Vardas, pavardė: Sidonija Strikienė.
Gimimo data, vieta: 1957 01 18, Vilnius. 53 m.
Šeima: ištekėjusi; turi sūnų (25) ir dukrą (30).
Veikla: dirba valytoja; išgarsėjo kaip „Be tabu“ metų žmogus.
Susitarti dėl interviu su Sidonija nebuvo lengva. Moteris, su kuria galima susisiekti tik laidiniu telefonu, dar prieš porą mėnesių tikino, kad kol kas ji nenusiteikusi bendrauti.
„Aš jaučiuosi labai blogai. Gal vėliau...“ – tąsyk sakė pašnekovė. Ir ji mūsų nenuvylė! Kiek vėliau, po ilgų įkalbinėjimų, moteris atvėrė širdį žurnalui „Privatu!“ ir pasidalijo savo bėdomis. Pasirodo, prieš kelis mėnesius kritusi Sidonija patyrė itin rimtą rankos traumą. Paniškai gydytojų bijančiai valytoja dirbančiai moteriai buvo dvigubas smūgis: ji suprato, kad neišvengs vizito pas medikus, ir baiminosi, kad dėl traumos gali netekti darbo – vienintelio pragyvenimo šaltinio. Tačiau neseniai paaiškėjo, jog vilnietė jaudinosi be reikalo. Balandžio 16–ąją gydytojai atliko pirmąją iš kelių rankos operacijų. Viskas vyko sklandžiai. O mokyklos, kurioje Sidonija dirba valytoja, kolektyvas taip palaikė moterį, kad ji net lengviau atsiduso. Vis dėlto šią kadaise daugelio televizijos žiūrovų širdis užkariavusią moterį iki šiol kankina depresija...
 |
| Asm. albumo nuotr./Sidonija Strikienė |
Sidonija, kodėl taip bijote gydytojų?
Jėzus! Aš labai jų bijau! Mane ta baimė jau nuo vaikystės persekioja. Neseniai, prieš operaciją, netyčia prasitariau, kad nemėgstu daktarų. Siaubas, kaip paskui dėl tų žodžių buvo nemalonu. Ėjau atsiprašinėti medikų. Daug ašarų teko pralieti...
Kaip toliau bus gydoma Jūsų sužeista ranka?
Kol kas padaryta rentgeno nuotrauka parodė, kad sparčiai gyju, tačiau reikės ir antros operacijos. Jau greitai man išims metalinius strypukus. Kaip bijau dar vienos operacijos!..
Sakote, kad dėl patirtos traumos panirote į depresiją...
Taip, taip, taip... Ilgą laiką neužmigdavau naktimis, kankindavo skausmai. Paskui nesinorėjo matyti žmonių. Dauguma jų man pasidarė tiesiog bjaurūs. Žmonės mėgdavo klausinėti, kaip aš gyvenu, kaip jaučiuosi, o aš neturėjau jokio noro bendrauti, bėgdavau nuo jų. Jei, tarkim, eidavau iš poliklinikos, specialiai pasirinkdavau kitą – tolimesnį – kelią, kad sutikčiau kuo mažiau žmonių (atsidūsta).
Jus erzina žmonių dėmesys?
Taip. Visą gyvenimą buvau labai linksma, judri, o dabar mane staiga lyg kažkas nusodino. Jaučiuosi taip, tarsi aplinkiniai mane norėtų palaidoti. Trokštu, kad vėl viskas būtų kaip anksčiau.
Jūs išgarsėjote tapusi „Be tabu“ metų žmogumi ir išvykusi pailsėti į Gran Kanariją. Kokios mintys kyla prisiminus šią kelionę?
Oi, tik pačios geriausios! Žinot, ir dabar kartais gatvėje žmonės mane pašaukia: „Kanarija!“ Tuo metu nebūna malonu. Tačiau aš niekada nesigailėjau, kad vykau į Gran Kanariją. Ką jūs?! Tai buvo mano pirmoji kelionė į užsienį! Iki šiol esu dėkinga dainininkei Vitalijai Katunskytei, kuri man šią kelionę padovanojo (kelialapį laimėjo Vitalija, tačiau jo atsisakė ir padovanojo Sidonijai – aut. past.).
Tiesa, prieš metus su atlikėju Radžiu galėjau vykti į Turkiją. Ten būčiau nusifilmavusi šou „Pirmas kartas su žvaigžde“, bet atsisakiau. Paskui dėl to šiek tiek gailėjausi.
Jau daug metų dirbate valytoja. Ar mėgstate savo darbą?
Žinote, šiais laikais džiaugiuosi bet kokia veikla. Neduok Dieve, jei likčiau be darbo. Mano vyras dabar užsiregistravo darbo biržoje, bet kol kas nieko neranda.
Kaip Jums atrodo, ar Jūsų pasirodymas televizijoje buvo geras ar blogas sumanymas?
Žinoma, kad šiame sumanyme įžvelgiu daugiau pliusų. Jei atvirai, anksčiau svarsčiau, jog galėčiau ir kituose projektuose dalyvauti. Norėjau padainuoti, viską išmėginti. Tačiau dabar viskas kitaip... Sustojau.
„Visą gyvenimą buvau labai linksma, judri, o dabar mane staiga lyg kažkas nusodino. Jaučiuosi taip, tarsi aplinkiniai mane norėtų palaidoti. Trokštu, kad vėl viskas būtų kaip anksčiau.“
Jūsų dukra dirba ir gyvena Anglijoje. Ar niekada nekilo minčių emigruoti?
Ji jau seniai mane kviečia, bet aš nesiryžtu. Aplankiau dukrą Anglijoje, tačiau man labiau patiko kelionė į Gran Kanariją. Mėgstu gamtą, karštį, todėl ten buvo geriau.
Sidonija, esate labai jaunatviška moteris. Dauguma žmonių Jus tokią atsimena iš rodytų televizijos laidų. Turbūt širdyje nesijaučiate kaip 53 metų moteris, tiesa?
Tikrai ne. Kai pas vaikus ateidavo draugai, jie visuomet mane kviesdavo į kompaniją, vadindavo mane vakarėlių siela. Ir muzikos klausydavome, ir pašokdavome. Su jaunimu sutariu puikiai. Apskritai, pastebėjau, kad geriausiai jaučiuosi tarp jaunesnių žmonių, ypač tarp vaikinų. O moterys tuoj pat rezga intrigas, apšneka. Man tai nepriimtina...
Gal Jums trūksta tik jaunų žmonių kompanijos ir depresija kaipmat išnyks?
Visko gali būti. Tikiuosi, kad atsigausiu ir vėl būsiu tokia linksma kaip anksčiau.
