Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 07 06, 09:00

Smuikininkė Klementina Venciūtė – apie esminį lūžį, klasikinę muziką ir atlikėjų poilsį

Kai scenoje pasirodo Klementina Venciūtė, smuikininkė nepalieka nė vieno abejingo. Savo charizma ir artistiškumu ji prikausto net ir nemėgstančiuosius klasikinės muzikos. Pati Klementina tikina, kad šio žanro muzika išliks amžinai aktuali ir netgi šiek tiek pykteli išgirdusi klausimą, ar jos klausymasis neužklijuoja žmogui senamadiškumo etiketės.
Klementina Venciūtė
Klementina Venciūtė / Asmeninio archyvo nuotr.

Klementina Venciūtė yra klasikinės muzikos smuikininkė, pasirodanti su įvairiais Lietuvos bei užsienio kolektyvais ir atlikėjais.

Ne vienerius metus ji dažnai lankosi Prancūzijos Rivjeroje, kur gauna daug įkvėpimo kūrybai, be to, ėmė mokytis ir prancūzų kalbos, kad galėtų laisvai jaustis ir susikalbėti.

Vykstant karui Ukrainoje, moteris teigia, kad muzikantas nėra pirmosios reikiamybės žmogus, tačiau vis tiek užima svarbią poziciją ir gali atlikti svarų vaidmenį, norintiems šiek tiek atsitraukti nuo realybės.

Vis dėlto pokalbį su muzikante pradėjome nuo pačių pradžių, norėdami išsiaiškinti, kaip gimė Klementinos meilė muzikai ir į ką ji išaugo.

„Geras klausimas. Iš tiesų, mano šeimoje ir giminėje muzikantų praktiškai nebuvo. Muzika į gyvenimą atėjo per mamą, kuri akademijoje studijavo dainavimą. Tiesa, vėliau pasuko kitu keliu.

Taip ir atsiradau pirmosiose smuiko pamokose. Jose patikrino visus fiziologinius duomenis, pasakė, kad tinku groti, nes turiu puikią klausą ir kitus reikalingus dalykus.

Nepaisant to, mama mane nuo penkerių vesdavosi į Operos ir baleto teatrą žiūrėti ir klausytis operų. Taigi, muzika mano gyvenime buvo nuo pat mažų dienų“, – interviu 15min sako K.Venciūtė.

Asmeninio archyvo nuotr./Klementina Venciūtė
Asmeninio archyvo nuotr./Klementina Venciūtė

– O kai jau reikėjo rinktis savo profesiją, ar buvo minčių sukti kitu, ne muzikos, keliu?

– Kadangi mokiausi menų mokykloje, kurioje kryptingai ruošiami profesionalūs atlikėjai ir muzikantai, tai gyvenimo vizija pradėjo formuotis automatiškai. Juk tiek darbo ten įdėta. Net nesvarsčiau kitos galimybės.

O kai sulaukiau pilnametystės, įvyko lūžis. Po jo pradėjau mėgti, ką darau, kad tiesiog negaliu be muzikos, ji yra manyje, galiu kažką žmonėms iš savęs ištransliuoti, pasakyti. Todėl ir likau tame kelyje.

– Esi klasikinės muzikos gerbėja. Galbūt kai kam gali pasirodyti, kad šio žanro muzika yra labiau aktuali vyresnio amžiaus žmonėms. Ar pasitaiko, kad žmonės tave būtent dėl šio pomėgio vadina kiek senamadiška?

– Norėčiau pradėti nuo to, kad klasikinė muzika yra pagrindinis mano gyvenimo variklis, specialybės ir profesijos dalis. Jos ne tik klausausi, bet ir atlieku.

Tiesa, man patinka įvairaus žanro muzika. Manau, kad šių dienų atlikėjas turėtų mokėti prisitaikyti įvairiose situacijose ir būti universalus.

Asmeninio archyvo nuotr./Klementina Venciūtė
Asmeninio archyvo nuotr./Klementina Venciūtė

Ar gaunu dėl to pastabų iš kitų žmonių? Dirbu su įvairaus amžiaus žmonėmis, tad šioje aplinkoje mėgti klasiką yra natūralu. Nesutikčiau, kad tai yra senamadiška, nes klasika šiomis dienomis apskritai yra atgimusi naujomis spalvomis. Tą galime pastebėti ir socialiniuose tinkluose bei didžiosiose scenose.

– O ar pati klausaisi tik tos muzikos, kurią groji?

– Mano muzikos skonis klausymosi prasme yra labai platus. Daugelis žmonių galvoja, kad klasikinės muzikos atlikėjas turėtų klausyti tik Mocarto, Brahmso ir kitų didžiųjų klasikų, tai taip tikrai nėra. Ryte pagrojus Brahmsą ar Mocartą, vėliau automobilyje klausausi „AC/DC“ ar elektroninės, pop muzikos.

Manau, kad visa muzika yra nuostabi. Faktas, svarbu, ar ji padaryta kokybiškai.

– Muziką ir studijavai. Kaip manai, ar tau daug davė šios studijos? Juk yra muzikantų, kurie savamoksliai...

– Labai svarbus yra dėstytojas, profesorius, kuris veda tuo keliu ir duoda žinias, investuoja savo laiką. Vėliau tas žinias pritaikai sau ir randi savo metodų, kaip jas panaudoti. Jei esi pas gerą specialistą, jis padeda suformuoti sveiką požiūrį į gyvenimą, išmoko geros technikos.

– Kokios tavo asmeninės savybės tinka būnant muzikante? Ar kantrybė ir klausa yra svarbiausi dalykai?

– Smuike, be abejonės, klausa. Reikia didelio atsidavimo, nes kai bendraamžiai lakstydavo kieme ir žaisdavo, man reikėdavo užsidarius groti. Ir tuo metu būdavo sunku suprasti, kodėl taip reikia daryti. Žinoma, turėjau sveiką vaikystę, nes būdavo dienų, kada žaisdavau kartu, nepaisant to, kad didžioji dalis jos buvo praleista su smuiku rankose.

Dar labai svarbu yra matyti tikslą. Man gan sunku suprasti žmones, kurie eina į koncertus su tokia mintimi, kad reikia atidirbti ir viskas. Toks požiūris man nepriimtinas, net ir žinant faktą, jog ši profesija yra ta, su kuria sudėtinga išgyventi, ypač Lietuvoje. Muzikantas turi būti atsidavęs pačiai muzikai ir norėti dalintis šiuo stebuklu. Juk muzika yra stebuklas, viena universaliausių pasaulio kalbų, kurią ne kiekvienas gali kurti ar atlikti. Reiktų į muziką žiūrėti ne kaip į darbą, o kaip į pasišventimą ar savirealizacijos būdą.

Per muziką aš save realizuoju. Su kai kuriais atlikėjais groju elektroninę muziką, tad ten ir įvaizdis būna kitoks, nei klasikinėje. Dažnai tekdavo laviruoti tarp šių dviejų stilių, bet svarbiausia yra balansas. Manau kad viskas su tuo yra gerai. Nors dažnai sulaukiu komentarų ar pasipiktinimų, jeigu groju kokį nors kitą muzikos žanrą, ne klasiką. Tačiau pasikartosiu, atlikėjas turi būti įvairus ir universalus.

Asmeninio archyvo nuotr./Klementina Venciūtė
Asmeninio archyvo nuotr./Klementina Venciūtė

– O tau labiau patinka būti soliste ar groti ansambliuose, orkestruose?

– Negalėčiau išskirti, kur labiau patinka. Ansamblyje yra svarbu, kad žmonės būtų panašaus tikslo siekėjais, taip pat stengiuosi save apsupti kiek įmanoma pozityviais ir šviesiais žmonėmis.

O solistui reikalingi didesni nervai ir atsakomybė, nes esi atsakingas už save ir viską, kas vyksta. Juo gali tapti ne kiekvienas. Priklauso dar ir nuo to, kokią muziką groji. Klasikinėje muzikoje būti solistu sunku, nes Lietuvoje solistų neruošia, dažniausiai baigę studijas atlikėjai pradeda dirbti orkestruose, kas irgi yra nuostabu. Bet karts nuo karto pagroti su orkestru ar soluoti ansamblio apsuptyje yra labai didelis malonumas.

– Kokį etapą dabar išgyveni?

– Mano gyvenime atsiranda vis daugiau naujų kolektyvų ir projektų. Šiuo metu ruošiuosi koncertams su prestižiniais užsienio orkestrais, tai yra pagrindinis siekis.

Asmeninio archyvo nuotr./Klementina Venciūtė ir Lukas Gedvilas
Asmeninio archyvo nuotr./Klementina Venciūtė ir Lukas Gedvilas

Taip pat vasarą turėsiu jau suplanuotų koncertų Prancūzijos Rivjeroje, be to, žinoma, įvairių privačių užsakymų. Kartu su pianistu Luku Gedvilu šiuo metu vystome dueto veiklą, su juo irgi koncertuosime.

Gaunu pasiūlymų iš įvairių atlikėjų dėl bendradarbiavimo. Keletas jų – dainininkė Urtė Šilagalytė, „Future Cello“ bei Jurijus Veklenko.

– Kokių dar turi hobių be muzikos?

– Įvairių. Manau, kad tie nesusiję su muzika dalykai reikalingi muzikantui ir atlikėjui kaip pagalba ir savirealizacija bei atsipalaidavimas.

Visų pirma, sportuoju. Užsiimu padeliu, sportuoju su treneriu, anksčiau praktikavau ir jogą, norėčiau prie jos vėl sugrįžti. Vis dėlto reikia pasirinkti, ką darau, nes visko suspėti neįmanoma.

Be to, skaitau psichologinę ir filosofinę literatūrą. Stengiuosi gilintis į žmogaus protą, kaip jis veikia, kodėl atsiranda tam tikri sunkumai ir kaip siekti tikslo iš gyvenimo pasiimti viską ir juo mėgautis.

Taip pat praktikuoju šaltus dušus – Wim Hof metodą. Kaip tik vasarą važiuosiu į jo rengiamą experience'ą. Manau, kad sportuoti ir judinti savo kūną, išsikrauti, turėtų kiekvienas atlikėjas ir artistas. Tai duoda naudą tiek scenoje, tiek gyvenime. Ne paslaptis, jog po ilgų repeticijų dauguma atlikėjų jaučia skausmus nugaroje.

Na ir be abejo, manau, kad radus laisvą minutę ryte reiktų pasistengti pamedituoti, tai yra didžiausias vaistas prieš visus blogius, įtampas ir stresą.

– Prieš kurį laiką nuaidėjo „Eurovizijos“ dainų konkursas. Ar žiūrėjai jį?

– Tiesą sakant, nesu „Eurovizijos“ gerbėja, todėl per televizorių konkurso nestebėjau. Peržiūrėjau tam tikrus pasirodymus vėliau, internete.

Svarbiausias žinias radau socialiniuose tinkluose, taip pat ir rezultatus. Manau, kad mūsų Monikos Liu pasirodymas buvo tikrai nepriekaištingas. Na, o laimėtojai jau iki konkurso buvo mano favoritai.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką