Kai jis į savo studijos „SG Fashion“ kambarėlį atneša japoniškos žaliosios arbatos, neutraliai užsimenu, kad retai pamatysi virš vyriškio darbo stalo jo vaikų piešinių. Seržas kilsteli antakį ir prataria, kad, deja, asmeninėmis temomis nekalbės. Elegantiškai nukreipia mano dėmesį į japonišką ypatingos konstrukcijos ir dizaino arbatinuką. Paskui – į gėlėmis išpieštus rankų darbo puodelius. Kol kas leidžiuosi užliūliuojama arbatos aromato.
Albume „Lietuvos mada“ mačiau jūsų nuotraukas. Dažnai fotografuojate?
Fotografija man visada buvo vienas iš mielesnių saviraiškos būdų. Kad ir kur važiuočiau, visur imu fotoaparatą. Įdomūs man žmonių charakteriai, nuotaikos, jų vidinė energija. Mėgstu viską daryti atvirkščiai, nei priimta... Geram mano draugui operatoriui Vladui Naudžiui jos ir patinka tuo, kad aš fotografuoju ne pagal taisykles, kurių laikytis mokomi fotografai ar operatoriai. Man tikrai svarbiau ne ideali kompozicija, o žmogaus santykis su aplinka, nuotaika ar įdomesnis kūrybinis sprendimas.
Ilgus metus gyvenote toli nuo savo šeimos. Dabar jūsų tėvai ir sesuo – Niujorke. Ryšiai tebėra stiprūs?
Manau, taip. Nors kiekvienas gyvename savo gyvenimą. Visiems mums svarbi saviraiška. Jei tam, kad galėtum išsiskleisti kaip asmenybė ir įgautum asmeninio gyvenimo patirties, reikia palikti tėvų namus – juos ir palieki. O jei laiku netampi savarankiškas, kyla grėsmė tapti mamytės sūneliu.
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo "Laima" numeryje
