Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„ŠarkA“ merginos: „Į Vilnių mus atvedė meilė“ (papildyta gruodžio 8 d.)

Grupės „ŠarkA“ merginos Kristina Ivanova, Ieva Stasiulevičiūtė ir Gintarė Valaitytė
Žurnalo „Žmonės“ viršelis / Grupės „ŠarkA“ merginos Kristina Ivanova, Ieva Stasiulevičiūtė ir Gintarė Valaitytė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Prieš metus jos buvo panašios į įžūlias mergaičiukes, ištrūkusias iš reiklios globėjos gniaužtų ir iš paskutiniųjų bandančias visiems įrodyti, kad išgyvens vienos. Praėjus metams, projekto „ŠarkA“ narės Kristina Ivanova (25), Gintarė Valaitytė (28) ir Ieva Stasiulevičiūtė (23) gali aukštai pakelti galvas: jos ištvėrė išbandymus, sėkmingai koncertuoja, o kitąmet taps TV3 projekto „Chorų karai“ Vilniaus choro generolėmis. Nė viena iš jų nėra vilnietė, bet visas į sostinę atvedė ta pati priežastis: meilė.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Prieš metus, kai išsiskyrė jūsų keliai su Natalija Bunke, entuziazmas liejosi per kraštus, o dabar atrodote kur kas ramesnės. Laisvė pakirpo sparnus? Savarankiškai keliauti per pramogų pasaulį ne taip lengva, kaip manėte?

Ieva: Pradžia buvo ugninga: mes atėjome, tai dabar jau kad padarysime, jau kas čia bus!.. O paskui – ech... Atsimuši į realybę. Viena norime dainuoti, o visai kitko žmonės nori klausytis. Buvo daug atradimų ir nusivylimų: tai mums pakirpo sparnus, tačiau... jų nenukirpo.  
Gintarė: Anksčiau buvome įpratusios kartoti: „Mes kaip kumštis. Mes – tikros draugės.“ Bet per tuos metus tiek visko buvo... Ašarų, riksmų, durų trankymo... Tikrai nemeluosime, kad viskas faina ir nuostabu: šiandien, sėdint už šio stalo, man svarbiausia, kad išliko pagarba viena kitai.
Ieva: Moterų kolektyve tiesiog negali viskas būti gerai: atsiprašant, tegu neknisa proto tos, kurios taip sako. Egzistuoja konkurencija, intrigos...  
Kristina: Pavyzdžiui, reikia išsirinkti drabužius scenai: kiekviena pirmiausia griebia suknelę, kuri tinka jai, bet ne kitoms. O jei Ieva nugriebia švarkelį, kurį aš jau matau ant savo kūno, tai išvis, neduok Dieve...  
Ieva: Štai kodėl mes apsidraudusios gyvybes (juokiasi).

Bet „ŠarkA“, žiūrėkite, vis tiek toliau gyvuoja.

Gintarė: Pavasarį turėjome du koncertų turus po Lietuvą. Dainavome miestų šventėse, televizijos sezonų atidarymuose, privačiuose vakarėliuose, naktiniuose klubuose. Dabar mus kviečia ten, kur anksčiau nekviesdavo.
Kristina: Anglijos ir Airijos turbūt nė nebereikia minėti... Dirbome nemažai: per savaitę – keturi penki koncertai. Mūsų auditorija prasiplėtė: YVĄ mėgo vaikai ir paaugliai, o dabar atsirado vyresnių, solidesnių.
Ieva: Juokinga, kai girdime skleidžiant gandus: „Jos nemoka dainuoti. Jos neturi koncertų...“ Tai šmeižtas. Juokinga ir tai, kad pramogų pasaulis dabar turi rinktis, ką palaikyti: mus ar Nataliją. Net televizijos kanalai gana griežtai pasiskirstė, kas kur yra žvaigždė, ir nereikia ilgai svarstyti, kodėl vienur ar kitur „šarkų“ nėra. Būna, paskambini senam pažįstamam pasiteirauti apie renginį, jis sako: „Oi, aš nieko apie tai nežinau... Pirmąkart girdžiu.“ O paskui pamatai jo pavardę įrašytą organizatorių sąraše. Ir nepapūsi prieš vėją. Bet mes nenubiednėsime dėl vieno kito renginio...  
Kristina: Nieko tokio – ateis ir mūsų valanda. Nereikia niekam lipti per galvas, linkėti blogo. Jei paskambina užsakovas, o mes užimtos, duodu sesers numerį – jokių problemų. Manau, kad gyvenime būtų paprasčiau žaisti atviromis kortomis, – mes nesame kvailos.  
Gintarė: Laisvė kainuoja. Likusios vienos, padarėme daug klaidų. Čia tas pats, kaip alkaną įleisti į parduotuvę: ir to norisi, ir ano, taigi lėkėme pas vieną prodiuserį, antrą, trečią... Tas blaškymasis kainavo daug. Bet ar yra išrasta formulė, kaip turi būti?

Culture Bridge nuotr./`arkA merginos
„Culture Bridge“ nuotr./„ŠarkA“ merginos

Kur šiandien save statytumėte Lietuvos popmuzikos skalėje?

Ieva: Tik viršūnėje!  
Kristina: Esame viena iš populiariausių Lietuvos popmuzikos grupių. Nesame pigios, bet užsakovų netrūksta. Išgirstame komplimentų ir padėkų: „Ačiū, panos, su jumis nereikėjo vargti.“

O kas jus įmetė į „Chorų karus“? Kažkas įvertino jūsų visų metų pasiekimus?

Kristina: „Chorų karai“ atsirado kaip viesulas ir sujaukė visų mūsų gyvenimus. Teko apsvarstyti savo galimybes: ar sugebėsim? Bet – ačiū už pasitikėjimą, mes pasistengsime nenuvilti.
Gintarė: Nebūsime tos žvaigždės, kurios visą juodą darbą palieka chorvedžiams, pasirodo prieš pat koncertą ir ima nurodinėti, kaip gyventi. Pagrindinis mūsų pageidavimas – kad visame procese dalyvautume pačios.  

„Chorų karus“ iki šiol vedė aktorius Vytautas Šapranauskas. Ar Ievos mylimas žmogus kiek nors prisidėjo prie to, kad buvote pakviestos tapti generolėmis?

Gintarė: Visi to klausia... O mes net nežinome, kas šiemet ves tą projektą! Daugelis žmonių į mus žiūri šelmiškai: „Šiltai jūs ten sėdite po vyrų sparneliais...“ Kaip atsibodo tos kalbos...  
Ieva: Žinote, pasakysiu labai paprastai: niekada gyvenime neleidau sau spirti į duris, įsiveržti pas prodiuserius ir pareikšti: „Aš esu Šapro boba, todėl būsiu šitos laidos vedėja.“ Aišku, pabandyti galėčiau...
Kristina: Prodiuseriai tikriausiai nugriūtų po stalu, tai išgirdę...
Ieva: Turbūt jiems pasirodyčiau labai juokinga. Aišku, jeigu jie šį tą žino apie mano asmeninį gyvenimą, mano ryšius su tam tikrais žmonėmis, šiuo atveju Vytu, galbūt, priimdami sprendimą, pasąmonėje kiek nors tuo vadovaujasi. Bet pati niekada sau neleisčiau pasakyti: esu tokia ir tokia, miegu su tuo ir tuo, todėl turiu būti čia ir čia.  

Vytui tikrai niekada nesi užsiminusi: „Neblogai mums būtų čia sudalyvavus...“?

Ieva: Man prieš jį būtų gėda. Jaučiuosi gana stipri, kad pati pastovėčiau už save. Ir, beje, tikrai nesijausiu nepatogiai, jeigu jis ves tą projektą, – juk jam neteks manęs vertinti.  
Gintarė: Mūsų tikslas vienas: laimėti. Ne dalyvauti, ne parodyti save, o laimėti. Kartelę išsikėlėme labai aukštai.

Vadovausite Vilniaus chorui. Vadinasi, bursite tik vilniečius?

Gintarė: „Chorų karuose“ paprastai atstovaujama gimtajam miestui. Tačiau aš – iš Mažeikių, merginos – kaunietės... Taigi mes į savo chorą kviečiame žmones iš visos Lietuvos, šiuo metu gyvenančius Vilniuje. Juk kas yra tikras vilnietis? Marijampolietis, kalbantis suvalkietiška tarme ir besinuomojantis bendrabutį sostinėje?.. Lauksime ir tokių. Svarbiausia, kad juos kokie nors keliai būtų atvedę į Vilnių...

O kas į Vilnių atvedė jus?

Visos: Meilė!..
Gintarė: Atvažiavau į Vilnių ne dėl to, kad troškau gyventi sostinėje. Atvažiavau tik dėl žmogaus, kurį pamilau.  
Kristina: Šešerius metus praleidau Klaipėdoje, su tuo miestu siejau ateitį. Bet meilė atvedė į Vilnių, ir staiga viskas pradėjo suktis tik apie jį.
Gintarė: Mes visos – labai skirtingos, ir mūsų antrosios pusės labai skirtingos.  

Apie Ievos mylimąjį žinome bene daugiausia, o kaip kiti?

Gintarė: Mano draugas irgi vardu Vytautas – Vytautas Bikus. Jis – pianistas, kompozitorius, menininkas. Susipažinome per renginį, ir tai įvyko prieš trejus metus. Ankstesni santykiai truko aštuonerius: tada jų taip neįprasminau – galbūt tai buvo ne tas žmogus. Bet dabar viskas kitaip. Kiekvienas sekmadienis, kai į termosą prisipilame arbatos ir dviese išeiname pasivaikščioti po Senamiestį, man labai svarbus. Tų akimirkų į nieką nekeisčiau.  

Culture Bridge nuotr./Gintarė
„Culture Bridge“ nuotr./Gintarė

Jo sritis – rimtoji muzika, tavoji – popsas, bet dėl to problemų nekyla?  

Gintarė: Mūsų sritys tikrai skirtingos, tačiau niekada nepajutau, kad jam būtų gėda dėl mano veiksmų. Visi turi savo pliusų ir minusų. Žinoma, jis kitaip suvokia muziką, yra užaugęs ir subrendęs kitoje terpėje. Pavyzdžiui, jei įvyktų mūsų sužadėtuvės ir koks nors žurnalas paprašytų jo priklaupti ant kelio, kad nufotografuotų, – jis tikrai nesutiktų... Jis niekada nevaidintų meilės.  
Ieva: Mano močiutė, pamačiusi juos drauge, labai nustebo: „Kaip Gintarė jį pasiekia? Taigi ji jam – iki juosmens.“ Gintare, o tu būsi Bikė ar Bikuvienė?..
Gintarė: Apie vestuves dar negalvojame. Bet tikiuosi, kad tas traukinys nesustos ir išlipti nereikės.
Ieva: Pažvelk į mane, drauge: aš gyvas įrodymas, kad meilė tikrai gali trukti ilgiau nei trejus metus! Apie tai jau knygą galėčiau rašyti...

Visi jau viską apie tave žino!

Ieva: Taip taip: barakuda, naudos ieškotoja...

Gražus tas žiedas ant tavo piršto... Judu su Šapru susižadėję?

Ieva: Tą klausimą kol kas palikime atvirą...

Tai gal jis sutiktų nusifotografuoti žurnalo viršeliui, priklaupęs prieš tave ant kelio ir ištiesęs žiedą?..

Ieva: Taip ir matau (juokiasi). Mes kartu jau penkti metai: žinau, kad to niekas nesitikėjo.

Ir vis dar viskas gerai?

