Man buvo sunku ištverti, jog ji mane paliko dėl kito vaikino, užsieniečio. Tris mėnesius nebendravome, bet apie ją vis mąsčiau, kol vieną dieną ji vėl atsirado. Iš tikrųjų buvau jos labai pasiilgęs, ji prisiekinėjo, kad suprato padariusi klaidą ir nori būti tik su manimi. Vėl buvome pora, tik aš vis neigiau, kad mes draugaujame. Norėjau būti su ja, nežinau, kodėl sakydavau, jog nedraugaujam. Vieną praėjusių metų gruodžio dieną ji nuobodžiavo ir pyko, kad dėmesį skiriu sau pačiam, o aš buvau be nuotaikos. Pasakiau jai negražiai: „tave reikia pasiųsti, kad išeitum, su kuo nors pabendrautum“. Ji pasakė, kad gailėsiuosi ir išėjo. Po Naujų susirado žmogų, kuris jai padėjo, kai buvo sunku. Dabar kraustausi iš proto, o ji sako, kad per vėlu. Žinau, kad noriu būti tik su ja, bet kartu ir nesuprantu: antrą kartą mane trypia ta pati mergina, o aš „lydausi“ dėl jos. Ką man daryti, Ramune? Vytautas
Sveikas, Vytautai. Savo laišką pradedi tvirtinimu, kad tavo problema – meilė ir prisirišimas. Vis dėlto kuo toliau skaičiau, tuo labiau stiprėjo įtarimas, kad prieš akis – pasakojimas apie nesugebėjimą mylėti, palaikyti artimą santykį, priimti kitą žmogų.
Atrodo, kad tavo situacija ir klausimai susiję ne tiek su judviejų tarpusavio santykiu, kiek su tavim pačiu, tavo paties komplikuota asmenybe, tarsi kokiais neatliktais namų darbais, kurie dabar, bandant artimai gyventi su kitu žmogumi, visą laiką iškyla, primena apie save ir trukdo. Galbūt kaip tik tai ir laikas padaryti – atlikti namų darbus, atsigręžti į save? Pabandyk perskaityti savo laišką lyg kažkieno kito: nejaugi nekrenta į akis, kad to pasakojimo pagrindinis veikėjas elgiasi be galo prieštaringai? Jis artimai bendrauja su mergina net trejus metus, bet taip ir nesugeba to santykio „įtalpinti“ tarp mokslų, sporto ir darbų, ir nustemba, kad ji jį palieka... Po kiek laiko ilgesys priverčia juos ir vėl susieiti, bet jis ir toliau atkakliai nepripažįsta, kad jiedu – pora...
Beje, tai savo laiške pabrėži tu pats, vadinasi, ir tau pačiam jau kilo klausimas, kodėl taip elgeisi – nepripažinai, kad esate pora? Gal buvo kokia nors rimta priežastis, apie kurią neužsiminei? Jei ne, tuomet panašu, kad tokiu būdu, gal visai to nenorėdamas, neigi artimus santykius, nenori jų pripažinti, neatsiduodi jiems, o kartu neprisileidi ir savo merginos. Turbūt nenuostabu, jog ji vis pradeda ieškoti žmogaus, su kuriuo iš tikrųjų galėtų būti kartu.
Vargu, ar tikslu sakyti, kad ta mergina tave „trypia“. Atrodo, ji paprasčiausiai reaguoja į tavo elgesį. Juk ir vėl pats rašai (vadinasi, ir vėl – pastebi ir fiksuoji, bet nenori to pripažinti), kad „pasiuntei“ ją pabendrauti su kuo nors kitu... Ar nėra taip, Vytautai, kad veikiau jau pats ją „trypi“, skaudini ir nuolat atstumi? Praeina laikas, ir tu jos pradedi ilgėtis, o ji ilgisi tavęs; judu vėl susitinkate ir... senas scenarijus prasideda iš naujo. Ji grįžta, nes veikiausiai jai esi įdomus, galbūt net svarbus, brangus žmogus. O tu ir vėl ją skaudini.
Jūsų santykiai galbūt ir turi šansų susiklostyti, bet tik tada, kai atliksi savo „namų darbus“ ir būsi pasiruošęs įsileisti kitą žmogų ir jį mylėti. Beje, dėl tų „namų darbų“ nereikėtų gėdytis ar bijoti kreiptis pagalbos į specialistą, kuris padėtų greičiau susigaudyti savyje ir būti kartu su mylimu žmogumi. Sėkmės.
