Lietuvė į Dubliną atvyko 2006 m. iškart po anglų kalbos studijų. „Net jei mokeisi anglų, dar nereiškia, kad atvykus į užsienį viską suprasi“, – savo istoriją pradeda pasakoti lietuvė. Simona važiavo paskui meilę, bet ji greit užgeso: „Aš mėgau visur dalyvauti, bet buvau stabdoma, todėl nusprendžiau gyventi viena.“
Iš pradžių jauna mergina dirbo aukle, vėliau kambarine. Netrukus ji susipažino su vaikinu, jį pamilo ir džiaugėsi visaverčiais santykiais. Gimė dukrytė Gabija, bet, praėjus metams, pora nusprendė gyventi atskirai. „Abu esame kalti, kad nesugebėjome ištverti įtampos“, – prisimena moteris.
Deja, šiandien, 10 metų Airijoje pragyvenusi, sąžiningai dirbusi, mokėjusi mokesčius, Simona su savo mažamete dukra jaučiasi niekam nereikalingos, o oficialus moters statusas – „benamė“.
Šešerius metus pragyvenusi su šeimininke viename bute, vieną dieną lietuvė buvo paprašyta išsikraustyti. Deja, vienišai mamai susirasti gyvenamą būstą Dubline – neįmanoma misija. Jeigu ne gerų žmonių valia, šiandien Simona ir jos 6-erių metų dukrytė naktis leistų automobilyje. Gali būti, kad net ir jį būtų pardavusi, o galvą glaudusi kur nors gatvėje. Bet paties blogiausio scenarijaus pavyko išvengti. „Du mėnesius gyvenome pas draugus, vėliau, vis dar nieko neradusios, kreipėmės į socialinę darbuotoją, gavome kambariuką socialiniame bendrabutyje“, – laidoje „Emigrantai“ pasakoja 31-erių metų moteris.
Socialinio bendrabučio atmosfera slogi ir primena prasigėrusius Lietuvos kaimus, tad ten moteris su dukra grįžta tik permiegoti. Kol dukra būna mokykloje, Simona aktyviai ieško būsto arba eina į darbą: veda šokių pamokas vaikams. Klientų kol kas nedaug, bet jų daugėja. Ir pinigų atsiranda vis daugiau, bet kol kas jų užtenka tik transporto išlaidoms ir maistui. Į Lietuvą moteris bijo grįžti, to daryti nepataria net Simonos mama. O Dubline laimės kol kas nėra. Kokia šios lietuvės ateitis – neaišku, bet ji žada nepasiduoti.
