Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Smuikininkės Rasos Žukauskaitės dienoraštis (IV): „Susitikau su išliaupsinta lūšnyno mergaite ir nusivyliau jos gabumais“

Rasa Žukauskaitė
Asmenio albumo nuotr. / Rasa Žukauskaitė
Šaltinis: 15min
0
A A

Kaip portalas Žmonės.lt jau rašė, Vokietijoje gyvenanti smuikininkė Rasa Žukauskaitė mėnesiui išsiruošė į Indiją. Pastarosiomis savaitėmis Rasa patyrė ir šilto, ir šalto. Nuo sausakimšų koncerto salių, iki apleisto viešbučio su aplink kojas nardančiomis žiurkėmis. O šioje dienoraščio dalyje smuikininkė pasakoja ne tik apie tolimesnius koncertus, bet ir apie susitikimą su mergaite iš lūšnyno

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Jūsų dėmesiui – išskirtinė ketvirtoji smuikininkės dienoraščio dalis.

Po koncerto Bangalūre nė kiek nepailsėjusios ėmėm ruoštis koncertui Maisuryje. Jame susitikau su viena rėmėja. Nors dėl automobilių spūsčių vėlavau bene valandą, rėmėja nei kiek neišgyveno, mat Indijoje vėluoti yra įprasta.

Praėjusią savaite buvau labai laiminga. Pirmiausia dėl to, kad pusdieniui pavyko ištrūkti iš miesto ir nuvykti į Nanadi kalvas, esančias pietinėje Indijoje. Pabėgus iš miesto triukšmo, nuolatos aplinkui zyziančių ir pypsinčių automobilių ir dulkių debesies atsistoti kalno viršūnėje ir gėrėtis ramybe, tyla bei grynu oru buvo man tarsi oazė, atrasta dykumoje. 

Tiesa, sužinojau ir tai, ką reiškia visos tos šiukšlių krūvos Indijoje. Vis tik yra dvi versijos, kuriomis skirtinguose regionuose tikima: 1) jei šalia namo yra daug šiukšlių, tai reiškia, kad šeima gyvena pasiturinčiai, nes turi ką išmesti; 2) kuo daugiau šiukšlių prie namų, tuo mažiau namas bus pastebimas piktųjų dvasių. 

Antradienį su Natalija išvykome į Maisurį. 3,5 val. keliavome nuostabiu keliu džiunglėmis. Aplink kelią buvo ženklai „Be careful tiger is passing“. Deja, tigro nesutikome, tik beždžiones. Pravažiavome nemažai kaimų, kuriuose skurdas dar vis smarkiai dominuoja, tačiau žmonės po truputį kruta, o svarbiausia – visi šypsosi. 

Asmenio albumo nuotr./Rasa Žukauskaitė
Asmenio albumo nuotr./Rasa Žukauskaitė

Maisuris – labai švarus ir tvarkingas, eismas daug ramesnis nei kituose Indijos didmiesčiuose. O pats koncertas taip pat buvo ypatingas tiek mums, tiek klausytojams. Pirmiausiai, koncertą dėl prasidėjusios baisios liūties pradėjome pusvalandžiu vėliau – dauguma žmonių vėlavo atvykti. Negana to, pirmos dalies pabaigoje dingo elektra, o salė nuo vandens patvino. Pertraukos metu tamsoje valytojos mėgino išvalyti salėje telkšantį vandenį, o organizatoriai ruošė žvakes, idant prasidėjus antrajai koncerto daliai salėje būtų bent šiek tiek šviesiau. 

Asmenio albumo nuotr./Rasa Žukauskaitė
Rasa Žukauskaitė

Šviesos buvo labai mažai, aš natų beveik nemačiau, tačiau šiai programai man jų ir nereikėjo. Tačiau Natalija kai kuriuos kūrinius grojo pirmą kartą ir daugiau šviesos būtų tikrai pravertę. Wolfgango Amadeus Mozarto kamerinę sonatą  atlikome žvakių šviesoje, prietemoje. Jausmas – neapsakomas, ypatingas, o kartu ir ekstremalus. 

Kitą dieną po koncerto aplankėme Krišna Radža rūmus ir keletą šventyklų. Jų spalvos ir prabanga pribloškė: aukso luitų statulos, sidabrinės rankų darbo durys. Dviejose šventyklose gavau palaiminimą. Tiesa, aš nežinojau, ką reikia daryti: kaip atnešti aukas, kaip jas aukoti, kaip švento vandens gurkštelėti ar likusiu apsipilti galva. Nors mes buvome vienintelės europietės, niekas į mus kreivai nežiūrėjo. Smilkalų pritvinkusi, ikonų, piešinių, gėlių pilna šventykla su besimeldžiančiais induistais, jų muzika, maldos ir giesmės suteikė man naujos energijos ir apvalė nuo praeitą savaitę patirtos įtampos.

Asmenio albumo nuotr./Rasa Žukauskaitė
Asmenio albumo nuotr./Rasa Žukauskaitė

Penktadienį galiausiai atvykau į Puną, kur mane pasitiko itin šiltai bendraujanti šeima ir Punos muzikų bendruomenės vadovas. Viskas buvo tobula: mane pasitiko oro uoste, parinko gerą ir kokybišką viešbutį, surengė nuostabią vakarienę. Galiu atsipūsti ir nebesivarginti, neteko ir vienai klaidžioti nepažįstamame mieste. 

Šeštadienį susitikau su mergaite iš lūšnynų. Punos muzikų bendruomenė suorganizavo jos kelionę su nakvyne iš Mumbajaus į Puną. Nemanau, kad mergaitė yra iš lūšnynų tikrąja to žodžio prasme, bet tikrai iš labai vargingos šeimos. Groja ji gal ir neblogai, bet, tiesą sakant, manęs ypač nenustebino. Jaučiasi didžiulės išsilavinimo spragos – ir jos pačios, ir jos mamos.

Be to, galvojau, kad ji bus gerokai jaunesnė, o, pasirodo, jai jau 14-ka metų. Man nėra lengva jai bei rėmėjams pasakyti, kad išmokti meistriškai groti smuiku jai jau beveik per vėlu. Per tris meistriškumo kursus Goa, Bangalūre ir Punoje sutikau kelis išskirtinio gabumo vaikus, kuriems pradėjus griežti buvau didžiai sujaudinta. Grįžusi į Vokietiją aš ketinu jiems padėti atvykti į Europą dalyvauti meistriškumo kursuose ar net padėti įstoti į aukštąsias mokyklas.

Rašau naktį prieš paskutinį koncertą. Truputį ilgiuosi namų ir tylos.

Pirmąją smuikininkės Rasos Žukauskaitės dienoraščio dalį apie Indiją rasite spustelėję čia.

Antrąją smuikininkės Rasos Žukauskaitės dienoraščio dalį apie Indiją rasite paspaudę čia.

Trečiąją smuikininkės Rasos Žukauskaitės dienoraščio dalį apie Indiją rasite čia.

O interviu su Rasa apie kelionės į Indiją tikslą gali paskaityti paspaudę čia.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 3 Gabumai Indija Muzika
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką