– Prestižinių dviračių lenktynių „Tour de France“, kurias transliuos LTV, apžvalgas patikėta komentuoti jums. Ar dviračių sportas viena iš jūsų favoritinių sporto šakų?
– Man patinka įvairios ištvermės reikalaujančios sporto šakos. Dviračių sportas – viena iš jų. Tėtis jaunystėje irgi mynė pedalus, dabar ir pats su malonumu važinėju dviračiu. Todėl sužinojęs, kad LTV transliuos šių lenktynių apžvalgas, be didesnių diskusijų sutikau – pats mielai žiūrėdavau (kai turėdavau galimybę) tiesiogines etapų transliacijas: nors etapai būna ilgi, 4 ar 5 valandos neprailgdavo.
– Atrodo, kad Lietuvoje visi išmano tik krepšinį. Ar jūs jaučiatės turįs pakankamai kompetencijos dviračių sporte?
– Žinau, kad nelabai galėsiu pasakoti apie to Prancūzijos regiono, kurio keliais drieksis lenktynių trasos, vynus ar sūrius, kaip tai daro kitų šalių komentatoriai, kurių specializacija – būtent dviračių lenktynės. Tačiau per LTV bus rodomos kiekvieno etapo santraukos – o ten jau bus daugiau faktų ir mažiau įvairių interpretacijų. Bandysiu komentuoti taip, kad paprastam žiūrovui būtų smalsu ir įdomu (nors Lietuvos dviratininkų šiemet ir nebus), o dviračių specialistai irgi gautų naudingos informacijos. Tarp dalyvių – daug legendomis vadinamų sportininkų, todėl vien iš arti pamatyti šias asmenybes turėtų būti įdomu. Nors pastarųjų metų dopingo skandalai dviračių sportui teigiamų reitingų ir nepridėjo.
– Kokias kitas sporto šakas jums patinka komentuoti?
– Dirbant televizijoje tenka komentuoti tai, ką kanalas transliuoja. Aišku, būtų idealu turėti savo „specializaciją“, bet... Net ir tos sporto šakos, kurios kažkam atrodo egzotiškos (juk transliuojamas ne tik krepšinis), yra įdomios. Šiais laikais televizija ir „nefotogeniškas“ šakas sugeba pateikti labai patraukliai, tad komentatoriaus užduotis – sudominti žiūrovą.
– Ar yra tokia sporto šaka, kurios nė už ką nesutiktumėte pristatinėti TV žiūrovams?
– Nelabai ką žinojau apie, pavyzdžiui, snieglentes, bet žiemos olimpiadoje tą rungtį transliavome – reikėjo komentatoriaus, ir viskas. Darbas yra darbas. Kartais tiesiog smalsu pabandyti save naujame vaidmenyje.
– Koks jūsų, kaip komentatoriaus, darbo stažas?
– Pradėjau nuo kartingo ir automobilių lenktynių komentavimo susirinkusiems žiūrovams prieš 12-13 metų. Tada pažiūrėti lenktynių miestų gatvėse susirinkdavo po 10-20 tūkstančių žiūrovų. Po to gavau pasiūlymą įgarsinti lenktynių transliacijas. Keletą metų buvau „balsas už kadro“: man tai patinka net labiau nei darbas eteryje.
Daugiau patirties turintys kolegos draugiškai pasiūlė neskaityti komentarų – jie tradiciškai būna blogi ir pikti.
– Ar esate patyręs tokių išgyvenimų, kurių niekuomet nepamiršite?
– Yra buvę. M-1 žiniose būdavo sporto žinių laidelė. Laikai buvo mažai kompiuterizuoti, kai ką būdavo paprasčiau ranka užsirašyti. O eteris – tiesioginis. Pamenu – „užkrito“ Dariaus Kasparaičio pavardė. Skaitau, tiksliau – ekspromtu bandau pasakoti, kad NHL žaidžiantis lietuvis... O pavardės niekaip nepamenu... Gal iš trečio karto atsiminiau...
– Ar po svarbių Lietuvai varžybų dažnai sulaukiate sirgalių atsiliepimų apie savo darbą?
– Daugiau patirties turintys kolegos draugiškai pasiūlė neskaityti komentarų – jie tradiciškai būna blogi ir pikti. Patys dirbame ne pirmus metus ir žinome savo stipriąsias bei silpnąsias puses. Daugiau naudos iš racionalių diskusijų su konkrečios sporto šakos specialistais – jie gali objektyviau vertinti komentatoriaus darbą.
– Ar komentuodamas varžybas tramdote savo simpatijas jums patinkančiai komandai, kad neįžeistumėte priešininkų komandos sirgalių?
– Jeigu varžybos tarptautinės ir dalyvauja lietuviai, aišku, „sergu“ už mūsiškius. O dirbant žinių laidoje savo simpatijas reikšti nebūtų profesionalu. Nors mėgstamas, pavyzdžiui, krepšinio komandas turiu.
– Kokią sporto šaką mieliausiai žiūrite per TV?
– Jeigu reikėtų rinktis vieną – rinkčiausi lengvąją atletiką.
– Ar turite sportininko idealą?
– Kažkada labai patiko anglų dešimtkovininkas, dukart olimpinis čempionas F. D. Tompsonas.
– Esate Vilniaus universitete baigęs žurnalistiką, bet ilgą laiką dirbote spaudoje, radijo stotyje M-1. Ar televizija buvo jūsų siekiamybė, ar joje atsiradote atsitiktinai?
– Labiau mėgstu būti „už kadro“. Kai Laima Janušonytė 2004 metų vasarą pasiūlė pabandyti komentuoti kai kurias olimpines transliacijas, sutikau, o tik vėliau situacija pasisuko taip, kad teko ir eteryje pasirodyti.
– Kodėl žurnalistikoje pasukote būtent sporto link?
– Sportas visada patiko. Šitoje srityje gerai jaučiuosi.
– Ar prisidėdamas prie sporto propagavimo, pats stengiatės gyventi sveikai?
– Bandau. Kažkada buvau, manau, neblogas sportininkas. Tačiau geram dešimtmečiui sportą buvau primiršęs. Dabar vėl sportuoju. Bėgioju, važinėju dviračiu, ir krepšinį pažaidžiu. Su malonumu dalyvauju ilgesnių nuotolių bėgimuose, tikslas – maratoną nubėgti... Nesakysiu, per kiek laiko. Aišku, tai nebus toks rezultatas, kokį buvau pasiekęs 1991 metais, tačiau... Dabar jau ne rezultatas svarbiausia. Tiesiog geriau jaučiuosi, galima sakyti – nesergu. Niekada nerūkiau. Su alkoholiu irgi „nedraugauju“.
– O gal turite kokių nors sportinių pasiekimų?
– Esu laimėjęs vieną maratono bėgimą, bet tai buvo seniai – 1991 metais. O dabar – jau ne dėl rezultato pasportuoju. Nors Lietuvos duatlono (bėgimas + dviratis + bėgimas) čempionate esu užėmęs trečią vietą... Gal dar ne viskas prarasta...
– Esate dirbęs ir redagavęs automanams skirtus leidinius. Ar automobiliai yra vienas iš jūsų pomėgių?
– Ir pomėgis, ir darbas. LTV dirbu pagal autorinę sutartį, tad pagrindinė darbo vieta – Vilniaus „Subaru“ centras. Esu rinkodaros vadybininkas.
Bandant derinti du darbus, ypatingai pradedu vertinti savaitgalius ar laisvadienius. Savaitgaliais būna varžybų, kuriose dalyvauja vaikai – stengiamės juos palaikyti.
– Kiek jau metų turite vairuotojo pažymėjimą? Kokį automobilį vairuojate šiuo metu?
– Vairuoju jau daugiau nei 15 metų. Prasidėjo viskas nuo žmonos senelio „zazuko“, po to buvo VAZ 2105, o vėliau – „Renault“ epocha: šeimoje pakeitėme gal keturis modelius, žmona ir dabar vairuoja „Scenic“. O aš važinėju „Subaru Outback“ ir esu labai patenkintas šituo automobiliu.
– Auginate tris sūnus. Ar esate jiems griežtas tėvas?
– Dvyniai mane jau praaugę, jiems po 16 metų, mažyliui – 12. Manau, kad esame liberalūs tėvai. Mane patį tėvai augino, pasitikėdami ir skatindami savarankiškumą. Tikiuosi, kad panašūs ugdymo metodai pasiteisins ir mano vaikų gyvenime.
– Ar jau pastebėjote sūnų polinkį dalykams, kurie jūsų gyvenime yra svarbūs?
– Visi trys sportuoja, žaidžia krepšinį Vilniaus krepšinio mokykloje. Ir jiems neblogai sekasi. O vienas iš dvynių vis siūlo dalyvauti žurnalistų ralyje – jam automobilių sportas irgi labai patinka. Gal kada drauge sudarysime lenktyninį ekipažą...
– Koks poilsis po įtemptos darbo dienos jums idealiausias?
– Bandant derinti du darbus, ypatingai pradedu vertinti savaitgalius ar laisvadienius. Savaitgaliais būna varžybų, kuriose dalyvauja vaikai – stengiamės juos palaikyti. Ir pats dažną savaitgalį varžybose dalyvauju. Todėl gryno laisvalaikio nedaug ir telieka. Gal ir amžius daro savo – kartais norisi sulėtinti tempą. Gyvename už Vilniaus, todėl labai smagu tiesiog pabūti namuose su šeima.
– Ar dar puoselėjate vasaros atostogų planus?
– Jau buvome išvykę – savaitę praleidome Barselonos apylinkėse: patys susiplanavome kelionę ir likome labai patenkinti. Ispanijoje buvome pirmą kartą: mėgavomės šilta jūra, aplankėme istorines įžymybes. Su vaikais stebėjome lemiamas Ispanijos krepšinio čempionato finalo serijos rungtynes – sėdėjome tarp „Barcelona“ klubo gerbėjų, puikūs įspūdžiai. Dabar beliks „gaudyti“ šiltus lietuviškus laisvadienius: atostogų limitą šiemet jau išnaudojau.