Ieva: Ne tas žodis... Puikiai.  
Gintarė: Mes visos galėtume puikiai gyventi po antrosios pusės sparneliu. Aš savajam galėčiau suokti: „Mūsų grupei būtų ne pro šalį tas ir tas...“ Kristina, Ieva irgi galėtų. Vyrai tikrai už mus pakovotų, bet mes niekada nesinaudojame tais sparneliais. Ir vis tiek sako, kad mes barakudos...  
Kristina: Visi mano, kad grožio studiją man nupirko vyras. Ir dabar aš ten nuo ryto iki vakaro gražinuosi (šypteli)... Iš tiesų man niekas nepadėjo, tik palaikė ir buvo šalia. Buvau auklėjama viską užsidirbti pati, ir sėkmingai tai darau.
Gintarė: Kiekviena galėtume nedirbti, vaikščioti po parduotuves, smagiai leisti laisvalaikį ir vyrų pinigus. Bet mums patinka viską pasiekti pačioms.

Culture Bridge nuotr./Ieva
„Culture Bridge“ nuotr./Ieva

Gal jūsų antrosios pusės slapta kartais timpteli reikalingus saitus?..

Ieva: Tarsi neturėtų ką veikti... Aš drįsiu pasakyti, kad vyrai mumis didžiuojasi. Turėtume padėkoti jiems už kantrybę ir pastatyti jiems paminklus. Bet kartais ir jie mums turėtų juos pastatyti, žinoma...  

Ieva, ar dabar būtum pramogų pasaulyje, jei ne Vytautas? Ar būtum muzikos grupėje, televizijoje, ar vadovautum „Chorų karams“, ar apskritai būtum žinoma mergina?

Ieva: Sąžiningai – nežinau, kas būčiau be jo. Tačiau priminsiu – mes susipažinome, kai abu dirbome televizijoje. Kai mane pirmą kartą pakvietė vesti laidos, nebuvau jokia Šapro draugė – aš jo nė nepažinojau. Bet jau buvau ragavusi reklamų, įvairių šou, fotosesijų... Pramogų pasaulis man jau buvo pažįstamas.  
Apmaudu dėl to, kad visi galvoja, neva aš turiu didžiausią stogą. Jei atvirai, Vyto mūsų veikla nedomina – jis turi svarbesnių darbų. Tikrai jam nepasakyčiau: „Bus mūsų koncertas, tu privalai ateiti.“ Niekada neversiu savo vyro ko nors daryti dėl manęs.
Gintarė: Patikėk: mūsų vyrai galėtų nepritarti tam, ką darome, bet, priešingai, jie mus palaiko. Maniškis galėtų raukytis: „Kam jums viso šito reikia?..“ Jis daro visai ką kita: groja pianinu, rašo dainas, kuria garso takelius užsienio filmams, bet gerbia savo mylimą moterį, turi tolerancijos ir supratimo. O ir draugaujame tikrai ne dėl mano veiklos.

Bet Ievos Vytas nuo tavo Vyto tikriausiai skiriasi tuo, kad mėgsta nevynioti žodžių į vatą ir tiesiai rėžti, ką galvoja?

Ieva: Tačiau mano Vytas niekada nežemins paprasto žmogaus. Jis nevaikys padavėjų ir nesišaipys iš valytojų: juk jie tiesiog dirba savo darbą, kurį reikia gerbti. Lygiai taip pat ir mane: aš prisiklijuoju blakstienas, apsiaunu aukštakulnius ir einu dirbti savo darbo. Vytas turi labai gerą posakį: „Kad tik vaikas neverktų.“ Atseit – eik, brangioji, pažaisk, kad tik paskui nezirztum (juokiasi). Aišku, kartais norėtųsi pasitarti su mylimu žmogumi, bet sustabdau save: o kam jį apkrauti tais savo vaikiškais rūpesčiais?..  
Gintarė: Džiaugiuosi ir dėl kitko. Neretai vyrai susiranda gražias žinomas moteris vien dėl to, kad jos gražios ir žinomos. Jiems svarbu, kad jų mylimosios pasirodo scenoje ir televizijoje. Moteris jiems reikalinga tik pasididžiuoti prieš draugus: „Va, žvaigždę nusičiupau...“ Yra ir tokių moterų, kurios nieko daugiau nesugeba, tik nusičiupti pasiturintį vyrą.  
Ieva: Aš už tai, kad jie vieni kitus surastų ir būtų laimingi.
Gintarė: Bet mums tai negresia. Kiekvienos iš mūsų meilės istorija – šiek tiek neįprasta, žmonės poroje – šiek tiek nesuderinami, bet juos sieja meilė.
Ieva: Žinok, sutarti gali ne tik skirtingi muzikos stiliai – puikiai sutarti gali ir skirtingos kartos (juokiasi)!

Na, nemenkas tas amžiaus skirtumas tarp jūsų... Ne tik kartos skiriasi – kone visos epochos: juk gyventi sovietiniais laikais – viena, o gimti po nepriklausomybės paskelbimo – visai kas kita. Kompromisų reikia gerokai daugiau. Bet gal aš klystu? Gal Vytautas Šapranauskas širdimi labai jaunas, o tu ne pagal amžių subrendusi?

Ieva: Apie tai susimąstau tik tada, kai manęs to paklausia. Taip, kartos skiriasi. Skirtingi laikmečiai, kuriais subrendome, kartais išlenda visai netikėtai: pavyzdžiui, jis užaugo su filmuku „Ežiukas rūke“, o aš – su „Tomu ir Džeriu“. Aš džiaugiuosi nauju pirkiniu, o jis murma: „Tokias kelnes aš nešiojau jaunystėje, prieš trisdešimt metų...“

Štai tau ir bendras vardiklis. Liūdniau būtų, jei jis vis bandytų tau ką nors papasakoti, o paskui numotų ranka: „Ai, tu gi tada net gimusi nebuvai...“

Ieva: Aš visada galiu pasigūglinti (juokiasi). Prisipažįstu: sunku būti išimtimi. Tuomet visiems užkliūvi. Dėl to neinu ir nebliaunu vidury Rotušės aikštės, kokia aš laiminga ir mylima. Nors aš iš tiesų – laiminga ir mylima.

Jis netgi oficialiai išsiskyrė su žmona, nors, šitiek metų ramiai pragyvenęs, galėjo ir toliau gyventi nesukdamas galvos...

Gintarė: Matyt, tai kažką reiškia. Matyt, kitas žurnalo viršelis vis dėlto bus su priklaupusiu ant kelio Vytu...  
Ieva: Iš tiesų aš nė nežinojau, kad jis tebebuvo vedęs, – man tai buvo naujiena. Bet nespaudžiau į kampą ir skyryboms jo tikrai neįkalbinėjau. Skyrybos apskritai – tik dviejų sutuoktinių reikalas... Jie daug metų gyveno atskirai. Aš juk buvau ne pirma moteris, su kuria jis kartu gyveno po žmonos. Taigi su manimi tai sąsajų neturi.

Bet pasakyk – juk smagiau dabar?

Ieva: Aišku, tai suteikia kažkokių vilčių (juokiasi). Gal ne veltui praėjo ketveri metai? Gal tikrai priklaups?.. Apie vaikus dar negalvoju: neįsivaizduoju savęs mama. Dar noriu pasidžiaugti dviese, palepinti save, o ne ką nors trečią.

Kristina, betrūko tau susirasti kokį Vytą...

Kristina: Maniškis ne Vytas (šypsosi). Todėl aš truputį iškrintu iš konteksto. Bet lygiai taip pat esu mylima ir laiminga. Niekada nemaniau, kad Vilnius bus mano namai, – jis atrodė svetimas, šaltas, į jį vesdavo tik darbai. Bet kai kur nors atsiranda mylimas žmogus, bet koks miestas tampa mielas, nes ten pasėji ir savo sielos dalelę. Meilė nesirenka nei amžiaus, nei statusų, bet ir tegul. Aš esu be galo laiminga moteris.  

O šeimai tu jau pasiruošusi?

Kristina: Iš tiesų šeima man yra didžiausia vertybė. Nežinau, ką reiškia turėti vaiką, bet jaučiuosi tam pakankamai stipri. Ir – taip, tai tas žmogus, su kuriuo mielai susilaukčiau vaikų.

Culture Bridge nuotr./Kristina
„Culture Bridge“ nuotr./Kristina

 

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką