Prieš akis vis iškyla tas vakaras, kai su Tina iškritote iš projekto: skruostais riedančios ašaros, tylus pasikūkčiojimas. Stiprūs vyrai irgi verkia?
Visi kartais verkia. Jei kas nors nepasiseka, sukyla emocijos: „Kodėl?!“, „Ką aš blogo padariau?!“ Nemokėjimas pralaimėti turbūt yra blogiausia iš visų mano savybių. Kai ką nors darau, noriu eiti iki galo ir be jokių pertraukų.
Kai iškritome, tris dienas nekėliau ragelio, su niekuo nebendravau, liepiau nelįsti į akis, nes lengvai galėjau žmogų pasiųsti toli toli (juokiasi). Tiesiog šmirinėjau po namus. Elgiausi kaip koks ligonis: miegodavau iki pietų, o atsikėlus vis tiek atrodydavo, jog be reikalo – galėčiau ir toliau voliotis lovoje. Prisėsdavau prie kompiuterio, bet netrukus vėl jį išjungdavau, tada į rankas pasiimdavau televizoriaus pultelį. Liucina pirmą kartą sužinojo, kaip būna, kai patiriu nesėkmę. Tas kelias dienas stengėsi su manimi bendrauti per atstumą: „Kaip jautiesi?“ – „Blogai!“ – „Supratau, nelendu...“
Per šešerius metus, kuriuos praleidai „Žuvėdroje“, skaudžių pralaimėjimų juk netrūko, turėjai prie jų priprasti...
„Žuvėdroje“ visiems pasąmonėje buvo tarsi užkoduota: varžybose vienintelis tikslas – laimėti. Daugybę metų kartelė buvo iškelta labai aukštai, ir mums negaliojo jokie olimpiniai principai: važiuodavome ne dalyvauti, o būti pirmi. Būdavo apmaudu, kai, rodos, padarydavome viską, kad nugalėtume, o vis tiek girdėdavome konkurentų – rusų ar vokiečių – krykštavimą. Paskui prieidavo koks teisėjas ir pašnabždėdavo: „Jūs vis tiek buvote geriausi.“ Geriausi, bet antri? Suprantu, kad norint iškovoti antrą vietą taip pat reikia įdėti daug pastangų, bet ji mūsų netenkindavo.
Šokant kolektyve atsakomybė daug didesnė nei poroje – viena klaida gali tapti ne dviejų, o šešiolikos žmonių nesėkme?
Kol šokau „Žuvėdroje“, baimė suklysti taip manęs ir nepaleido. Pamenu, šokant vienose varžybose pro akis prabėgo visas gyvenimas: per pusfinalį paslydau ir staiga pradėjau plasnoti rankomis, lyg ir kritau, bet vis bandžiau už ko nors užsikabinti ir išsilaikyti. Atrodė, taip viską „suvėliau“, kad komandai – tikrai amen. Po varžybų žiūriu įrašą, o ten – nežymus mano slystelėjimas, kurio, neabejoju, daugelis net nepastebėjo. Viskas truko tik akimirką, o atrodė – visą amžinybę.
Ir dabar jaudulio nė kiek ne mažiau, atvirkščiai – kaskart atrodo, jog išeiti ant parketo vis baisiau. Baimė buvo viena priežasčių, kodėl palikau „Žuvėdrą“. Būdavo, stoviu užkulisiuose, kojos dreba, rankos kratosi, galvoje – vienintelė mintis: „Kad tik nieko nesudirbčiau.“ Kartais jau pradėdavau galvoti, kas būtų, jei neišeičiau į aikštelę arba išėjęs nugriūčiau... Projekte „Kviečiu šokti“ – tas pats. Daug kam atrodo: pamanykite, televizijos šou – kas čia tokio! Bet esu sportininkas ir negaliu į šokius žiūrėti nerimtai, manyje vis dar likęs sportinis azartas, neleidžiantis klysti, susidirbti, pavesti.
 |
| Kristina Navickaitė-Tina ir Tadas Rimgaila |
Kartais žiūrint į tave, kitus profesionalus susidaro įspūdis, kad pagrindinė kova vyksta tarp jūsų, o ne pasimokyti, patirti ko nors naujo atėjusių jūsų šokių partnerių.
Dažnai sako, kad profesionalai tokiuose projektuose atlieka tik epizodinį vaidmenį ir kiekvieno jų užduotis – atskleisti neprofesionalą. Bet juk negali šokti puse kojos, šliaužioti aplink partnerį ir tik vaidinti, kad visa tai tau įdomu. Pora – du žmonės, negali tik vienas šokti, o kitas – asistuoti. Čia yra varžybos ir profesionalams, ir jų partneriams.
Bet televizijos šou – ne ta vieta, kur vertėtų spjauti į traumas, skausmą.
Turiu savo filosofiją apie traumas: man jau penkerius metus nuolat skauda stuburą, bet niekam dėl to neverkiu ir nezyziu. Jei skauda, kad nebegaliu kentėti, tiesiog nešoku, o jei skausmas dar pakenčiamas, vadinasi – nieko tokio. „Žuvėdroje“ buvome pripratę: skauda ar neskauda, lūžo ar nelūžo – šoki, nes toks yra darbas. Skauda visiems, tik kiekvienas skausmą skirtingai priima.
Bet aš kalbu apie kainą, jos dydį! Ar vertas viso to projektas, kuris trunka vos keletą mėnesių?!
Tiesą sakant, net nežinau. Manau, dėl visko kaltas sportinis azartas – šoki, sieki savo tikslų ir negalvoji, kas bus toliau.
O sutikdamas dalyvauti „Kviečiu šokti“ apie ką galvojai?
Šiemet pernelyg nedegiau noru dalyvauti, svarsčiau, mėčiausi, sukau galvą, ar verta visą vasarą treniruotis, pašokti aštuoniose laidose, iškristi ir vėl būti pamirštam: juk kai tave išmeta, tampi niekam neįdomus, niekas tau nei skambina, nei klausia, kaip gyveni. Ne tam tiek metų šokau. Bet vėliau pasidarė įdomu: ir viena televizija siūlo, ir kita – žiūrėk, gal ir reikalingas esu.
Projektas atima didžiąja dalį laiko, todėl eiti į jį neturint jokio tikslo nėra prasmės. Mokau šokti, organizuoju ir vedu renginius, todėl šmėžavimas televizijoje man naudingas. Žinoma, bet kada tai gali pasisukti ir prieš mane – užtenka prastai pasirodyti.
Bet geras pasirodymas gali atverti kelius į televiziją, kaip tavo kolegoms Andriui Butkui, Dainiui Dimšai.
Jiems sekasi (šypsosi). Aš irgi norėčiau, bet nemoku lįsti žmonėms į akis, prašytis, zyzti, įrodinėti, kad esu fainas. Jei nekviečia – vadinasi, manęs nereikia, o jei prireiks – paskambins. Negaliu, kaip kiti, atsidūręs naujoje erdvėje tarp menkai pažįstamų žmonių pulti glėbesčiuotis ir draugauti: „Labuka! Bučkis! Koks tu mielas!“ Aš net su draugais taip nesielgiu! Man reikalingas atstumas, o aplinkiniams atrodo, kad esu pasipūtęs, nebendraujantis, vadinasi, koks iš manęs laidų vedėjas. Bet tai, koks esu scenoje ir gyvenime, yra du skirtingi dalykai.
Su sužadėtine turite renginių organizavimo firmą: Liucina joje – direktorė, tu – kūrybinis darbuotojas. Lengva leisti moteriai vadovauti?
Džiaugiuosi, kad nuo galvos nusirito tokie darbai kaip sąskaitos, sutartys ir kad galiu rūpintis vien kūryba. Liucina – žmogus, kuriuo besąlygiškai pasitikiu, be to, mums nereikia vienam su kitu dalytis, viskas keliauja į tuos pačius namus, į bendrą biudžetą, tad pyktis ir nesutarti nėra dėl ko.
 |
| Gretos Skaraitienės nuotr./Tadas Rimgaila su drauge Liucina |
Liucina – taip pat šokėja?
Vaikystėje kaip visos mergaitės gal ir šoko. Tačiau suvedė mus ne šokiai. Prieš kokius ketverius metus susipažinome mano geriausio draugo ir jos sesers vestuvėse, bet trejus metus bendravome tik kaip bičiuliai, geri draugai. Gyvenau Klaipėdoje, Liucina – Vilniuje, aš be „Žuvėdros“ beveik nieko nemačiau, ji užsiėmusi savais reikalais. Daugiau bendrauti pradėjome tik prieš metus, kai mane pakvietė dalyvauti projekte „Šok su manimi“, – Liucina užsukdavo manęs palaikyti.
Galiausiai meilė privertė bėgti iš pajūrio ir persikraustyti į Vilnių?
Meilė buvo paskata tai padaryti. Kažkada buvau pasakęs, kad niekada nepaliksiu Klaipėdos, kad tai – mano svajonių miestas, ir šiandien sakau, kad Klaipėda – nuostabiausia. Kol buvo „Žuvėdra“, mano gyvenimas buvo aiškus, o kai jos nebeliko, pajutau, kad nebeprogresuoju, kad ne gyvenu, o egzistuoju. Miestas tuščias, nežinau, kur dingo žmonės, veikti nėra ką. Draugai vilniečiai jau seniai įkalbinėjo kraustytis, bet vis spardžiausi. Vis dėlto vieną dieną nuėjau į darbą ir parašiau prašymą atleisti. Neturėjau supratimo, ką veiksiu Vilniuje, bet išėjau iš darbo gimnazijoje, uždariau studiją, susikroviau daiktus, buto raktą pakišau po kilimėliu ir išvažiavau. Buvau tikras, kad nepražūsiu, tikrai rasiu ką veikti. Ir nesigailiu, kad taip pasielgiau. Kol kas po Vilnių tenka važinėti su navigatoriumi, bet man čia patinka.
Svarbiausia – nestovėti vietoje, o šokiai, renginiai būtent tai ir leidžia daryti. Kol bus idėjų, tol save realizuosiu, o kai pajusiu, kad visa tai nusibodo, eisiu... dainuoti (juokiasi). Beje, ši svajonė jau po truputį pildosi – štai turime dainuojančių šokėjų grupę. O ir namuose mėgstu gitarą pabrązginti...
Liucinai tai patinka?
O kuriai merginai nepatiktų?! Tai kas, kad romantika liejasi Fabijoniškių daugiabutyje (juokiasi)... Labai tikiuosi, kad tai nesitęs amžinai.
Imsiesi vyro pareigų: statysi namą, sodinsi medį, auginsi sūnų?
Kol kas kaip tikras vyras nieko nepadariau. Nors nelabai žinau, kodėl tai būtent vyro darbai, – manau, tai turėtų būti šeimos reikalas. Juk neretai gyvenime pasitaiko: vyras, žiūrėk, pastato namą, tada, neduok Dieve, moteris pareikalauja skyrybų, ir vyras vėl eina statyti. Kažkokia nesąmonė!
Kurį laiką vyrai jaučiasi pienburniais, paskui ateina diena, kai pradeda suprasti, kad galbūt norėtų ir reikėtų surimtėti. Turbūt būtent šį momentą dabar ir išgyvenu. Bet tai nereiškia, kad sukūręs šeimą ketinu vaidinti „rimtą“ vyrą, sėdintį namuose su laikraščiu ir televizoriaus pulteliu rankose bei pypke burnoje. Kaip tik smagu, kai du vienas kitą mylintys žmonės susituokia ir toliau gyvena linksmai, nevaidina statistinės šeimos. Žinoma, nuo buitinės rutinos niekur nepabėgsi, bet, manau, nepaisant jos galima gyventi įdomiai.
Neabejoju, kad būdamas šokėjas turėjai daug ir gražių merginų, bet prisibelsti į tavo širdį sugebėjo tik Liucina. Kuo ji tave sužavėjo?
Tiesą sakant, visiems atrodau pasipūtęs, susireikšminęs, arogantiškas, tad pasigirti turėjęs daug merginų tikrai negaliu. Džiaugiuosi, kad Liucina – ne šokėja, bet jai nėra lengva. Draugaudama su šokėju turi būti labai tolerantiška ir suprasti, kad šokiai – tik darbas. Jei stovėčiau kitoje barikadų pusėje, būčiau buhalteris, nežinau, ar suprasčiau savo merginą, kuri šoktų ir vaidintų aistrą su kitu vyru. Nežinau, ar taip jau netikėčiau ta aistra (juokiasi)...
Sakei, kad gyvenime ir scenoje egzistuoja du skirtingi Tadai. Koks esi namuose?
Namuose man nereikia vaidinti mačio. Ačiū Dievui, ir aplinkiniai, sužinoję, jog turiu sužadėtinę, nustojo mane taip vadinti. Namuose galiu vaikščioti susivėlęs, atsikelti susuktu veidu, galiu kvailai juokauti ir kartais pasikeikti – niekas už tai nepyksta. Namai – vieta, kur nereikia prieš nieką vaidinti ir būti visų draugu. Tai ir yra laisvė!
Su Liucina abu esame šiek tiek nučiuožę. Draugai mus kartais vadina „drama“: mėgstame į kai kuriuos dalykus reaguoti labai emocionaliai, dramatiškai. Kita vertus, abu esame vėjavaikiai, mėgstame pakrykštauti, pasijuokti iš nieko, pabūti nesubrendėliais.
Pavasarį galvojate kelti vestuves, tad, nepaisant visko, jau esate pasirengę kurti šeimą, gimdyti vaikus?
Vaikai tegul dar palaukia. Vis tiek jau pavėlavau į traukinį: kažkada svajojau būti labai jaunu tėčiu, įsivaizdavau, kaip vesčiau vaiką į darželį, o visi klausinėtų: „Kas jis toks?“ Bet kadangi tos svajonės išpildyti nespėjau, dabar jau galima neskubėti. Pradėsime iš kitos pusės: pastatysime namą, pasodinsime medį, o tada – vaikai.
Bet šiaip esu seno kirpimo žmogus, ir gyvenimas susimetus – ne man. Nesu prieš tai, bet tegul taip gyvena tie, kuriems tai tinka. Man svarbus konkretumas, saugumas. Tai kas, kad apie tokius dalykus daugiau kalba moterys, – vyrui savisaugos jausmas taip pat svarbus. Be to, „žmona“ skamba daug įspūdingiau, o ir žiedas ant bevardžio piršto – gražu. Prieina kokia mergina kažko tikėdamasi, o tu tik ištrauki ranką iš kišenės ir pamojuoji pirštu prieš akis.
Vyrai mėgsta ir kitokius triukus, pavyzdžiui, vestuvinį žiedą paslėpti kišenėje...
Bet juk baltas ruoželis ant piršto vis tiek lieka (kvatojasi)!
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Tadas Rimgaila |
