Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Arina – dvidešimt metų scenoje

Atlikėja Arina
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr. / Atlikėja Arina
Šaltinis: „Savaitė“
0
A A

Ji pavergia magišku balsu ir nuoširdžia šypsena, keri atvirumu ir gera nuotaika. Tai Lietuvos bliuzo karalienė Arina.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Pamilusi Kauną

– Arina, kokią vaikystę prisimenate?

– Gražią. Laimei, aš ją turėjau. To tikrai nepasakysi apie daugelį šiuolaikinių vaikų. Mano tėvai daug ir sunkiai dirbo, aš laiką leidau savaitiniame darželyje. Čia išmokau būti su kitais vaikais, bendrauti.

– Gimėte ir daugelį metų praleidote Kaune. Ką jums reiškia šis miestas?

– Kaunas man labai brangus. Juk ten prabėgo gražiausios dienos, su šiuo miestu sieju maloniausius prisiminimus. Darželis, mokykla, draugai, kūrybos pradžia, sūnaus gimimas – visa tai mano atmintyje susiję su Kaunu. Šis miestas daug padovanojo mano kaip asmenybės vystymuisi. Spektakliai, koncertai – Kaune visada virte virė kultūra.

– Kūrybinga buvote nuo pat mažų dienų?

– Taip. Kiek save prisimenu, visada stengiausi kurti. Statydavau spektakliukus, dainuodavau, skaitydavau eiles.

– Kas buvo jūsų žiūrovai?

– Tėvai, žinoma, ir darželio auklėtojai. Jiems teko viską pamatyti, išgirsti ir įvertinti. Kartais pavartau vaikystės nuotraukas. Nepatikėsite – daugumoje, kuriose nufotografuota scena, aš stoviu per vidury praverta burna.

Skubėjo palikti namus

– Kaip leisdavote laisvalaikį? Ar jūsų šeima turėjo tradicijų?

– Laisvu metu mes mėgdavome keliauti. Ypač rudenį, kai miškuose gausu grybų. Prisimenu, į priekį važiuodavome autobusu, o atgal eidavome pėsčiomis. Tuo metu galvodavau, kad kelias niekada nesibaigs. Dabar manau, kad buvo labai smagu: juk tiek daug spėdavome aptarti kelionės metu, pasidalyti įspūdžiais.

Mano tėvai iš kiekvienos kelionės atveždavo daugybę plokštelių. Namuose jų klausydavau ir maivydavausi prieš veidrodį.

– Ryšys su tėvais jums svarbus?

– Taip, labai. Manau, tai formuoja žmogų, padeda jam atsiskleisti. Bent jau man tai davė tikrai labai daug.

– Su sūnumi Martynu taip pat palaikote šiltus, draugiškus santykius?

– Žinoma. Mes esame geriausi draugai. Jam jau aštuoniolika, o mes vis dar suprantame vienas kitą. Matau, kad jam su manimi gera, neskuba apleisti gimtųjų namų.

– O jūs pati skubėjote?

– Aš to labai norėjau – kartais kuriam laikui pabėgdavau. Tiesa, visiškai atskirai gyventi pradėjau tik būdama trisdešimt vienerių. Tada ėmiau ir persikrausčiau į Vilnių.

Ištikima scenai

– Kas jus paskatino dainuoti?

– Mano tėvai iš kiekvienos kelionės atveždavo daugybę plokštelių. Namuose jų klausydavau ir maivydavausi prieš veidrodį. Taip ir sugalvojau, kad noriu dainuoti – įstojau į muzikos mokyklą.
Muzika mane traukė ir nuolat lydėjo.

– Ar kūrybinio potencialo davė ir slaviškos šaknys?

– Matyt, davė – juk slavų estradoje gausu geros muzikos. Ir ne tik estrada – daug kas priklauso nuo žmonių charakterio. Aš turiu didžiulę draugišką giminę. Kai visi susirenka prie stalo, traukia dainas. Profesionalų niekada nebuvo, bet dainuoti giminaičiai mėgo.

Poilsio – į Krymą

– Ar ir dabar per šventes susirenka visa giminė?

– Ne, dabar tai beveik neįmanoma. Matote, gauti vizą nėra paprasta, tad kaskart neprivažinėsi, nors ir labai to norėtum.

– Ar dažnai aplankote mamos gimtinę – Ukrainą?

– Jau treji metai, kai kiekvieną vasarą ilsiuosi Kryme. Anksčiau, deja, tam nebuvo nei laiko, nei galimybių.

– Kokia šiandien jums atrodo Ukraina?

– Įdomi. Čia laikas tarsi sustojo: vienoje vietoje – prieš penkerius metus, kitoje – prieš dešimt, trečioje – prieš penkiolika metų. Įdomu, nes gali prisiminti, kaip anksčiau atrodė Lietuva, palyginti, kaip viskas pasikeitė.

– Kas šioje šalyje palieka maloniausius įspūdžius?

– Žmonės. Jei sustoji ko nors jų paklausti, sakykim, kur yra vienas ar kitas objektas, gatvė, tai skirk tam laiko. Jie aiškina tol, kol tau pasidaro aišku. O jeigu mato, kad kažko dar nesupratai, sės į automobilį ir palydės reikiama kryptimi. Man smagus toks žmonių gerumas ir nuoširdumas.

Šašlykiukų ar lašinių nevalgau. Tiesa, šaldytuve lašinių turiu visada.

– Kiek laiko leidžiate Kryme?

– Porą savaičių kasmet. Tiesa, man to maža. Norėčiau ten užtrukti ilgiau.

– Patinka tradiciniai ukrainiečių patiekalai?

– Šašlykiukų ar lašinių nevalgau. Tiesa, šaldytuve lašinių turiu visada. Kai ateina svečių, papjaustau jiems. O Kryme? Kryme valgau daug vaisių, jūrų gėrybių. Tai man labai skanu.

– O kaip Lietuvos pajūris? Ar čia ilsėtis nebevažiuojate?

– Lietuvos pajūrį renkuosi darbui. Tiesa, kai yra laisva minutė, pasivaikštau prie jūros, bet tik tiek.

Paskendusi muzikoje

– Grįžkime prie jūsų kūrybos. Kada pradėjote profesionaliai dainuoti?

– Man buvo apie dvidešimt metų, kai ėmiau rodytis koncertuose, konkursuose. Čia ir buvau pastebėta. Pamažu pradėjo plėstis gerbėjų būrys: tapome žinomi, turėjome savo publiką. Taip viskas ir prasidėjo.

– O kas pastūmėjo žinomumo link?

– Kai dar buvau paauglė, dirbau vienoje vasaros stovykloje – ploviau indus. Čia atvažiavo lenkų grupė, su kuria labai susidraugavome, drauge vaikščiodavome į šokius. Buvo toje grupėje ir vienas lenkų berniukas, kuris man patiko. Kai jis išvažiavo, nutariau padaryti viską, kad jis apie mane dar išgirstų.

– Tikslą pasiekėte?

– Greičiausiai taip.

– Ar niekas nebandė atkalbėti dainuoti?

– Galbūt mažai kas tikėjo, kad man pavyks. Tėvai ilgai manė, kad visa tai – mano pramoga, įgeidis, tad praeis. Mama tik po trečio laimėto konkurso patikėjo, kad aš kažką sugebu.

– O jums tai tapo gyvenimo būdu?

– Taip, ir uždarbiu.

– Ar sūnus Martynas eina jūsų pėdomis?

– Jis domisi muzika, klausosi gerų dainų, bet pats nedainuoja. Ir manęs visai nesureikšmina. Jam visai nesvarbu, kad aš esu dainininkė.

– Martynas lankosi jūsų koncertuose?

– Taip, ir jam tai patinka. Kartais po pasirodymo pagiria, pasako, kad puikiai pavyko. Lankosi mano koncertuose ir jo draugai.

– O kaip buvo anksčiau?

– Anksčiau taip pat vežiodavausi Martyną po koncertus, tačiau jam ne itin rūpėjo, ką aš čia veikiu. Kol grodavome scenoje, jis išsimiegodavo būgnų dėžėse. Muzikantų žmonos prižiūrėdavo. O iki septynių mėnesių Martynu rūpinosi mano mama – visai mažo po koncertus nevežiodavau.

– Mylite vaikus?

– Labai. Man smagu, kai per repeticijas į sceną lipa muzikantų vaikai, bando groti. Tie maži lakstantys stebuklai... Jiems viskas įdomu, kas blizga, skleidžia garsą.

– Po kokių penkerių metų galite turėti ir anūkų...

– Labai to laukiu. Visus užauginsime, kiek tik bus. Jau dabar juokiamės, kad mūsų kolektyvo šeima nuolat plečiasi: muzikantai, jų žmonos, dideli vaikai, maži vaikai. Neseniai vieno koncerto metu, kai prašėme saviems akreditacijų, manęs paklausė, ar ne per daug? Atsakiau paprastai: „Džiaukitės, kad dar neturime anūkų. Tuomet bus gerokai daugiau.“

Dvidešimt metų žmonėms

– Ar niekada nepagalvojate, kad pakaks dainuoti, kad jau laikas imtis kitokios veiklos?

– Pagalvoju. Kita vertus, esu tikra, kad kiekvienas žmogus turi daryti tai, ką moka geriausiai. Kol kas man tai – dainavimas.

– Turite itin stiprią energiją, kurią spinduliuoja jūsų dainos...

– Manau, kad ta energija tikrai yra, tad ją dovanoju žmonėms. Be to, juos labai myliu, tad mano dainose juntama ir tai. Klausytojų neapgausi – jie jaučia, koks tu esi ir ką jiems duodi. Štai todėl kiekvieną kartą, kai eini į sceną, turi būti nuoširdus ir mylėti savo darbą.

Tapau vyresnė ir brandesnė, gal kiek išrankesnė. Be to, jaučiuosi atlaidesnė nei anksčiau.

– Darote tai jau dvidešimt metų. Kaip jums pavyksta?

– Viską, ką darau, stengiuosi daryti gerai. Tik tiek.

– Kai pažvelgiate į praeitį, kas atrodo pasikeitę?

– Tapau vyresnė ir brandesnė, gal kiek išrankesnė. Be to, jaučiuosi atlaidesnė nei anksčiau.

– Nebėra jaunatviško maksimalizmo?

– Jo yra, tik geriau apgalvoto. Dabar viską pasveriu, prieš ką nors darydama. Žinau, ko man reikia ir ko – ne.

– Kas pakito jūsų muzikoje?

– Ji tapo gerokai profesionalesnė, kokybiškesnė. Sudėtingesnė? Gal ne. Tačiau vis tiek norisi ją tobulinti, suteikti naujų spalvų.

– Kaip pasirenkate dainas, kurias atliekate?

– Paklausau ir išgirstu. Štai – tai mano daina. Ji kažką suvirpina mano sieloje – tai ir yra ženklas.

– Esate išranki?

– Dainuoju tik tai, ką noriu dainuoti.

– Kaip vertinate šiuolaikinę lietuvių estradą?

– Niekaip. Ji man kelia juoką.

– Tačiau juk tai jūsų konkurentai...

– Ne, jie nėra mano konkurentai. Gal todėl daug koncertuoju Rusijoje, Latvijoje. Tiesa, koncertuoju ir Lietuvoje, nes čia yra žmonių, kurie mane myli, laukia mano dainų. Apie kokią konkurenciją tuomet galime kalbėti? Kam patinka pigi populiarioji muzika, tie eina jos klausytis. Na, o tie, kurie renkasi mano muziką, ateina į mano koncertus.

– Ar turite sėkmės paslapčių?

– Ne, jokių paslapčių neturiu. Žinau, kad yra laikas poilsiui ir darbui. To režimo laikausi – prieš koncertą stengiuosi gerai išsimiegoti. Daugiau jokių paslapčių nėra ir negali būti.

– O jūsų optimizmas nėra paslaptis?

– Galime jį vadinti ir taip. Manau, kad tiek nuotaika, tiek visas gyvenimas priklauso nuo vidinio nusiteikimo. Jei man gera su savimi, gera bus ir kitiems. Jei gyvenimas atrodo gražus, jo nesugadins net bjauriausias oras.

*************
Arina: kokia ji?

Arina Borunova gimė 1969–ųjų vasario 13 dieną Kaune. Šiuo metu su sūnumi Martynu gyvena Vilniuje. Čia ji ir kuria.

Arinos bliuzo karjera prasidėjo 1989–aisiais. Ji tapo pirmojo Lietuvoje surengto ritmenbliuzo ir rokenrolo čempionato nugalėtoja. Čia originalaus balso merginą pastebėjo patyrę tų laikų rokeriai – grupė „Veto bank“. Su ja Arina dainavo 10 metų. Tiesa, net ir išsiskirsčius grupei, kai kurie muzikantai su dainininke koncertuoja ir dabar.

1991–aisiais Arina tapo laiminga mama – su būgnininku Vytu Čeplinsku susilaukė sūnaus Martyno.

Arinos gyvenimas turtingas ir apdovanojimų. 1992–aisiais ji laimėjo pagrindinį prizą prestižiniame Jūrmalos (Latvija) festivalyje. Sėkmę atnešė jausmingai atlikta Arūno Navadničėno daina „Rain Is Coming Down“. Po metų su ta pačia daina Arina pelnė didįjį tarptautinio Sopoto (Lenkija) festivalio prizą.

Netrukus buvo išleista pirmoji jos ir grupės „Veto bank“ kasetė „My Crazy World“ ir dainos „Rain Is Coming Down“ vaizdo klipas. Tais pačiais metais sėkmingoji daina Arinai pelnė pagrindinį tarptautinio Brašovo (Rumunija) festivalio prizą.

Paskui pasipylė dainininkės apdovanojimai Lietuvoje. Pirmą kartą surengtuose Lietuvos muzikiniuose apdovanojimuose „Bravo“ Arina buvo pripažinta geriausia 1993 metų vokaliste. Po metų ji tą patį titulą gavo iš „Radiocentro“ klausytojų tradiciniuose šios radijo stoties apdovanojimuose. Tuo pačiu atsilygino ir tuo metu populiarios radijo stoties „Ultra vires“ klausytojai. Ariną geriausia dainininke pripažino daugybė to laiko konkursų. Gerbėjai ją pavadino Lietuvos bliuzo karaliene.

Arina ir „Veto bank“ daug koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir Prancūzijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Turkijoje, Rusijoje, Latvijoje, Italijoje, Ukrainoje, Rumunijoje, Olandijoje.

1996–aisiais dainininkė pradėjo solinę karjerą – ėmė koncertuoti su džiazo muzikantais. Ypač didelės sėkmės moteris sulaukė Rusijoje.

Lietuvoje Arina pradėjo bendradarbiauti su kompozitoriumi ir gitaristu Martynu Kuliavu. 1997–aisiais pasirodė jų albumas „Fragmentai“. Nors Arina, čia pirmą kartą uždainavusi lietuviškai, laiko jį iki šiol sėkmingiausiu, deja, „Fragmentams“ pritrūko reklamos ir populiarumo. Tėvynėje dainininkė persikėlė į mažesnes – dažniausiai klubų – sales.

Nors antrasis Arinos albumas – „Pasaulis sukasi ratu“ – pasirodė tik 2004–aisiais, jos dainos skambėjo daugybėje muzikos rinkinių. Arina dainavo duetu su populiariausiais Lietuvos ir Latvijos atlikėjais: Arniu Medniu, Sauliumi Urbonavičiumi–Samu, Marijonu Mikutavičiumi, Andriumi Mamontovu, Česlovu Gabaliu, Žilvinu Žvaguliu, Irena Starošaite, Tomu Auguliu.

Šiuo metu dainininkė ruošiasi savo karjeros dvidešimtmečio koncertui ir naujo albumo leidybai. Arina yra tikra, kad tai taps dar vienu svarbiu įvykiu jos biografijoje ir malonia staigmena ištikimiems gerbėjams. 

„Savaitė“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Arina
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką