Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Stebuklingos Kalėdos: Linui Adomaičiui vaikystės šventės kvepia mandarinais

Linas Adomaitis su broliu Marijumi
Asmeninio albumo nuotr. / Linas Adomaitis su broliu Marijumi
Šaltinis: 15min
0
A A

Artėjant didžiosioms žiemos šventėms, kai šaltukas jau žnaibo skruostus, o namuose pas daugelį jau puikuojasi papuošta eglutė, pasineriame į praeitį ir prisimename stebuklingas savo vaikystės Kalėdas ar Naujų metų šventę. Muzikantas Linas Adomaitis teigė, kad jam šis laikotarpis nuo mažų dienų asocijuojasi su mandarinais, kuriuos jaunesnis brolis vis mėgindavo iš jo išvilioti.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

„Iš vaikystės švenčių prisiminimų pirmiausiai į galvą man ateina mintis apie mandarinus. Su broliu pasidalindavom po lygiai, bet jis visada pirmas juos suvalgydavo ir tada prašinėdavo iš manęs, kad pasidalinčiau savaisiais“, – portalui Žmonės.lt pasakojo atlikėjas.

Paklaustas, ar prisimena, kokiomis aplinkybėmis buvo padaryta šventinė vaikystės nuotrauka su broliu Marijumi (muzikos pasaulyje puikiai žinomas Mario Basanovas – red.past.), Linas teigė neatsimenantis, tik žinantis, kad visada naujametiniuose renginiuose tekdavo nusifotografuoti prie žaliaskarės: „Mano broliui šioje nuotraukoje – šešeri, o man – trylika. Neatsimenu, kaip vyko nuotraukos fotografavimas, nes tai būdavo įprasta procedūra – kai nueidavome į kokius nors šventinius renginukus, visada reikėdavo nusifotografuoti.“

Asmeninio albumo nuotr./Linas Adomaitis ir jo brolis Marijus
Asmeninio albumo nuotr./Linas Adomaitis ir jo brolis Marijus

Dainininkas pasakojo, kad Kalėdų Seneliu, kuris seniau buvo vadinamas tiesiog Seneliu Šalčiu, jis tikėjo iki šešerių metų, kol mokykloje vaikai jam pasakė, kad jo nebūna.

„Kalėdų seneliu tikėjau iki šešerių metų. Tais laikais nebuvo tiek daug informacijos apie Kalėdų senelius, nes dabar tai vos ne nuo rugsėjo jau pradedama per visokias akcijas apie juos kalbėti. Šiais laikais mūsų seniau vadinamas Senelis Šaltis patapo nebe toks mistiškas ir įdomus. Kai aš augau, tai Senelis Šaltis buvo toks paslaptingas, geras dėdė. Man atrodo, kad nustojau juo tikėti kai pradėjau eiti į mokyklą. Nepamenu, kaip atėjo tas suvokimas, turbūt klasės draugai atskleidė kortas“, – bandė prisiminti L.Adomaitis.

Atlikėjas pasakojo, kad nepaisant to, kad tiksliai nepamena, kaip sužinojo apie Senelio Šalčio nebuvimą, puikiai prisimena paskutines Kalėdas, kai dar juo tikėjo ir abejones, kurias išsklaidė sumaniai mamos pateiktas paaiškinimas.

Vėliau, kai jau sužinojau, kad Senelio Šalčio nėra, tai tiesiai šviesiai sakydavau – tėti, mama, noriu to ir ano, kad senelis atneštų.

„Atsimenu paskutines šventes, kuomet dar tikėjau Seneliu Šalčiu. Tada labai norėjau tuo metu itin populiaraus žaislo – kubiko-rubiko.  Ir dar buvo panašus žaislas – toks kubikas-rubikas gyvatė. Buvo labai netikėta, kai ryta atsibudęs juos abu radau pakabintus ant lempos prie lovos. Tada, pamenu, pakviečiau tėvus ir laimingas šaukiau, kad senelis buvo atėjęs. Pasidžiaugęs pradėjau abejoti: o kaip jis atėjo, jeigu naktį durys buvo užrakintos? Bet mama nuramino paaiškindama, kad, neva, šiąnakt lyg tyčia buvo pamiršusi duris užrakinti. Kaip įrodymą ji nusivedė mane prie durų, atidarė jas ir pademonstravo, kad jos tikrai neužrakintos“, – juokdamasis pasakojo Linas.

„Vėliau, kai jau sužinojau, kad Senelio Šalčio nėra, tai tiesiai šviesiai sakydavau – tėti, mama, noriu to ir ano, kad senelis atneštų“, – pridūrė jis.

Atlikėjas pasakojo, kad Kalėdų vaikystėje labai laukdavo, o eglutės puošimas visada būdavo labai smagus ir džiuginantis: „Labai laukdavau Kalėdų. Su tėvu eidavome pirkti eglės, labai smagus būdavo jos puošimas. Dar dabar kažkur pas tėvus garaže yra likę tie tokie visiškai senoviniai žaisliukai. Pamenu dekoratyvinį Senį Šaltį, kurį statydavom po eglute – toks iki kelių aukščio.“

Pasakodamas apie eglutės puošimus iš vaikystės, L.Adomaitis atsiminė ir vieną įvykį iš jau savo sukurtos šeimos: „Pernai su žmona nusipirkome gyvą eglutę su vazonu, gražiai papuošėme. Vėliau, kai jau teko po švenčių ją nupuošti, pastebėjome, kad ji pradėjusi leisti pumpurus. Išėjo taip, kad pavasarį ją pasodinome lauke ir ji puikiausiai prigijo! Džiugu, kad nereikėjo išmesti ar deginti – ji sau toliau žaliuoja pas mus sodyboj. Šiemet svarstome išvis nepirkti eglutės, o tiesiog papuošti tėvų dovanotą fikusą. Jam jau kokie penkiolika metų, todėl, įtariu, kad šiemet jam teks garbė būti papuoštam.“

L.Adomaitis teigė, kad pati didžiausia žiemos šventė jam – Kūčios. Tai, anot jo, bene vienintelė diena metuose, kuomet jis nesutinka nei dirbti, nei būti kažkur kitur negu su šeima.

„Kūčios yra didžiausia mūsų šeimos šventė. Kas bebūtų, tą dieną mes būname visi kartu, dažniausiai pas tėvus ar pas senelį  prie Kūčių stalo. Man tai – gražiausia metų šventė, ne gimtadieniai, ne Naujieji metai.  Praėjusius Naujuosius su žmona sutikom kelyje iš Kėdainių į Klaipėdą. Važiuojam ir matom – tolumoje jau žybčioja fejerverkai“, – pasakojo jis.

Linas Adomaitis su žmona Irma
Linas Adomaitis su žmona Irma
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką