TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Shorena Janiashvili: nebeklausiu savęs, ką aš čia darau (papildyta sausio 29 d.)

Shorena Janiashvili
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Shorena Janiashvili
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Vos per pusantrų metų – kvietimai į populiariausius lietuviškus TV projektus, neišsenkantys dainininkės, šokėjos ir net aktorės gabumai, graži pergalė projekte „Šok su manimi“... O gruzinės Shorenos Janiashvili (21) vis dar klausinėja, ką ji veikia Lietuvoje. Juk nei dirba ką nors konkretaus, nei mokosi... Shorena dėl tokių klausimų neužsigauna: ji ir pati ne kartą apie tai galvojo. Atsakymą, sako, jau radusi.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Po tokių konkursų visų dalyvių paprastai klausinėja, ar nepasiges šokių. Ir dauguma žada, kad tikrai tęs šokių pamokas, nes jos pakeitė gyvenimą... O tu kaip?

Džiaugiuosi, kad viskas taip gerai baigėsi. Ir kad apskritai BAIGĖSI! Apie šokius dabar net negalvoju. Ilsiuosi. Praktiškai pusę metų nežinojau, kas yra poilsis. Vienintelė diena, kai nerepetuodavome, būdavo sekmadienis, bet išsimiegojusi vėl imdavau galvoti, ką šoksime nuo pirmadienio, ką vaidinsime... Net jeigu fiziškai nieko neveikdavau, protas ir tą vieną dieną neatsipalaiduodavo. Projekto pabaigoje kūnas jau visai neklausė, raumenys taip skaudėjo, kad nebejuokinga buvo. Net šokėjai profesionalai skundėsi, kad sunku, ką jau kalbėti apie mus, niekada neturėjusius tokio fizinio krūvio. Reikės nemažai laiko atsigauti.
Dabar net džiaugiuosi, kad galiu nebegalvoti apie šokius. Ir visiškai jų nesiilgiu. Galbūt pasigendu šeštadienių, jaudulio, kai reikėdavo eiti į sceną... Bet treniruočių tikrai nenoriu prisiminti. Visi klausia, ar pasibaigus projektui nejaučiu tuštumos... Tikrai ne – man visko užtenka (juokiasi)! Gal dar kada nors ir šoksiu, bet...

Na, bent jau savo vestuvėse valsą šokti mokėsi...

Tikrai mokėsiu, nebereikės ieškoti šokių mokytojų prieš pat vestuves. Sutaupysiu (juokiasi). Nebent iki vestuvių dar spėsiu pamiršti visus judesius. Jeigu nesitreniruoji nuolat, tokie dalykai greitai pasimiršta.

Vykstant projektui ypač komisijos pirmininkas ne kartą priekabiai tavęs klausinėjo: ką veiki Lietuvoje? Tai skambėjo lyg priekaištas, jog dykaduoniauji ir švaistai savo talentus bei laiką...

Jeigu žmogus nemato, ką tu veiki, nieko nuostabaus, kad jam kyla tokių klausimų. Neturiu dėl ko pykti. Bet visiems, kam kilo ir kyla toks klausimas, noriu pasakyti: labai greitai pamatysite, ką aš čia darau. Mano pagrindinis darbas bus dainuoti.
Visą šį laiką aš tikrai nedykaduoniavau: projektai, kuriuose dalyvavau, reikalavo daug laiko, jėgų, pastangų. Pastarąjį pusmetį atidavusi šokiams aš net pamiršau tai, kas man kur kas labiau patinka, – dainavimą. Dabar su estais, kuriančiais muziką, intensyviai dirbame, iki vasaros turime padaryti albumą. Pagaliau!

Dalyvavai „Muzikos akademijoje“, paskui – „Žvaigždžių duetuose“ ir „Šok su manimi“. O dar prisiminus, jog gyvendama Gruzijoje patekai į išlikimo šou „Paskutinis herojus“ ir sužibėjai Malaizijos džiunglėse išeitų, kad esi tikra TV projektų ir realybės šou profesionalė... Eini sau iš projekto į projektą ir dirbti nereikia...


Aš juk irgi suprantu, kad televizijos projektai – ne tas darbas, kuriuo žmogus rimtai turėtų užsiimti. Manęs tokiuose projektuose tikrai daugiau nebus. Laikas imtis rimtų dalykų. Pati tai žinau. Tiesiog ne viskas taip lengvai ir greitai vyksta, kaip kitiems iš šalies atrodo. Pati sau dažnai užduodavau klausimą: „Ką aš čia darau?“ Dabar nebeklausiu, nes tikiuosi, kad netolimoje ateityje mano buvimas Lietuvoje, visi tie šou ir jiems atiduotas laikas bei jėgos pasiteisins. Jeigu man pavyks dainininkės karjera, bus dėl ko čia būti.

Gedimino Žilinso nuotrauka/Shorena Janiashvili
Gedimino Žilinso nuotrauka/Shorena Janiashvili

Kiek žiemų tu jau Lietuvoje?

Dar tik antra. Bet, matyt, mane taip dažnai žmonės matė televizijos laidose ir žurnalų puslapiuose, kad visi įsivaizduoja, jog esu čia jau labai seniai. „Kaip galima tiek laiko niekuo rimtu taip ir neužsiimti?“ – daug kam kyla klausimas. Bet, palaukite, praėjo vos pusantrų metų! Kitas per metus ar pusantrų nė pusės tiek nenuveiktų...
Patikėkite, ne taip lengva atvažiuoti į svetimą šalį, pasirodyti ekrane ir tapti reikalingai tai valstybei, jos žmonėms. Netgi realybės šou, į kuriuos dauguma vietinių žiūri nerimtai, man yra kuo rimčiausia galimybė, proga ir labai gera pradžia. Nesijaučiu tuščiai iššvaisčiusi laiką.

Vietos žvaigždėms turbūt atrodo neteisinga: kai kurios iš jų dešimtmečiais brovėsi į pramogų pasaulį, veržėsi į didžiąją sceną, o atvažiavo kažkokia mergiotė iš tolimosios Gruzijos, pasirodė ten šen ir, prašom, vos per metus – įžymybė!


Nėra taip, kad viens du ir tu – megažvaigždė svetimoje šalyje. Iš tavęs net daugiau reikalauja nei savame krašte arba nuolat klausinėja: „O ką tu čia veiki?“ Tarsi negalėčiau būti paprastas žmogus, kuris tiesiog gyvena ir turi teisę pamažu, o ne dideliais žingsniais lipti karjeros laiptais. Kai esi svetimas, turi kur kas labiau stengtis.
Dabar jau žinau, kad scenai reikia talento ir sėkmės. Bent trupučio sėkmės. Manau, kad jos turiu. Tik visą laiką sau primenu, jog negalima tik tuo apsiriboti. Negalima gulėti namie ant sofutės ir tik prisiminti, kiek aš pasiekiau, kur mane rodė, kiek dėmesio sulaukiau... Niekada negali sustoti.

Lietuviai turi posakį: savame krašte pranašas nebūsi. Vadinasi, svetimoje šalyje pasižymėti ir patraukti dėmesį kur kas lengviau?

Ir Gruzijoje į televiziją aš atėjau iš niekur, ir čia – iš gatvės. Ir ten, ir čia talentingą žmogų televizijos pačios pasičiumpa. Pačiumpa ir nebepaleidžia. Tau tik reikia turėti talento ir sėkmės tinkamu laiku atsidurti tinkamoje vietoje.
Tvirtai galiu pasakyti, kad daryti karjerą pramogų pasaulyje yra labai sunku. Bet negaliu įvertinti, sunkiau tai ar lengviau nei gimtojoje šalyje. Namuose aš irgi dariau karjerą, bet kitokią – teisininkės. Gerai mokiausi, svarsčiau, kur dirbsiu, kokią sritį pasirinksiu. Ne tik studijavau, bet ir lankiau papildomus kursus, įdėjau daug investicijų ir laiko, vaikščiojau stebėti įvairių teismo procesų. Prieš įstodama į universitetą, teisės mokiausi ir koledže. Labai rimtai ruošiau dirvą teisininko karjerai. Bet kartu norėjau turėti ir kitokios veiklos. Todėl atsidūriau projekte „Paskutinis herojus“ ir bandžiau išgyventi Malaizijos džiunglėse. Paskui gavau pasiūlymą vesti pramoginę laidą ir išvažiavau į Lietuvą. Tikėjausi, kad tai man padės „užsikabinti“ televizijoje ir tapti kur kas rimtesnių projektų nei žaidimai vedėja. Įsivaizdavau, kad praleidusi kelis mėnesius Lietuvoje grįšiu namo, nueisiu pas televizijos vadovybę ir sulauksiu savo žvaigždžių valandos. Tai turėjo būti karjeros mano šalyje pradžia. Bet netikėtai pati sau likau Lietuvoje. Dabar džiaugiuosi, kad tada, kai baigėsi mūsų televizinis žaidimas, kurio vesti buvome atsiųstos kelios merginos, ne išvažiavau su kolegėmis namo, o rizikavau likti. Ne todėl, kad čia lengviau ar paprasčiau. Tiesiog noriu būti čia. Noriu dainuoti, kad mane mokytų geri vokalo pedagogai. Matau save scenoje ir man tas vaizdas patinka (juokiasi). O kabinete griežtu veidu ir vilkinčią dalykinį kostiumėlį matyti savęs kol kas nenoriu...

Tapus žvaigžde tenka atlaikyti kelis su žinomumu susijusius dalykus: vis dažnėsiančius kaltinimus, jog tapai arogantiška, pasipūtusi...

...kai žurnalistas keistu tonu klausia: „Ko čia Lietuvoje užstrigai?“, malonaus atsakymo turbūt tikėtis neverta... Mano draugai ilgai juokėsi, kai vienas žurnalas išspausdino tokį pokalbį ir parašė, kad atsakinėjau arogantiškai. Kas tą žurnalą skaito ir tiki viskuo, kas jame parašyta, tegu tiki. O aš ir mane pažįstantys žmonės žino, kaip yra iš tiesų.
Draugai juokiasi, kad įgijau naują hobį: po interviu prašau duoti paskaityti straipsnį. Niekaip negaliu priprasti prie to, kad papasakojau viena, o parašė visai ką kita. Taisau, aiškinu, rašau elektroninius laiškus... Negaliu leisti, kad apie mane rašytų bet ką. Ir tai – ne pasipūtimas ar arogancija. Mergaitė nepasikeitė, kaip atrodo žurnalistams, tiesiog ji ėmė suprasti kalbą, išmoko skaityti lietuviškai.

...o antra: teks priprasti prie knaisiojimosi po tavo paslaptis. Va, viena laida jau paskelbė, kad esi specialiųjų tarnybų agentė, atsiųsta į Lietuvą. Gal po kurio laiko dar paaiškės, kad iš Gruzijos pabėgai nuo vyro ir pulko vaikų...

Patikėkite, tai visiškos nesąmonės. Paslapčių turi kiekvienas, bet maniškės nekenksmingos ir nepiktybiškos.

Prieš Kalėdas pirmą kartą tavęs aplankyti atvažiavo mama. Panašu į reviziją...


Jau seniai kviečiau ją į svečius, bet vis nesisekė sutvarkyti dokumentų. Vos tik atsirado galimybė, mama iškart atvažiavo. Tai – ne patikrinimas, tiesiog mama atvažiavo į svečius pas dukterį, kuri jau pusantrų metų gyvena kitoje šalyje. Aišku, norėjo pamatyti, kaip gyvenu, su kuo bendrauju... Viena – mano pasakojimai apie gyvenimą Lietuvoje, ir visai kas kita savo akimis pamatyti, kaip man sekasi. Stengiausi mamai parodyti viską, ką galėjau: apėjome Vilniaus senamiestį, Trakus, ėjome į koncertus, spektaklius. Mama dukart buvo „Šok su manimi“ filmavime. Mačiau, kaip emocijos ją tiesiog perpildo. Po laidos man vis kartojo, kokia yra laiminga, nes studijoje prie jos nuolat ėjo žmonės ir gyrė mane. Tėvai manimi tiki, pasitiki, bet dar kai ir aplinkiniai negailėjo gerų žodžių apie dukrą, mamai sukėlė tikrą euforiją. Namo ji išskrido labai laiminga ir visiškai ramia širdimi.

Supažindinai mamą su savo širdies draugu aktoriumi Audriumi Bružu?

Su visais draugais supažindinau. Su Audriumi, aišku, taip pat (šypsosi).

Prisimenu, kai kartą klausiau, kaip reaguoja tėvai į nuotraukas, kur esi nufotografuota su Audriumi, atsakei, kad įtikinai juos, jog tai nieko nereiškia: „Šiandien su vienu nufotografavo, rytoj – su kitu...“ Dabar taip nebeišsisuksi...


Nieko nepadarysi, dabar jau fotografuoja tik su vienu (juokiasi). Be to, ir nuotraukų jau gerokai mažiau. Nebėra to žurnalistų dėmesio bumo, kuris mus buvo užgriuvęs pačioje pradžioje. Ir tėtis jau nieko nesako... Mama... irgi nieko nesako (juokiasi).

Nebuvo baisu mamai pristatyti mylimojo? Juk tai jau kažką reiškia...

Ne, visai nebijojau, nes buvau tikra ir dėl savo mamos, ir dėl Audriaus. Man nebuvo ko slėpti, gėdytis ir bijoti. Nei vienas, nei antras nėra blogas žmogus, nėra alkoholikas ar dykaduonis (juokiasi). Buvo net labai malonu vieną artimą žmogų supažindinti su kitu man artimu žmogumi.

Su mama susitikote po gana ilgo nesimatymo laiko. Kaip sekėsi bendrauti?

Apie viską moteriškai pasikalbėjome, lyg dvi geriausios draugės. Manau, kad mama į mane žiūri nebe kaip į mažą savo dukrytę, o kaip į suaugusią moterį. Nebesu to amžiaus, kai turėčiau ką nors nuo jos slėpti, gėdytis, nepasakoti, išsisukinėti... Aš jau suaugusi. Mama tai supranta.

Kaip tie pusantrų metų, kai nebegyveni su tėvais, pakeitė tavo santykius su jais?

Man gyvenimas atskirai daugiau davė, nei atėmė. Tėvai pradėjo į mane žiūrėti kitaip, nes jau pusantrų metų aš gyvenu savarankiškai, nuo jų net finansiškai nepriklausoma. Jeigu man reikia priimti kokį nors sprendimą, nebeklausiu jų, kaip elgtis, ką rinktis. Tėvai mano savarankiškumą labai vertina, didžiuojasi manimi, kad einu geru keliu, niekur nenuklydau. Matau, kad jie mane vertina kaip suaugusį, savarankišką ir jau apsisprendusį, ką veiks gyvenime, žmogų.
Mes netgi kitaip ėmėme bendrauti. Be pamokymų... Aišku, jų turbūt visą gyvenimą neišvengsiu, ypač iš tėčio, kuris gali internete pasižiūrėti šokių projekto įrašą ir antrą valandą nakties paskambinti norėdamas pasakyti, kad kitą kartą turiu sušokti taip ir taip. Nors jis gal nedaug ką supranta šokiuose, bet labai nori, kad kitą kartą aš pasirodyčiau dar geriau... Tačiau tokie pamokymai manęs nebeerzina, suprantu, kad jie – iš didelės meilės, dėl išgyvenimų ir nuolatinio galvojimo apie mane.

Jau apsisprendei Lietuvoje likti visam laikui?

Aš nusprendžiau tik viena: man čia patinka. Noriu likti bent jau netrumpam laikui. Jeigu man seksis dainuoti, tik džiaugsiuosi ir sakysiu, jog esu laiminga. O jeigu neturėsiu ką veikti, tada galvosiu. Gyventi čia vien tam, kad dalyčiau interviu ir vaidinčiau žvaigždę, – ne man.
Bet nepabandžiusi įleisti šaknų, nežinosiu.

Tačiau dar visai neseniai skundeisi, kiek daug dalykų Lietuvoje tave stebina: niūrios žiemos... kad vidury savaitės nedirba klubai ir negali pasišokti...

Oi, pripratau! Man jau ir nereikia, kad jie dirbtų (juokiasi)! Prie visko pripranti. Net prie žiemos! Praėjusią žiemą tiesiog nemokėjau rengtis, nuolat peršaldavau ir sirgdavau. O dabar išmokau: be kepurės, šaliko, pirštinių, šiltos striukės ir kelių megztinių iš namų neišeinu. Šiemet dar nė karto nesirgau, nes saugau save, geriu vitaminus, natūralias sultis, rengiuosi šiltai. Man čia jau net žiema tinka, jokie orai neerzina... Ir žmonės labai patinka. Tie, su kuriais bendrauju, tapo man labai brangūs ir svarbūs. Nebeįsivaizduoju be jų savo gyvenimo.

Ir dar ta meilė... Juk ji turbūt tave stipriausiai laiko Lietuvoje?

Aš nė karto dar neklausiau savęs: kas mane čia laiko? Turbūt jeigu pradėčiau apie tai galvoti, tai reikštų pabaigą. Jeigu ieškai kabliuko – aš čia dėl to ar dėl kitko, kažkas blogai. Mane čia laiko viskas ir nieko konkretaus: planai, svajonės, viltys, darbo perspektyvos, žmonės, su kuriais bendrauju. Ir, aišku, mylimas žmogus.
Seniai nebegalvoju apie grįžimą į Gruziją ir seniai nebėra jausmo, kad atvažiavau čia tik trumpam pabūti. Nebesu Lietuvoje turistė ar viešnia. Dabar aš čia gyvenu.
 

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Šok su manimi
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką