Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Strazdanotas modelis iš Grigiškių Tuen Simonas Pham šturmuoja Niujorką

Modelis Tuen Simonas Pham
Viganto Ovadnevo nuotr. / Modelis Tuen Simonas Pham
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Vos prieš metus jis buvo paprastas vaikinukas iš Grigiškių, universitete studijavo teisę ir nesuko galvos dėl dažnai išgirstamų komplimentų, jog yra... gražus. Bet tereikėjo jam sykį atsidurti „Mados infekcijoje“, ir gyvenimas apvirto aukštyn kojomis: Tuen Simonas Pham (19) pasirašė sutartį su „Modilinos“ modelių agentūra ir išvyko šturmuoti Niujorko. Šturmas sekasi puikiai: dabar Simoną galima išvysti populiariausiuose pasaulio žurnaluose ir reklamose, jis dirba su garsiausiais dizaineriais ir fotografais, o ateityje visai neprieštarautų tapti Holivudo aktoriumi.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Regint tavo egzotišką išvaizdą sunku patikėti, kad esi lietuvis!

Gimiau Trakuose, užaugau Grigiškėse. Mano mama – lietuvė, turinti lenkiško kraujo, tėtis – vietnamietis. Po karo jis atvyko į Maskvą, pradėjo dirbti, o mama ten nuvažiavo su studentų grupe. Jiedu susitiko, įvyko meilė seilė, įsikūrė Lietuvoje... Ir gimiau aš. Laikau save lietuviu. Net nesu buvęs Vietname. Pažįstu vietnamiečių Lietuvoje: jų nėra daug ir jie linkę gyventi uždarame rate, o aš visą gyvenimą bendravau su lietuviais ir nesijaučiau esantis kitoks. Tiesa, vaikystėje visko nutikdavo, bet sugebėjau išsikovoti savo vietą. Iki dešimtos klasės buvau mažiukas, o paskui pradėjau smarkiai augti, ir dabar mano ūgis – 188 centimetrai. Turiu aštuonerių metų seserį: ir ji aukšta – gal irgi bus modelis (šypteli).

Jūsų šeimoje daug lieknų aukštaūgių?

O ne: tėčio ūgis – metras septyniasdešimt, mama dar žemesnė. Nedidelis ir senelis, ir dėdė, tad nežinau, iš kur toks atsiradau... Nuo vaikystės žaidžiau krepšinį, tinklinį, vėliau kilnojau svarmenis sporto salėje. Mokiausi gerai, tėvai ragino stoti į mediciną, bet pritrūkau vieno balo ir neįstojau. Užtat įstojau į teisę ir valdymą Mykolo Romerio universitete: studijos man patiko, nes mėgstu debatus. Tačiau, bebaigiant pirmą kursą, įvyko „Mados infekcija“, ir viskas pakrypo kita linkme.

Kaip atsiradai „Mados infekcijoje“?

Dar pernai draugė kvietė: „Eime, pamėginsime.“ Anksčiau man tai nebuvo šovę į galvą, nors draugai vis ragino nueiti į modelių agentūrą. Mokykloje dalyvaudavau talentų šou, vaidindavau karnavaluose – scena man visai patiko. Taigi nuėjome į atranką. Prieš mus laukė daugybė žmonių, tad ramiai išėjau laukan sumokėti už automobilio stovėjimą. Grįžtu – sako, jau viskas baigėsi. Na, ką padarysi. Šiemet draugė ten nutempė jau be mašinos. Iš šešių dizainerių, kūrusių drabužius vyrams, mane atsirinko keturi: Sandra Straukaitė, Egidijus Sidaras ir du užsieniečiai.

Turbūt pirmą kartą rimti žmonės domėjosi ne tavo paruoštais namų darbais, įgytomis žiniomis, o... kūnu?

Taip! Bet buvo labai įdomu. Straukaitė pakvietė į studiją pasimatuoti visų jos drabužių – norėjo pasižiūrėti, kaip jie atrodo ant modelio kūno. Didžiavausi, kad tokiai svarbiai užduočiai pasirinko būtent mane. O paskui tris dienas vyko „Mados infekcija“: baisu buvo užlipti ant podiumo, kojos drebėjo, bet po pirmo karto įsidrąsinau. Finansinė nauda buvo nedidelė, bet man ne pinigai rūpėjo.

Ar anksčiau esi uždirbęs pinigų?

Nuo šešiolikos vasaromis važiuodavau dirbti į Ispaniją – tiesiog nenorėjau kaulyti pinigų iš tėvų. Tiesa, pirmąją mašiną man nupirko jie, bet kai panorau geresnės – pardaviau, prisidėjau pinigų ir nusipirkau savo „Mazda 6“.

Taigi mada tavęs neišgąsdino, neatgrasė...

Tai buvo puiki patirtis. Kitokie žmonės, kitokia aplinka... Jau pirmąją dieną priėjo susipažinti Jolanta Sadauskienė, Mantas Petruškevičius. Vakare su jais nuvažiavau į barą. Uždarymo vakarėlyje susipažinau su Asta Valentaite, Rasa Arlauskiene, stilistais, fotografais. Jolanta pakvietė ateiti į jos agentūrą. Buvau laimingas, kad viskas taip sekasi. O netrukus iš Jolantos išgirdau: „Norime tave išsiųsti į Ameriką. Ten tavęs labai laukia.“ Dauguma modelių pradeda dirbti nuo Milano ir Paryžiaus, lietuvės merginos dažnai pradeda nuo Kinijos. Niujorkas būna galutinis taškas, aukščiausias laiptelis, o aš iškart užlipau ant jo.

Tačiau, sukūręs šeimą, ten negyvenčiau: Niujorkas man yra karjeros ir linksmybių miestas, bet jis tikrai neskirtas šeimai.

Kaip manai: kuo tu toks ypatingas?

Na, esu aukštas, sportiškas... Visus labai veža mano strazdanos. Fotografai dėl jų eina iš proto: „Strazdanos?.. Oh my God!“ Bet labiausiai visus traukia tai, kad esu maišyto kraujo. Amerikoje sutikau porą aukštaūgių azijiečių modelių, bet pastačius mane greta jų labai matyti, kad nesu visiškai azijietis – pusiau ir europietis, o tai užsakovams labai patinka. Taigi universitete išlaikiau išankstinę sesiją ir nuskridau į Ameriką ieškoti laimės.

Oro uoste pasitiko vairuotojas, limuzinu nuvežė į modelių butą, ten apsigyvenau su brazilu Williamu. Atvažiavo agentūros „ReQuest“ savininkė Noel Ann. Ši agentūra – pasaulyje penktoji pagal reitingą, o savininkė mažutė, liesutė, apsimovusi džinsinius šortus, užsimaukšlinusi vilnonę kepurę... Palyginus su Sadauskiene – visai neelegantiška. Sunerimau: ar čia tikrai ji, ar aš ne ten patekau?.. Bet vėliau su Noel labai susidraugavome, ji rūpinosi manimi kaip antra mama.

Atvykus iš mažytės Lietuvos, Niujorkas nepribloškė dydžiu?

Pirmą sykį išvydęs jį dieną, pajutau ekstazę – milžiniški pastatai, begalė žmonių... Tik gatvės smirdi kažkokiom šiukšlėm. Williamas nusivedė į parduotuves, viską aprodė – jis ten gyveno jau pusmetį. Sekmadienį su juo nuėjau į bažnyčią: skambėjo gitaros ir būgnai, pasijutau kaip roko koncerte! Tada prasidėjo kelionės po kastingus. Buvau girdėjęs apie Calviną Kleiną, Armani, Gucci, bet apie Ralphą Laureną, Marcą Jacobsą – ne... Ne kažką išmaniau apie brendus. Man nupirko krūvą naujų drabužių: labai paprastų džinsų, marškinėlių, „Converse“ sportbačių. Pasižiūri į kainas ten – ir supranti, kad visiškai neapsimoka nieko vežtis iš Europos, nes Amerikoje viskas perpus pigiau. Liepė atsiauginti plaukus, anksčiau juos kirpdavau trumpai.

Po savaitės išgirdau: „Turime gerų žinių – svetainėje models.com tave išrinko savaitės modeliu.“ Nustebino – kad ten pakliūtum, reikia ilgai dirbti, o aš tik savaitę pasivaikščiojau po kastingus... Greitai padarė modelio kortelę, book’ą, o paskui prasidėjo fotosesijos – „Vogue“, „GQ“, „Menswear“, „Bullet“... Draugai gyrė: „Gerai varai, pirmą mėnesį atvažiavęs!“ Gal jie ir pavydėjo, bet aš nepajutau. Sėkmės istorijų aplink netrūksta: kartą agentūros laukiamajame išsišnekėjau su mergina, ji papasakojo, kad kraustosi į naują butą, kurį ką tik nusipirko už aštuonis šimtus tūkstančių dolerių. Išpūčiau akis: „Kiek tau metų?“ – „Dvidešimt vieni.“ Vėliau sužinojau, kad ji – labai garsus topmodelis.

Gal ir tu, būdamas dvidešimt vienų, jau kraustysiesi į nuosavą butą Niujorke?

Tikėkimės (šypsosi). Po kurio laiko agentūroje pasiteiravo, ar nenorėčiau gyventi vienas. Įsikrausčiau į labai gražų butą geroje vietoje – antrajame aveniu. Nuskridęs padirbėti į Kanadą, pasijutau kaip tikra žvaigždė: verslo klasės bilietai, limuzinas, penkių žvaigždučių viešbutis pačiame Monrealio centre... Trys valandos fotografavimosi – štai ir visas darbas. Palyginus su tikru fiziniu darbu, tai tik malonumas.

Ir – jokių minusų, vien pliusai?

Man liepė sulieknėti: raumenys, kuriais džiaugiausi Lietuvoje, ten niekam nereikalingi. Į Milaną neišleido, nes buvau per didelis, pernelyg ilgai sportavęs su svoriais. Mano pečiai ir dabar per platūs, nors seniai lioviausi juos mankštinti. Daug bėgiojau, kad suliesėčiau. Juk aukštosios mados modeliai – vieni kauliukai. Manęs kastinguose iki šiol klausinėja, ar nesu gimnastas arba plaukikas, – vis dėl plačių pečių. Šiaip ne taip pavyko numesti septynis kilogramus.

Bet tu, tikiuosi, ką nors valgai?

Valgau (šypsosi). Namie ruošiu ryžių, mėsos, makaronų, nusiperku kiniško maisto. Na, tiek to – kartais nueinu į „McDonald’s“... Bet ir sportuoju. Kai sulieknėjau, mane išleido į Paryžių demonstruoti „Kenzo“, „Givenchy“ ir „Louis Vuitton“. Kartu trumpam užsukau į Lietuvą, nes buvau visų pasiilgęs, ir vėl grįžau į Niujorką.

Ką ten veiki vakarais? Kaip linksminiesi?

Dažnai susitinkame su Egle Jezepčikaite, kitomis lietuvėmis, susidraugavau ir su brazilais, afroamerikiečiais – su jais žaisdamas krepšinį supranti, kad tau dar yra ko siekti (šypteli). Einame į Centrinį parką, važiuojame maudytis prie Atlanto vandenyno. Baruose nelabai lankomės – neturime dvidešimt vienų, bet į klubus mus mielai įleidžia. Modeliams, ypač merginoms, taikomos išimtys – gražūs žmonės ten labai laukiami, jiems iškart pasiūlomas staliukas ir nemokami gėrimai.

O narkotikai?

Nebandžiau... Gal kai kurie ir vartoja, bet su jais nesusidūriau. Užtat žolę rūko beveik visi.

Ko dabar grįžai į Lietuvą?

Susitvarkyti vizos – dabar gausiu darbinę, galėsiu Amerikoje be pertraukos gyventi trejus metus. Universitete išėjau akademinių atostogų: tikiuosi, mokslai palauks, nes dabar reikia dirbti. Sunkiai įsivaizduoju geriau mokamą darbą: gal geriau neįvardysiu, kiek uždirbau, bet skųstis negaliu (šypteli).

Sykį per valandą uždirbau keturis tūkstančius dolerių: vyko dizainerių konkursas, mane tiesiog aprengė kostiumu, pastatė prieš komisiją, papasakojo apie drabužį, ir tiek.

Koks darbas buvo pelningiausias?

Daugiausia moka žymūs vardai, tokie kaip Kenzo, kurių gaminiai labai brangūs. Sykį per valandą uždirbau keturis tūkstančius dolerių: vyko dizainerių konkursas, mane tiesiog aprengė kostiumu, pastatė prieš komisiją, papasakojo apie drabužį, ir tiek. Komerciškai naudinga dalyvauti mados savaitėse – ten suvažiuoja agentūrų vadovai, užsakovai, įžymybės. Bet su Niujorko mados savaite man šiemet nepasisekė. Ji prasidėjo ketvirtadienį, padirbėjau ten, o šeštadienį nuėjau į klubą ir, šokdamas rateliu su draugais, užšokau ant stiklinės. Ji sudužo, kiaurai perdūrė batą ir pėdą, pasipylė kraujas... Teko važiuoti į ligoninę. Kitą rytą paskambino agentas: „Kodėl tu ne darbe?“ O aš negalėjau paeiti... Labai supyko. Supratau, kad per mados savaitę geriau nevaikščioti linksmintis.

Taigi ateitis – šviesi, turininga ir turtinga?

Jei ir toliau seksis (šypteli). Aš universalus modelis – tinku ir aukštajai, ir komercinei madai, ir reklaminiams klipams. Ketinu nuvažiuoti į Los Andželą – galbūt tapsiu aktoriumi, nes agentai jau kalbina. Tik su akcentu dar reikia padirbėt... Bet svarbiausia yra išvaizda. Blondinams mėlynakiams Niujorke sunku, nes jų ten labai daug. O tokių kaip aš – vos vienas kitas.

O ką darysi su uždirbtais pinigais? Koks tavo tikslas?

Noriu kur nors investuoti – galvojau apie restoraną. Vienas tėvų pažįstamas Europoje turi keturiasdešimt restoranų: sakė, padėtų. Galima investuoti ir į nekilnojamąjį turtą – juk Niujorkas yra pasaulio centras. Tačiau, sukūręs šeimą, ten negyvenčiau: Niujorkas man yra karjeros ir linksmybių miestas, bet jis tikrai neskirtas šeimai.

Norėtum šeimos? Su moterimi?..

Žinoma. Aš ne gėjus (šypteli). Iš tiesų tarp stilistų, dizainerių, fotografų, kastingų direktorių – labai daug gėjų, bet tarp vyrų modelių – ne: iš gausybės, kuriuos pažįstu, gėjai yra tik keturi ar penki, o visi kiti mėgsta merginas. Lietuvoje turėjau merginą, bet mus išskyrė pavydas, o gal tiesiog netikome vienas kitam. Aš norėčiau vesti iki trisdešimties. O kol kas mano tikslas – patekti į geriausių modelių dešimtuką ir tapti aktoriumi. Taigi galbūt dar išgirsite apie mane.

Jūsų dėmesiui – vaizdo įrašas iš Tuen Simono Pham fotosesijos, fotografas Marco Torresas:

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką