten padėjai... tą ne taip padarei...“ Buitis ima erzinti, nes jauti, kad sieja tik ji. Negaliu sakyti, kad beveik trejus metus nieko neveikiau, rūpinausi tik namais, vaikais. Jaučiausi tarsi meškos miegu užmigusi. Vakarais guli pikta ir galvoji: „Ir vėl aš šiandien ploviau, skalbiau, lyginau, valgyti dariau ir niekas nė vieno mielo žodžio nepasakė...“ O dabar dirbu nekilnojamojo turto agentūroje „Landreal“ ir jaučiuosi atsigavusi, nes radau veiklą, kuri man įdomi. Atsirado kolegų, bendradarbių, naujų žmonių ratas. Ir namo grįžtu kitokia: linksmesnė ar labiau pavargusi, bet realizavusi save.

Prisimenu, Andrius kone pirmą pažinties dieną pasakė: „Santykiuose kas trejus metus turi kas nors keistis. Pažintis, draugystė, santuoka, vaikai, naujas darbas...“ Ir jis teisus: turi būti judėjimas. O mes užsisklendėme buityje ir štai – po trejų metų įvyko santykių krizė. Bet, atrodo, vienas kitą sugebėjome išsaugoti ir tikimės, kad viskas tik gerės.

Gal dar po trejų metų būtų galima tikėtis ir jūsų su Andriumi vestuvių?..

Tai tėra graži šventė, kurią kuo toliau, tuo mažiau sureikšmini. Net baisu pagalvoti, kiek į vestuves reikėtų investuoti laiko, jėgų, pinigų... Apskritai jos turi įvykti arba pačioje draugystės pradžioje – kol dar veikia emocijos, pats pakilimas, arba tada, kai kampai apsišlifuoja ir esi garantuota, jog su tuo žmogumi nugyvensi visą likusį gyvenimą.

Negi per šį laiką nebuvo minčių: „Esu jauna, graži, susirasiu turtingą vyrą, kad galvos neskaudėtų dėl paskolų ir buities rūpesčių... Ir gyvensiu laimingai“?

Atvirai? Aišku, buvo! Kiekviena turbūt ne kartą yra pagalvojusi: „Spjausiu, susirasiu turtingą užsienietį...“ Ir aš taip svarsčiau. Reikia tik panorėti ir suteikti tam pagrindą... Bet turbūt nenorėčiau turtingo vyro šalia: jis dažniausiai dienomis ir naktimis prapultų darbe. Gal ir negalima apie visus taip kalbėti, bet galintis sau daug leisti gali ir moterų daugiau turėti... Pompastiškas gyvenimas, vergystė daiktams – ne man. Svarbiau turėti artimų draugų, tokių, kuriems gali paskambinti, su kuriais gali pasijuokti. O drabužiai, daiktai – niekis. Jeigu turi skonį, tūkstančių nereikės: ir su kelis litus kainuojančiu drabužėliu gerai atrodysi. O geram kremui kiekviena moteris tyliai suskrebens, pasitaupys ir nusipirks (juokiasi). Noriu gyventi laisvai, matyti tikrus veidus. Dėl to į vakarėlius beveik nevaikštau: nekenčiu tos vaidybos, pakštelėjimų į žandukus sveikinantis, aptarinėjimų, kur nusipirko suknelę ar batelius...

Dabar dirbate pavojingame darbe: rodysite nekilnojamąjį turtą kokiems milijonieriams, jie pažarstys komplimentų ir vėl atsidursite permainų kryžkelėje...

Oi, ne! Jeigu aš arba Andrius taip būtume galvoję, seniai būtume išsiskyrę. Kai turiu artimą žmogų, kitų nematau. Kad ir kiek komplimentų man žarstytų. Aišku, jeigu namuose blogai, nesiklijuoja, tada leidi sau ir matyti... Bet dabar tikrai man nieko netrūksta – viską turiu ir pasiryžusi saugoti tai, kas brangu.

Belieka tik, kad Andrius dažniau parneštų nors ir žibučių puokštelę...

Aha, galėtų (juokiasi)...

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką