Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Stiklinių spalvų kūrėja (nuotraukos)

Vitražistė Neringa daugumą savo vitražą piešia pati teptuku ir glazūra – stiklo dažais – taip, kaip ant drobės tapo tapytojas.
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Vitražistė Neringa daugumą savo vitražų piešia pati teptuku ir glazūra – stiklo dažais – taip, kaip ant drobės tapo tapytojas.
Šaltinis: Laikraštis „15 minučių“
0
A A

Šįsyk viešėjome „stiklinėse“ dirbtuvėse, kur iš unikalių sumanymų ir įvairiaspalvio stiklo gimsta vitražai. Apie savo pašaukimą mums pasakojo vitražistė Neringa Vasiliauskaitė.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Stiklas pavergė savaime

24 metų mergina neslėpė, kad dabar vitražai – jos pagrindinis užsiėmimas, tačiau šiuo keliu ji pasuko beveik atsitiktinai. „Šeimoje niekas su stiklu nebuvo susijęs ir menininkų nėra, tik senelis norėjo architektu būti. Man gana vėlai atsirado polinkis į meną“, – pasakojo Neringa. Ji tvirtino norėjusi studijuoti grafiką, tačiau kilusi iš mažo miestelio pirmiausia užsibrėžė tikslą tiesiog įstoti į Dailės akademiją. „Pažiūrėjau, kur nedidelis konkursas, galvoju, „o, vitražas, gal ir nieko“. Apie tai nieko nenusimaniau, o dabar labai džiaugiuosi, kad ten įstojau, nežinau, ką kitą galėčiau daryti“, – šypsojosi vitražistė.

Laužo stereotipus

Neringa pripažino, kad būti vitražiste nelengva, tačiau paneigė stereotipą, esą tuo užsiima tik vyrai. „Mums patiems stiklo kelti, pjaustyti nereikia, tai daro meistrai. Toks mąstymas likęs nuo sovietinių laikų, kai buvo dirbama su stiklų luitais, juos reikėdavo įdėti į betoną“, – kalbėjo mergina, primindama moderniųjų technologijų privalumus. Dar vienas nelengvas darbo etapas – įkelti darbą į didžiulę „kepimo“ krosnį. „Kai ką ant stiklo nupieši, reikia prikepti dažus, nes jei to nepadarysi, jie gali nusivalyti. Krosnyje stiklas kepamas 700-1000 laipsnių temepratūroje“, – apie procesą pasakojo Neringa. Žinoma, dar gerokai iki tol piešiamas darbo projektas kompiuteryje, vėliau ant popieriaus, o tik po to renkamas stiklas ir ant jo piešiama.

Pažiūrėjau, kur nedidelis konkursas, galvoju, „o, vitražas, gal ir nieko“. Apie tai nieko nenusimaniau, o dabar labai džiaugiuosi, kad ten įstojau, nežinau, ką kitą galėčiau daryti. Šypsojosi vitražistė.

Neringa teigė norinti laužyti ir kitas apie vitražą susidariusias nuostatas, kad jis neatrodytų atgyvenęs. „Retai naudoju spalvotą stiklą, man patinka ne ryškios spalvos, o subtilesni dalykai. Praktiškai viską modeliuoju su glazūra – stiklo dažais“, – apie savo techniką pasakojo mergina.

Vitražo vieta  bažnyčioje

Neringa sakė, kad jai dažniausiai tenka kurti vitražus visuomeniniams pastatams, o privatiems žmonėms ji dirbo tik kartą. „Visuomeninius pastatus ir bažnyčias labiau vertinu kaip vitražo vietą. Privatus žmogus gali su tuo vitražu daryti ką nori, nuimti, pakabinti, tas darbas neviešas, o, pavyzdžiui, bažnyčia vitražą gali įamžinti šimtmečiams“, – dėstė mergina.

Išlieka geriausi

Pasak vitražistės, užsiimti tokiu menu – prabanga, o užsienyje vitražais dažnai domimasi kaip hobiu. „Iš vitražų pragyvena tik geriausi. Tai brangus malonumas. Pagal naują mokesčių sistemą dar neperskaičiavome kainos, bet anksčiau kvadratinis vitražo metras kainavo apie 2000 Lt. Tai dideli pinigai, bet patį darbą pagaminti brangu“, – sakė Neringa.

Anot jos, techninė bazė Lietuvoje gerokai atsilikusi nuo Europos šalių. „Man teko studijuoti Miunchene, Vokietijoje. Čia mes tradiciškai piešiame ant stiklo teptuku, o jie viską perkelia arba šilkografijos būdu arba ultravioletiniais spinduliais. Tiesa, yra ir minusas – patys jie piešti nemoka“, – sakė vitražistė.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką