Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 17, 18:54

Šokėja E.Visockaitė – apie 45-ąjį gimtadienį, vyrą Marių ir grįžimą į studijas

Tituluota šokėja Eglė Visockaitė-Damaševičienė gegužės 15-ąją minėjo 45-ąjį gimtadienį. Ši diena, kaip sako pati, jai neišskirtinė, tačiau tai proga padėkoti gyvenimui už tai, ką turi. Eglė džiaugiasi, jog jos laimę sukurti padėjo vyras Marius bei judviejų atžalos – Tauras ir Tėja.
Eglė Visockaitė
Eglė Visockaitė / Asmeninio albumo nuotr.

E.Visockaitė-Damaševičienė interviu dalija retai. Rodos, ir pokalbio metu ji pasveria kiekvieną žodį. Tačiau jos nuoširdumu suabejoti neįmanoma – Eglė atvirai, o kartais ir su lengva šypsena atsakinėja į kiekvieną klausimą, tad pokalbio metu ne kartą nuaidi mūsų abiejų juokas.

– Egle, žvelgiant į jus, galėčiau sakyti, kad kalbėsime apie 30-metį…

– Taip (juokiasi). Aš esu kilusi iš tokios šeimos, kurioje apie amžių nėra kalbama. Mano močiutė vis sakydavo, kad sulaukus 30-ies tik prasideda jaunystė, o vėliau – vėlyvoji jaunystė. Amžius ir senatvė egzistuoja tik žmogaus galvoje, o visa kita priklauso nuo žmogaus vidaus, nusiteikimo ir to, kaip jis gyvena ir jaučiasi.

Mane tokie pavyzdžiai įkvepia. Štai, mano močiutė, būdama 80 metų, mokėsi universitete, studijavo anglų kalbą, dainavo chore. Buvo visada užsiėmusi! Ir mano mama lygiai tokia pat, tad geriau nė nebandyti jai užsiminti apie amžių (juokiasi). Niekad nemačiau jos, kaip ir mano močiutės, nesusitvarkiusios, nepasitempusios…

Edvardo Blaževič nuotr. / Eglė Visockaitė
Edvardo Blaževič nuotr. / Eglė Visockaitė

Tiesa, lygiai taip pat mane įkvepia ir Jūratė Norvaišienė. Prisimenu, kartu su ja visai neseniai ketvirtą ryto skridome iš varžybų Kipre. Ji buvo gražiai pasidažiusi, avėjo aukštakulnius. Jai svarbu, kad ją žmonės matytų visuomet žavią, energingą. Tai mane ragina pasitempti ir labai įkvepia. Nėra ko apsileisti, nesvarbu, kokio amžiaus esi. Bandysiu perduoti šį požiūrį ir savo dukrai (šypsosi).

– O kaip sutikote gimtadienį?

– Gimtadienį pasitikau ramiai. Šią dieną visuomet būdavo varžybos, tad taip ir neįpratau organizuoti kažkokių balių, vakarėlių. Mieliau apmąstau tai, kas įvyko, ką norėčiau keisti ir už ką norėčiau padėkoti.

O ir, iš tiesų, niekada nesureikšminau gimimo dienos šventės. Niekada neturėjau noro surengti tokį pasibuvimą, apie kurį kalbėtų visa Lietuva, o po to visi aptarinėtų šventės nuotraukas. Man to nereikia.

– Galėčiau sakyti, kad socialiniai tinklai – ne jūsų „arkliukas“?

– Tikrai ne mano! Aš saugau tai, ką turiu. Mano gyvenimas yra mano reikalas. O ir pastebėjau, kad jei tik pasidžiaugi kuo nors viešai, tai ir atsitinka kas nors negera. Manau, kad savo laime reikia džiaugtis tyliai.

– Savo gyvenimą saugote nuo aplinkinių akių, o ar nebuvo baisu eiti į televiziją, į projektą „Šok su žvaigžde“? Juk atsidūrus ten, apkalbų tik padaugėja.

– Nė kiek nebuvo baisu. Iš tiesų, man labai patinka būti televizijoje. Galbūt todėl, kad dalyvauju tik tose laidose, kurios apima šokį – sritį, kurią aš puikiai išmanau. Niekada neičiau į šou, kur nesu užtikrinta, kad pasirodysiu gerai. Esu iš tų žmonių, kurie arba daro gerai, arba iš vis nedaro. Tikrai niekada neisiu dainuoti – aš to nemoku, nesuprantu (juokiasi).

O dėl apkalbų… Jau seniai išmokau nereaguoti į jokias kalbas, tad televizija man nesukėlė jokio šoko. Niekada neskaičiau komentarų, nekreipiau dėmesio į gandus. Svarbiausia man tvirtai žengti savo keliu į priekį ir nesidairyti į šonus.

Asmeninio albumo nuotr./Eglė Visockaitė
Asmeninio albumo nuotr./Eglė Visockaitė

– Buvote šokėja, dabar esate šokių trenerė. Kaip manote, ar šių dienų jaunieji šokėjai – kitokie, nei buvo anksčiau? Daug kas sako, kad šių dienų jaunimas sunkiau priima kritiką…

– Ši karta yra visai kitokia, nei buvome mes, todėl svarbu mokytis ir iš jų, ir kartu su jais. Tikra tiesa, kad šių dienų vaikams reikia visai kitokio bendravimo, kitokio žinių pateikimo, nei reikėjo mums. O ir kantrybės reikia daugiau – pastebiu, kad šių dienų vaikai sunkiau sutelkia dėmesį, sunkiau pakelia didelį krūvį. Jiems yra sudėtingiau išlaikyti motyvaciją tęsti veiklas. Bet tai nieko keisto – juk dabar, jei kas nors nepatinka, gali eiti kitur, keisti sritis. Jaunimas nemato prasmės kankintis, jei jiems sunku toje srityje, bet juk gerų rezultatų nepasieksi be milžiniško darbo.

– O ar šių dienų vaikai tokie pat talentingi?

– Kaip tik visai neseniai šia tema kalbėjau su tėčiu. Sakau: „Žiūrėk, grupėje yra du vaikučiai, kurie išsiskiria savo gebėjimais. Nors jie dar nieko nemoka, nes šoka tik pirmus metus, bet jau matosi ryškus talentas. Gaila, kad tokie grupėje tik du. Būtų tokių bent dešimt, tai visą būrį gerų šokėjų išaugintum“. O man tėtis tik atsakė: „Žinai, prieš 30 metų taip pat būdavo tik du šokėjai, tai ir dabar yra du. Niekas nepasikeitė“. Taip kad talentas yra svarbu, bet ne mažiau svarbūs ir kiti dalykai – motyvacija, užsispyrimas, noras dirbti ir tėvų palaikymas. Vien talentas nėra viskas.

– Sakote, kad ne mažiau nei talentas svarbus ir tėvų palaikymas. Ką patartumėte tėvams, kurie nesugeba uždegti, motyvuoti savo vaikų tęsti pradėtas veiklas?

– Manau, kad reikia mažiau blaškytis (šypsosi). Be jokios abejonės, tėvai turi duoti vaikams laisvę rinktis mylimas veiklas, bet vos susidūrus su sunkumais, kurių siekiant tikslo tikrai neišvengsi, reikia paraginti peršokti kliūtis ir žingsniuoti toliau. Dabar tikrai būna, kad vis nugirstu: „Vaikučiui sunku, tai gal geriau kažką kitą pabandyti…“. Manau, kad tai žalinga. Vietoje to, reikėtų sakyti: „Taip, dabar tau sunku, bet visiems būna. Viskas praeis ir tu pasieksi savo tikslo“. Tėvams reikia nespausti vaiko, bet jį motyvuoti tęsti, nepasiduoti, nebėgti prie kito dalyko. Pastebiu, kad tie dideli savęs ieškojimai dažnai pasibaigia… niekuo.

J.Stacevičiaus nuotr./Eglė Visockaitė
J.Stacevičiaus nuotr./Eglė Visockaitė

– O ar pati niekuomet nenorėjote pasitraukti iš šokių pasaulio?

– Tikrai buvo visko. Bet manau, kad todėl ir likau šioje srityje, nes tėvai labai gerai mane motyvavo. Jie niekada nevertė manęs šokti. Jeigu būčiau patyrusi spaudimą, manau, būčiau palūžusi ir nešokusi (šypsosi).

Prisimenu, kai man būdavo sunku ir norėdavau viską mesti, mano mama išryškindavo tuos dalykus, kurie man sekėsi puikiai. Štai, ateidavo ir sakydavo, žinau, kad tau dabar sunku, bet pažiūrėk, kaip gerai tu padarei tą ar aną. O jei vis vien sakydavau, kad nenoriu nieko tęsti, tėvai leisdavo atsitraukti ir pailsėti. Praeidavo pora dienų ir aš vėl eidavau į šokių salę (šypsosi).

– O kaip jūsų vaikai? Esate minėjusi, kad dukra sportiniais šokiais nesusižavėjo, o ar sūnus šoka?

– Taip, mano dukros sportinių šokių pasaulis nesužavėjo – ji pasirinko menininkės kelią. O sūnus šoka. Kitą pirmadienį buvo pirmasis jo koncertas. Tai yra didelis įvykis mūsų šeimoje, nes jis yra vienintelis vaikas, kuris galbūt pratęs šeimos tradiciją ir nukeliaus į sportinių šokių pasaulį. Žinoma, pasirinkimas yra jo, jokio spaudimo nedarau, nes žinau, kokie sudėtingi šio meno užkulisiai. Bet jei jam patiks – labai džiaugsiuosi. Tiesa, visai neseniai sūnus labai įdomiai pasakė: „Žinai, mama, aš norėčiau rytais dirbti dantų gydytoju, kaip tėtis, o vakare galėčiau vaikus mokyti šokti, kaip tu“ (juokiasi). Bet laikas parodys, kaip viskas bus.

Asmeninio albumo nuotr./Eglė Visockaitė su šeima
Asmeninio albumo nuotr./Eglė Visockaitė su šeima

– Rodos, savo vaikams suteikiate daug laisvės.

– Taip. Vyras sako, kad kai tik mama grįžta, tai namuose betvarkė (juokiasi). Aš vaikams viską leidžiu, juos lepinu. Jeigu bandau būti griežta, tai vaikai tik juokiasi. Bet aš galvoju, kad turbūt taip ir turi būti, nes kitaip man tiesiog neišeina.

Iš tiesų, savo vaikams stengiuosi skirti visą laisvalaikį, nėra vakaro, kad nepaskaityčiau jiems pasakos.

– Kiek žinau, jūsų namuose nuolat aidi pokalbiai apie šokių pasaulį. Jūsų vyras odontologas, su šokiais nieko bendro neturi. Kaip jis reaguoja į nuolatines kalbas apie šokius?

– Jis kantriai klausosi mūsų kalbų, o kai jau visko susikaupia – pasako, kad jau gana (šypsosi). Mes tada stengiamės šiek tiek nusiraminti, rečiau apie tai kalbėti, bet vis vien išsprūsta. Nieko nepadarysi – tokia prigimtis, juk visi šokėjai.

Bet, iš tikrųjų, nėra taip blogai, kaip aš čia nupiešiau. Mano vyras tiek klausė kalbų apie šokius, kad dabar puikiai įsilieja į mūsų šeimos pokalbius. O jis gi – odontologas!

Iš tiesų, jo požiūrį visuomet smagu ir naudinga išgirsti, nes ta akis iš šalies daugiau pamato, nei mes, šokėjai, verdantys savose sultyse. Dažnai klausiu jo patarimų, o ne rečiau klausiu ir savo dukros. Jie man pasako, kas yra nesąmonė, ką pakeisti, o kas jiems patiko. Esu dėkinga už tai (šypsosi).

– Sunku patikėti, kad Marių kalbos apie šokius vargina. Juk, nors ir susipažinote odontologo kabinete, jis lankė jūsų šokio pamokas…

– Taip. Mus sujungė šokis (šypsosi). Marius į mano gyvenimą atėjo sudėtingu metu – tuomet aš baigiau šokėjos karjerą, išgyvenau skyrybas… Buvo tikrai sunku.

Prisimenu, Marius man atnešė naujų spalvų – jis mane pavergė savo humoro jausmu, charizma, jis man parodė Lietuvą ir pasaulį, nes iki tol aš buvau nieko nemačiusi. Kai keliaudavau šokti, matydavau tik šokių sales, autobusus, viešbučius ir oro uostus… Mus sujungė bendri interesai, nors mylimojo aš neieškojau. Mama man net sakydavo, kad nieko neturėsiu gyvenime, nes visą laiką leidžiu šokių salėse… Viskas atkeliauja savo laiku...

– Jūsų su vyru pasauliai – skirtingi. Galbūt Marius į gyvenimą atnešė dar kokį nors naują pomėgį?

– Jis aistringas teniso žaidėjas, tai aš važiuodavau kartu su juo į varžybas ir jis man visada sakydavo pabandyti savo jėgas. „Juk tu esi šokėja, tokia koordinuota, galėsi laurus skinti“ – sakydavo jis. Bet, deja, su kamuoliukais aš nesusidraugauju – nuo vaikystės jų prisibijau (šypsosi).

Asmeninio albumo nuotr./Eglė Visockaitė
Asmeninio albumo nuotr./Eglė Visockaitė

– O ar yra sričių, kuriose norėtumėte save išbandyti?

– Dabar kaip tik Vytauto Didžiojo Universitete esu pasirinkusi tęstines Fizinio ugdymo ir sveikatinimo studijas. Mokausi ne tik aš, bet ir tėtis su mama (šypsosi). Labai patinka šios studijos ir net gaila, kad baigsime jas jau birželį. Smagu, kad įgavome daug skirtingų patirčių, žinių – buvo ir kineziterapijos, ir sporto psichologijos, ir fizinio pasirengimo kursas… O ir studijų metu susipažįstame su skirtingomis sporto šakomis! Pavyzdžiui, vakar vyko futbolo varžybos, per kurias gavau medalį (šypsosi).

Supratau, kad futbolas yra artimas šokiams – čia reikia labai greitos reakcijos. Tai jei kada nors galvosiu keisti sritį, tai tikrai bus futbolas (juokiasi).

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką