Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Smuikininkės Rasos Žukauskaitės dienoraštis (III): „Dvi dienas Indijoje gyvenau siaube: nepažįstamame mieste, be pinigų ir nusmurgusiame viešbutyje be vandens“

Rasa Žukauskaitė
Asmeninio albumo nuotr. / Rasa Žukauskaitė
Šaltinis: 15min
0
A A

Kaip portalas Žmonės.lt jau rašė, Vokietijoje gyvenanti smuikininkė Rasa Žukauskaitė mėnesiui išsiruošė į Indiją. Pirmose dviejose dalyse Rasa pasakojo apie šios šalies grožį bei jos rengiamus meistriškumo kursus. O šioje dalyje R.Žukauskaitės kelionėje pasitaikė ir ne tokių malonių akimirkų: nuo dingusio koncertų organizatorius iki išgyvenimo be pinigų.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Jūsų dėmesiui – išskirtinė, trečioji smuikininkės dienoraščio dalis.

Šią savaitę pajaučiau truputį druskos ir pipirų savo kelionėje, tačiau apie viską nuo pradžių.

Praėjusią savaitę vykę koncertai praėjo nuostabiai. Ypatingoje vietoje, tarp drėgnų seno vienuolyno sienų, apsupta sunkiai pakeliamo karščio ir vėdintuvo garso, jaučiausi tarsi atlikusi išpažintį. O iš tiesų sugrojau  Johanno Sebastiano Bacho antrą partitą smuikui, lydimą didžiosios čakonos (muzikinis žanras; polifoninių variacijų pjesė – red.past.). Salė buvo pilnutėlė, o garbės svečiai – meras, Vokietijos konsulatas ir kiti – labai nuoširdžiai pasveikino mane po koncerto. Emocijos tiek mano, tiek ir publikos buvo nežemiškos. 

Tiesa, po įtemptų dviejų savaičių darbo pagaliau teko ir padoriau atsipūsti, pasimėgauti paskutinėmis vandenyno bangomis ir saulės kaitra.  Tačiau dar nežinojau, kad mano „linksmybės“ tik prasideda. Deja, jos kainavo ne vieną mano nervų pilkąją ląstelę... Šiuo metu esu absoliučioje nežinioje, nes mano viešnagės organizatoriai nesugeba pateikti manęs laukiančių planų, laiko ar kelionių datų. 

Rugsėjo 24-ąją palikau Goa. Skambutį apie tai, kad jau reikia važiuoti, nors daiktai dar nesuruošti, iš koncerto organizatoriaus gavau likus pusvalandžiui iki išvykimo.

Asmeninio albumo nuotr./Rasa Žukauskaitė
Asmeninio albumo nuotr./Rasa Žukauskaitė

Nepaisant to, vargais ne galais atvykome į Bangalorę. Iki viešbučio su taksi važiavome daugiau nei valandą. Nors aš prieš tai domėjausi, kur mes gyvensime, atsakymo iš organizatorių nesulaukiau. Ir štai, pagaliau vidurnaktį, kažkur tarp griuvėsių radome Teologijos centrą ir jo „barakus“, tikraja to žodžio prasme. Buvau pakraupusi. Vieta, kvapas, kambarys – viskas supuvę.  Rankšluosčiai nešvarūs, o apie tualetą reiktų atskiro dienoraščio, kad pavyktų papasakoti jo būklę.

Žinoma, iš pradžių mėginau išsiaiškinti, kas gi visa tai suorganizavo ir ar yra galimybė pakeisti vietą. Juk vien tik ją pamačius, norisi bėgti ir nė neatsigręžti atgal. Tačiau atsakymo nesulaukėme, o dėl ore tvyrančio karščio buvome priversti praustis šiame „jaukiame“ viešbutyje. Duše ir dar vienas nemalonumas – vanduo nei iš krano, nei iš paties dušo beveik nebėgo ir teko pasikaitinus vandens apsiprausti su piltuvėliu. Kaip tokiu būdu išsitrinkti plaukus, net nekalbu... Prie viso „smagumo“, po pietų šiame nešvariame viešbutyje  ne labai gerai sureagavo mano skrandis. Per visą laiką viešint Indijoje, tai pirmas kartas, tad atsakymas, kodėl taip įvyko, peršasi pats.

Mėgindama negalvoti apie problemas su kambariu, kuriame teko apsistoti, susiruošiau kibti į darbus. Pamaniau, kad tai vienintelis būdas atitrūkti nuo štai tokios, kraupios kasdienybės. Tačiau mano koncerto Bangladore organizatorius, taip pat pasitaikė ne pats geriausias. 

Jis man paliko raštelį, kad 2 valandą privalau būti Bagladoro muzikos mokykloje, o šalia to dar ir kažkokių tik vietiniams suprantamų trumpinių kratinį: „no8 HMT/HBCS lauout RT Nagar“. Turiu pripažinti – šios „slaptakalbės“ aš tikrai nesuprantu. Maža to, baigėsi mano telefono sąskaita, muzikos mokyklos adreso ar kontaktų aš taip pat neturiu. Tokioje situacijoje – nei juoktis, nei verkt...

Įsivaizduokite: viena, be priežiūros palikta europietė, nepažįstamame Indijos mieste, dvi dienas be pinigų, be plano...

Pastebėjau, kad Indijoje viskas funkcionuoja kitaip. Akademija, kurioje vedžiau kursus per dvi savaites nesumokėjo man honoraro ir tai užtrukti gali net 2 mėnesius. Mat savivaldybė turi duoti leidimą ir pasirašyti dokumentus, kad įvyktų tarptautinis pinigų pervedimas. Nuostabu! Šį projektą remiantis Vokietijos konsulatas, savo ruožtu, jau dvi savaites tikina, kad pavedimas yra daromas. O juk aš turiu susimokėti už savo keliones, maistą ir apgyvendinimą. Pirmiausia, tuo rūpintis nėra mano darbas, tačiau peršasi mintis, kad šios kelionės organizatorius tiesiog nėra šiam darbui tinkantis ir patikimas žmogus. Taigi šiuo aspektu buvau ant ledo...

Galiausiai, mano koncertų organizatoriui prapuolus dviem dienoms, aš pati susiradau konsulato kontaktus, parašiau jiems elektroninį laišką ir padėtis po truputį ėmė šviesėti. Konsule dirbantys žmonės, sužinoję, kokioje aš situacijoje – įsivaizduokite: viena, be priežiūros palikta europietė, nepažįstamame Indijos mieste, dvi dienas be pinigų, be plano – patikino, kad organizatoriui gresia kalėjimas. 

Sužinoję, kur aš apsistojus, Generalinis kultūros konsulas iškart pakvietė į savo namus. Čia mes ir aptarėme visas detales ir kontrakto sąlygas. Po tokio organizatoriaus poelgio aš negaliu lipti kartu su juo į sceną ir muzikuoti lyg niekur nieko – atsisakiau tiek su juo groti, tiek ir tęsti kartu. Tiesa sakant, aš nežinau, ar  kada nors gyvenime esu patyrusi tokią įtampą, kokią patyriau per šias dvi dienas.

Praėjusį penktadienį susitikau su 12 metų čia gyvenančia pianiste iš Rusijos ir bandžiau per naktį paruošti naują programą šeštadienio koncertui. Be to, aptarėme ir jos galimybes tęsti šį turą kartu.

Pagaliau aš ir vėl civilizacijoje...

Asmeninio albumo nuotr./Rasa Žukauskaitė repetuoja
Asmeninio albumo nuotr./Rasa Žukauskaitė repetuoja

Naktis iki koncerto buvo taip pat trumpa. Pirmiausia reikėjo surasti programą, kurią dviese su pianiste Natalija galėtume atlikti vos po 19 valandų sugroti. Taip pat reikėjo susirasti Bombėjaus ir kitų miestų koncertų organizatorių kontaktus ir informuoti kitas institucijas, kad aš atvyksiu ne su buvusiu organizatoriumi, o pianiste. O ką jau kalbėti apie lėktuvo bilietų užsakymą, programos pakeitimą ir panašius dalykus.

Galiu tik pasidžiaugti, kad indai labai kooperatyvūs žmonės ir viskas per vieną naktį susidėliojo beveik į savo vietas. Pirmasis koncertų organizatorius man aiškino, kad čia, Indijoje, sunku kažką susitarti, užtrunka begales laiko, bet mano patirtis per pastarąsias dienas buvo visiškai kitokia.

Koncertui prasidėjus buvau labai energina ir puikiai nusiteikusi. Natalija man akomponavo fantastiškai ir mūsų pažintis per šias kelias valandas išsivystė į labai artimą draugystę – per muziką mes supratome viena kitą kur kas labiau. Publika negailėjo „bravo!“ šūksnių ir aplodismentų. Jie, priešingai nei konsulas ir muzikos mokyklos direktorė, nežinojo, kokiomis sąlygomis, kokioje įtampoje buvo paruošta ši programa. Nepaisant to, mes išlikome profesionalios.

Vietoje gėlių mes su Natalija gavome nuostabius rankų darbo austus šalikus ir kvietimus vakarieniauti „Le Meridien“ restorane. Sunku net patikėti, kad vieną naktį kovoji dėl išlikimo tarp puvėsių ir žiurkių, o po kelių dienų prabangos apsuptyje jautiesi tokia ypatinga, tarsi karalienė. Kita vertus, Indijoje tai – kasdienybė.

Pirmąją smuikininkės Rasos Žukauskaitės dienoraščio dalį apie Indiją rasite spustelėję čia.

Antrąją smuikininkės Rasos Žukauskaitės dienoraščio dalį apie Indiją rasite paspaudę čia.

O interviu su Rasa apie kelionės į Indiją tikslą gali paskaityti paspaudę čia.

Asmeninio albumo nuotr./Rasos Žukauskaitės kelionės į Indiją akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Rasos Žukauskaitės kelionės į Indiją akimirka
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Talentas
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką