Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 7d. 10:21

Šokių projekto ir „Eurovizijos“ sensacija tapusi kurčioji Laura Valytė: apie emigraciją ir meilės paieškas

Laura Valytė, Vadimas Šuško Interviu
Asmeninio albumo ir LNK nuotr. / Laura Valytė, Vadimas Šuško

Prieš devynerius metus ji laimėjo šokių projektą ir visai Lietuvai įrodė, kad nebūtina girdėti, jog šokį jaustum širdimi. Vėliau tapo „Eurovizijos“ sensacija – į gestų kalbą versti pasirodymai žiūrovų nepaliko abejingų. Mokanti džiaugtis gyvenimu, dievinanti knygas, keliones po tolimus kraštus bei, nors jos klausosi kitaip nei kiti žmonės, muziką – tokia yra kurčioji Laura Valytė (36 m.), nuo pat vaikystės nesupratusi, kodėl ją vadina neįgalia.

Kai 2010-aisiais buvo paskelbta, kad LNK televizijos šou „Kviečiu šokti“ su profesionaliu šokėju Vadimu Šuško dalyvaus negirdinti Laura Valytė, stebėjosi dažnas. Nieko panašaus iki tol lietuviškuose šokių projektuose nėra buvę. Toks atvejis televizijoje nebuvo pakartotas ir paskui.

„Kaip galima šokti negirdint muzikos, kaip ji taip tiksliai pataiko į ritmą?“ – tada stebėdamiesi klausė žiūrovai, matydami vis didesnę poros pažangą. Tada Laura aiškino, kad tai yra talento ir daugybės darbo valandų rezultatas. Jos šokių partneris ant popieriaus lapo piešdavo judesių schemas, o muzikos vibracijas, pastačius kolonėles ant žemės, ji jausdavo pėdomis.

Todėl nors ir negirdėjo muzikos, Laura ją jautė širdimi. Ir ta meilė šokiui buvo lemtinga – L.Valytė su V.Šuško tapo pirmojo „Kviečiu šokti“ sezono laimėtojais.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vadimas Šuško ir Laura Valytė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vadimas Šuško ir Laura Valytė

Projektas pasibaigė, po kurio laiko Laura dingo iš akiračio. Tačiau 2016-aisiais dar kartą sužibėjo taip stipriai, kad buvo praminta interneto sensacija – „Eurovizijos“ pasirodymus, o tarp jų ir tais metais Lietuvai atstovavusio Donato Montvydo, į gestų kalbą išvertusi lietuvė nepaliko abejingų. Netrukus Laurai buvo patikėta dar viena misija – negirdintiesiems į gestų kalbą išversti lietuvišką komediją „O, ne! O, taip!“.

Tačiau paskui apie L.Valytę beveik nieko negirdėjome. Kaip ji gyvena dabar?

Kai lapkričio pradžioje 15min susisiekė su Laura, ši pranešė, kad šiuo metu yra Ekvadore, o kita laukianti kryptis – Kolumbija. Pasirodo, ji išsiruošė į nuotykį po Pietų Ameriką, trunkantį net šešis mėnesius!

Asmeninio albumo nuotr./Laura Valytė
Asmeninio albumo nuotr./Laura Valytė

– Laura, jei jau užsiminėte apie kelionę, tai nuo jos ir pradėkime. Kaip jai ryžotės? Pusė metų – išties ilgas laiko tarpas.

– Nuo vaikystės mane traukė Pietų Amerikos gentys. Be to, mano gyvenimo svajonė buvo aplankyti vieną iš naujųjų pasaulio stebuklų Maču Pikču, domino Maču Pikču ir kitos gentys. Pasakojau draugams, kaip aš svajoju, kaip aš kažkada, vieną dieną, tikrai ten nukeliausiu. Ir taip metai iš metų, kol galų gale draugams nusibodo klausytis to paties, tad jie man pasakė: „Tai kada tiksliai išvažiuoji?...“

Ilgai dirbau Vokietijoje, prikaupiau daug streso, taip pat vis nesisekė meilės reikalai ir jaučiau, kaip man vis sunkiau ir sunkiau ištverti psichologinius ir dvasinius išbandymus, kurie vedė prie visiško sudegimo.

Tad visiškai spontaniškai pasiskolinau pinigų iš šeimos, draugų, dalį iš banko, pasiėmiau ilgų atostogų darbe ir svajonės lydima iškeliavau į Pietų Ameriką. Ieškojau pigiausio skrydžio iš Europos ir taip mano pirmąja stotele tapo Rio, Brazilija. Atvirai sakant, man labai sunku trumpai nupasakoti šią 6 mėnesių kelionę.

Asmeninio albumo nuotr./Laura Valytė
Asmeninio albumo nuotr./Laura Valytė

– Seniai nedalijote interviu. Kodėl? Įdomu – kaip dabar gyvenate, kokia jūsų kasdienybė?

– Matyt dėl to, kad išvykau iš Lietuvos, nebesirodau viešuose renginiuose ar vakarėliuose – po truputį visiems pasimiršau.

Dabar gyvenu visiškai paprastai, kaip ir visi kiti žmonės. Dalyvauju vaidinimuose, gestų kalba pasakoju poeziją, susitinku su draugais, keliauju, skaitau knygas, tik, deja, nebešoku, nes dažnai dirbu savaitgaliais.

– Kalbant apie vaidinimus, žvilgsnis užkliuvo už Marilyn Monroe amplua, šio pasirodymo fragmentus esate įsikėlusi socialiniame tinkle. Kaip virtote tokia ryškia pop kultūros ikona?

– Tai buvo didžiulis gestų kalbos festivalis, kuriame galima bet kokia meninė forma – šokis, vaidinimas, poezija. Tik viskas turi būti gestų kalba. Šis festivalis skirtas ne tik kurtiesiems, bet visiems, kurie domisi ar moka gestų kalbą.

Aš pasirinkau Marilyn Monroe ir jos kūrinį „Diamonds Are a Girl's Best Friend“, palikau tik garso takelį, o dainos žodžius išėmiau. Pasirodymo metu grojo dainos melodija, o aš pasakojau dainos žodžius kaip gestų kalbos poeziją, kuri nėra žodis į žodį, o turi savitą pasakojimo formą. Tačiau dainos esmė išliko ta pati.

Asmeninio albumo nuotr./Laura Valytė
Asmeninio albumo nuotr./Laura Valytė

– Kaip supratau, ir jūsų darbas susijęs su kurčiųjų bendruomene?

– Dirbu parodos gide ir vedu koučingo dirbtuves muziejuje „Dialogas tyloje“. Tai muziejus, kuris leidžia visapusiškai susipažinti su kurčiųjų pasauliu, su gestų kalba ir ausinių pagalba leidžia pasinerti į visišką tylos pasaulį kartu su negirdinčiu gidu.

– Lietuva apie jus išgirdo, kai prieš beveik dešimtmetį ėmėte dalyvauti televizijos projekte „Kviečiu šokti“, kurį galiausiai ir laimėjote. Tąkart įrodėte, kad nebūtina girdėti muzikos, jog ją jaustum. O ką ta pergalė reiškė jums pačiai?

– Pergalė šokių projekte man buvo akivaizdus įrodymas, kad kurtumas – ne kliūtis, kad net ir iš pažiūros neįmanomi dalykai gali būti įmanomi. Reikia tik begalinio noro ir savo laiko. Tai buvo pergalė ne tik man, bet ir visai kurčiųjų bendruomenei.

Lauros Valytės ir Vadimo Šuško pasirodymas:

VIDEO: Kvieciu sokti Laura Valytė ir Vadimas 1218

– Vis dėlto praėjus metams nuo šokių projekto išvykote į Vokietiją. Kodėl nutarėte pakelti sparnus?

– Išvykau, nes tiesiog norėjau naujo gyvenimo. Tuo metu kurčiųjų padėtis Lietuvoje buvo ne tokia kaip šiandien. Liūdna, tačiau būdama Lietuvoje nemačiau savo ateities, svajonės buvo labai blankios, neturėjau net užsibrėžtų tikslų. Norėjau išbandyti gyvenime kažką visiškai naujo ir netikėto, gyventi visiškai nepriklausomai, savarankiškai.

Tai buvo pergalė ne tik man, bet ir visai kurčiųjų bendruomenei

– Jums pradėjus dalyvauti projekte po pasirodymų žiūrovai buvo raginami ne ploti, o mojuoti. O kaip vertinate dabartinę kurčiųjų padėtį Lietuvoje? Ar ji pagerėjo?

– Aš labai stebiuosi ir tuo pačiu džiaugiuosi Lietuvos kurčiųjų bendruomenės situacijos gerėjimu. Girdinčiųjų požiūris pagaliau leidžiasi iki kurčiųjų lygio, bet svarbiausia, kad pagaliau mus girdi, noriai bendradarbiauja su mumis, o ne dirba mūsų „naudai“.

Situacija ženkliai pagerėjo ir viešose vietose – nebežiūrima į kurčiuosius kaip į ateivius iš kitos planetos, jau galima užsisakyti puodelį kavos su priedais iš baristos, kuris nesupranta gestų kalbos, nes girdintieji vis drąsiau naudoja kūno kalbą, nebijo improvizuoti rodydami gestus.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vadimas Šuško ir Laura Valytė
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vadimas Šuško ir Laura Valytė

– Koks jūsų pačios santykis su Lietuva šiuo metu, ar dažnai į ją sugrįžtate?

– Kad ir kur bekeliaučiau, kad ir kur begyvenčiau, mano tikrieji namai yra ir bus Lietuva. Čia stengiuosi grįžti dažnai, pasiilgstu šeimos, draugų, o ypač mamos gaminamo lietuviško maisto. Tai yra namai, kur gera apie nieką negalvoti, pailsėti ir tiesiog būti.

– O koks santykis su muzika?

– Nors išvykau į Vokietiją, muzika iš mano gyvenimo niekur nedingo. Turiu namie muzikos aparatūrą, būna, įsijungiu, klausau vibracijos ir ritmo, kol tvarkausi namuose. Kartais prie muzikos įsijungiu YouTube dainos karaokė versiją, skaitau ir bandau „dainuoti“ žodžius kartu su muzika, taikau į ritmą ir taip daugiau suprantu, apie ką dainuojama. Dabar daugybė technologijų leidžia „pasiklausyti“ muzikos kitais būdais.

Situacija pagerėjo – į kurčiuosius nebežiūrima kaip į ateivius iš kitos planetos

– Bene didžiausio susidomėjimo sulaukėte, kai tapote „Eurovizijos“ pasirodymų į gestų kalbą vertėja. Kaip pati prisimenate šią patirtį?

– Tai buvo pati geriausia mano patirtis, kurios nepamirštu iki šiol. Gaila, tai nutiko tik kartą... Švedijos kurčiųjų bendruomenė labai stipri, jie visada kovoja už lygias teises ir turi daug palaikymo iš aplinkinių ir valdžios. Tačiau tų metų nugalėtojais tapo Ukraina, o rytų Europos kurčiųjų bendruomenės ne tokios stiprios, kaip skandinavų, todėl kitų metų „Eurovizijoje“ gestų kalbos nebepamatėme.

Stop kadras/Laura Valytė
Stop kadras/Laura Valytė

– Taigi, skaudu dėl to, kad „Eurovizija“ į gestų kalba nebeverčiama?

– Aišku, labai apmaudu, tačiau dabar Europos kurčiųjų bendruomenės kovoja, kad už „Euroviziją“ gestų kalba būtų atsakingos ne atskiros laimėtojų šalys ir jų šalyse esančios kurčiųjų bendruomenės turėtų pareikšti norą, jog „Eurovizija“ būtų transliuojama ir gestų kalba, o kad tai taptų neatsiejama „Eurovizijos“ dalimi – kad kiekviena laimėjusi šalis turėtų pasirūpinti ir gestų kalbos klipų filmavimais.

– Po „Eurovizijos“ turėjote galimybę į gestų kalbą išversti ir vieną lietuvišką filmą. Ar po to dar buvote sulaukusi kokių nors įdomesnių pasiūlymų?

– Pamenu, kurtieji prieš filmo premjerą į filmo vertimą gestų kalba žiūrėjo kiek pašaipiai, juk jie buvo pratę kine matyti tik titrus. Bet po filmo sulaukiau tik teigiamų atsiliepimų ir visų viltingų minčių, kad tai bus ne paskutinis kartas, kai matome gestus kino ekrane. Juk iš gestų kalbos kurtieji geriau „pagavo“ mintį, nes kine skaitant išsireiškimus šnekamąja kalba būna sunku suprasti esmę.

Kitų pasiūlymų kol kas nebuvo. Matyt, trukdo atstumas.

Kita vertus, aš labai džiaugiuosi, kad vis daugiau dėmesio atkreipiama į kitus kurčiųjų bendruomenės narius, atrandami kiti talentai, nes vis daugiau dėmesio sulaukia pati gestų kalba, o ne tie, kas tuos gestus sako.

Svarbiausia yra meilė sau ir kiekviena moteris privalo to išmokti

– Dar vienas epizodas jūsų gyvenime – prieš beveik 10 metų JAV vykusiame grožio konkurse kurtiesiems „Miss Deaf International“ užėmėte trečią vietą. Kaip manote, kodėl tokių konkursų iki šiol nėra Lietuvoje?

– Apskritai manau, kad tokie konkursai pasaulyje tampa vis mažiau populiarūs, gal net ir senamadiški. Dabar vyksta grožio perversmas, naikinami tipiniai grožio standartai, moteris gali būti graži vidumi, jos kūnas gali būti toks, koks jai patinka, ji nebenori būti vertinama pagal išvaizdą. Nes kodėl turi laimėti tik viena, o kaip turi jaustis kitos? Ar jos jau nebegražios? Juk svarbiausia yra meilė sau ir kiekviena moteris privalo to išmokti. O tai neatitinka grožio konkursų standartinių taisyklių.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Šokio repeticija
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Šokio repeticija

– Jums išgarsėjus užklupo šlovė, dėmesys. Ar žinomumas buvo malonus, o gal kaip tik varžė? Ar pasiilgstate to?

– Iš tiesų nežinojau, kaip elgtis su užgriuvusiu žinomumu, jaučiausi keistai, gal kiek ir suvaržytai. Visi klausinėdavo tų pačių klausimų, prašydavo pasakoti įspūdžius, o kai tiesiog norėdavau sutrumpinti istoriją dėl laiko stokos ar kitų priežasčių, išgirsdavau replikų, jog po šokių projekto užriečiau nosį, tapau „pasikėlusi“, „sužvaigždėjau“. Nebeliko barjero tarp asmeninio gyvenimo, kurį norėjau pasilikti tik sau.

Dabar empatiškai suprantu visus žinomus žmones, kurie publikai atrodo šalti ar nebendraujantys. Taigi, ar pasiilgau tų laikų? Nepasakyčiau…

Nežinojau, kaip elgtis su užgriuvusiu žinomumu

– O bičiulių? Ar dar bendraujate su savo šokių partneriu Vadimu Šuško?

– Po šokių projekto su Vadimu dar kurį laiką bendravome, sveikindavome vienas kitą su gimtadieniu. Kai išvykau, žadėjau jam sugrįžusi susitikti, nueiti kavos, tačiau vis nerasdavau laiko. Šią klaidą pažadu ištaisyti grįžusi iš kelionės po Pietų Ameriką.

Lauros Valytės ir Vadimo Šuško pasirodymas:

VIDEO: Kvieciu sokti Laura Valytė ir Vadimas 2 1225

– Ar šiuo metu turite širdies draugą?

– Kaip ir sakiau, širdies reikaluose man nesiseka.

– Įsivaizduoju, kad susirasti antrą pusę kurtiesiems kur kas sunkiau. Kokia jūsų patirtis?

– Lietuvoje dažniausiai būna kurčiųjų poros, vien dėl kalbos barjero. Kalbant apie kurčiųjų ir girdinčiųjų poras, Lietuvai dar trūksta tolerancijos ir elementaraus supratimo.

Vokietijoje dažnas atvejis, kai vaikinas yra negirdintis o mergina – girdinti. Taip dažniausiai yra, nes merginos ten atjaučiančios, turi socialinį sąmoningumą, myli širdimi ir nemato savo antrosios pusės trūkumų.

Kalbant iš asmeninės pusės, esu susitikinėjusi su girdinčiais vaikinais, tačiau po kurio laiko juos apimdavo dvejonės ir galybė klausimų: kaip bendrausim toliau be gestų kalbos, kas bus, jei mūsų vaikas gims kurčias, kas bus, jei mano šeima tavęs nepriims ir manęs nesupras, kaip į mus žmonės žiūrės? Dažniausiai po tokių klausimų man būdavo viskas aišku ir nebematydavau prasmės tęsti bendravimo toliau.

Atkeliavusi į Braziliją, nustebau, kad į mane žiūri kaip į moterį, o ne kaip į negalią turintį žmogų. Aš jaučiausi tarsi kitatautė, kuri nemoka vietinių kalbos, o tie vietiniai nematė jokio kalbos barjero. Brazilai šiuo klausimų labai tolerantiški, nes pati Brazilija yra tautų mišinys, todėl jiems kalbos barjeras – menka problema. Labai to tolerantiškumo linkiu ir Europos valstybėms.

Esu susitikinėjusi su girdinčiais vaikinais, tačiau po kurio laiko juos apimdavo dvejonės ir galybė klausimų

– Nors gimėte negirdėdama, esate įkvepianti asmenybė, visada atrodote linksma, mėgaujatės gyvenimu, ko iš jūsų galbūt galėtų pasimokyti ir dažnas girdintis. Kokia jūsų laimės paslaptis?

– Kai gimiau, nesupratau, kodėl mane vadina neįgalia, nes aš sau jaučiausi visiškai normali. Tik medicininiu požiūriu buvau ne visai sveika, nes mano klausa tiesiog neegzistavo, todėl patekau į neįgaliųjų ratą.

Neturiu laiko liūdėti, pasaulis didelis ir pilnas galimybių, nereikia susikoncentruoti ties viena problema ir mąstyti, kaip ją pašalinti, juk laikas bėga ir išeičių iš nepatogios padėties – begalė, tik reikia išeiti iš komforto zonos. Aš visada stengiuosi pastovėti už save, nes dauguma, kai pamato mano „negalią“, staiga apsistato save išsigalvotais barjerais. Jiems dar to nesuvokus aš perimu iniciatyvą ir pradedu bendravimą pirma, nebijau klausti ir kalbėtis.

Kalbant metaforiškai, jeigu žmogus, kuris sunkiai mato, tam, kad galėtų gyventi visavertiškai, turi visą gyvenimą nešioti stiprius ir sunkius akinius tarsi privalomą įrankį, tuo metu aš nešuosi komunikaciją kitais būdais – savo įrankį, kuris man leidžia gyventi visavertiškai. Ir tai man atveria visas duris.

Kai gimiau, nesupratau, kodėl mane vadina neįgalia, nes aš sau jaučiausi visiškai normali

– Kokių dar turite neįgyvendintų planų ir svajonių?

– Nenoriu prisikalbėti apie kitus didžiuosius planus, kad neatsitiktų kaip su kelione į Pietų Ameriką. Teko ilgai draugams ir šeimai įrodinėti, kad tai nėra tik tuščios šnekos.

Dabar mėgaujuosi savo senosios svajonės išsipildymu ir apie nieką kol kas daugiau nesvajoju.

Laura Valytė – galerijoje:

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką