Nemėgti žmonių yra normalu, normalu ir tai, kad kai kurie žinomi žmonės jus erzina, nes jų pažiūros ar gyvenimo būdas visai nesutampa su jūsų. Ir čia nei Stonkuvienė, nei kuri kita ryški žinoma moteris negali skųstis. Nes kad ir koks bebūtum fainas – negali visiems patikti. O va nekęsti žmonių, kurių jūs nepažįstate, jau yra šiek tiek jūsų pačių ligos požymis.
„Būk paprastesnė“ – tai frazė, kurią aš esu girdėjusi tiek daug kartų, kad jei už tai imčiau pinigus, galėčiau nusipirkti dar vieną taksą arba nenaują automobilį. Kodėl žmonės siūlo kitiems būti paprastesniais? Todėl, kad juos dirgina faktas, kad kažkas yra už juos ryškesnis, labiau pastebimas, jie šalia tokio žmogaus jaučiasi prastesni ir dėl to erzinasi. Jie nori, kad tas žmogus nusileistų į jų lygį, nes kai visi vienodi – niekas nepastebi, jog pats esi mažiau sėkmingas.
Kodėl žmonės siūlo kitiems būti paprastesniais? Todėl, kad juos dirgina faktas, kad kažkas yra už juos ryškesnis, labiau pastebimas, jie šalia tokio žmogaus jaučiasi prastesni ir dėl to erzinasi
Aš nenoriu būti paprastesnė, nes man šis pasiūlymas lygu pasiūlymui būti prastesnei, blogesnei, nykiai ir neįdomiai. Jau praėjo tie sovietinės priespaudos laikai, kai visi turėjo dėvėti vienodus kostiumus, vienodai elgtis ir neduok dieve nepasirodyti geresni ar turtingesni už kitus. Tais laikais tai buvo gėda. Laikai pasikeitė, bet kai kurių žmonių mąstymas– deja, ne.
„Nekenčiu tavęs, tu mane užknisi, išnyk, dusk, mirk, slėpkis, pažiūrėk į veidrodį, tu nenormali, sena, iškrypusi, durna, baisi, šlykšti, noriu vemti, jau vemiu nuo tavęs, patylėk, nebesirodyk, nusižudyk“ – maždaug taip skamba žinutės, kurias kartais gaunu iš visai nepažįstamų žmonių. Nuo žmonių, kurie niekada su manimi nekalbėjo, kurie nežino, kokia aš, ir kuriems aš niekada nieko blogo nesu pasakiusi. Kaip ir Indrė Stonkuvienė ar bet kuri kita daugiau viešumoje matoma moteris. „Mirkit visos jūs, kurios esat matomos ir girdimos, nes jūs parodot mums, kaip nykiai mes patys gyvenam.“
Kartais kai parodau tokius laiškus savo draugams, jie stebisi, kaip aš taip ramiai į juos reaguoju. Ir taip, jautresnis žmogus po tokio kiekio nemotyvuotos kritikos ir skatinimo mirti greičiausiai palūžtų, yra tokių, kurie ir palūžta. Bet mane įžeisti labai sunku.
Visų pirma todėl, kad gerų, skatinančių ir giriančių laiškų aš kasdien gaunu žymiai daugiau nei piktų. Ir džiaugiuosi, kad tarp mūsų yra žmonių, kurie moka pagirti kitus. Tą darau dažnai ir pati, ir matau, kaip puikiai tai veikia žmones. Kada paskutinį kartą bandėt nepažįstamam žmogui pasakyti komplimentą? Senokai? Žinokit, rekomenduoju – jausmas visai geras.
Visų antra, kas kartą gavusi piktą laišką aš pasižiūriu, kas jį man siuntė. Juos rašo visiškai normalūs žmonės – pagyvenusios moterys su anūkais, jaunesni vyrai su vaikais ant rankų, mano amžiaus merginos papūstomis lūpomis ir t.t. Bet dažniausiai pažiūrėjus jų profilius supranti, kad jų gyvenimuose nieko įdomaus nevyksta – buitis, gėlytės, Orlausko anekdotas, horoskopai ar rusiško video pasidalinimas profilyje.
Dažniausiai pažiūrėjus jų profilius supranti, kad jų gyvenimuose nieko įdomaus nevyksta – buitis, gėlytės, Orlausko anekdotas, horoskopai ar rusiško video pasidalinimas profilyje
Na, negaliu aš supykti ar įsižeisti ant žmogaus, kurio gyvenimas ir taip nykus. Suprantu, kad jis manęs nemėgsta, nes aš visai neatitinku jo gyvenimo modelio, ir ta neapykanta, kurią jis ar ji išlieja ant manęs, tiesiog yra per ilgą laiką susikaupusi pas jį patį. Man gaila piktų laiškų rašytojų, tikrai gaila, nes jie nekalti, jie dažniausiai nevertinami savo šeimose, nebuvo išauklėti tinkamai tėvų, nejaučia familiarumo ribų ir tai tik rodo jų išsilavinimo spragas.
Ir jei jūs dabar pradėsite ginčytis ir sakyti, kad esate visai laimingi, sėkmingi ir išsilavinę, bet tiesiog jaučiate pilietinę pareigą parašyti svetimam žmogui, kad jam reikėtų mirt, išnykt, pasižiūrėt į veidrodį ar jūs nuo jo vemiate – aš nepatikėsiu. Na, nepatikėsiu, nors tu ką.
Nes laimingi žmonės tiesiog neturi laiko piktiems laiškams ar komentarams rašinėti. Jie vietoje parašymo „būk šiek tiek paprastesnė“ nepažįstamam žmogui, geriau savo artimajam parašo „aš tavęs pasiilgau.“ Taip, jie irgi turi žmonių, kurie jiems nepatinka (aš irgi turiu ir ne vieną), bet negaišta savo laiko neigiamoms emocijoms. Nes kam pilti purvą sėdint prie kompiuterio kai gali apsikabinęs mylimą žmogų pasižiūrėti gerą filmą. Nebent niekas su tavim to filmo senokai jau nenori žiūrėt, nes tu nepatinki net savo šeimos nariams.
Aš nebūsiu paprastesnė, neišnyksiu ir žiūrėdama į veidrodį visada žavėsiuos savimi. Ir kas kartą gavusi kokį piktą laišką tyliai pasidžiaugsiu, kad esu laimingesnė už visus piktų laiškų rašytojus kartu sudėjus.
Ir žinokit nė vienas žinomas žmogus gavęs jūsų negatyvų laišką tikrai nepadarys išvadų ir nepasitrauks iš viešo gyvenimo, tiesiog jūsų pagailės mintyse, o ar to jums tikrai reikia? O gal būkit šiek tiek paprastesni ir savo piktą nuomonę pasilaikykit sau? (Šitas nepatiko, ar ne?)
