TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

„Streiko“ garso takeliu besirūpinantis Markas Splinteris: „Reikia parodyti pasauliui, kad į Lietuvą investuoti verta“

Markas Splinteris
Davido Gillo nuotr. / Markas Splinteris
Šaltinis: 15min
0
A A

Turiu pripažinti, jei jau einu daryti interviu su anglakalbiu, labai retai jį darau lietuviškai. Dar rečiau pasitaiko, kad tai žmogus, emigravęs į Lietuvą, o ne išvažiavęs iš jos. Ir jau faktiškai situaciją iš fantastikos sferos – jis siekia pakelti svetimos šalie ekonomiką kurdamas meną. Tačiau būtent toks žmogus yra verslininkas ir muzikos prodiuseris Markas Splinteris (34).

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Šiuo metu kartu su Romu Zabarausku (22) prie juostos „Streikas“ plušantis Markas atvirai kalba ne tik apie vos kvėpuojančią Lietuvos muzikos industriją, bet ir kino pramonę bei šalies vyriausybės požiūrį į kultūrą.

Tu jau apie aštuonerius metus gyveni Lietuvoje. Atvykai čia filmuoti dokumentikos ir, kiek žinau, turi 30 valandų medžiagos. Kaip baigėsi su tavo filmu?

Taip, pirmasis tikslas ir buvo sukurti filmą apie Lietuvoje esančius muzikantus. Buvau iš meno kolegijos ir galvojau: „Ai, aš čia išvažiuosiu kažkur ir padarysiu dokumentinį filmą ir visiems bus įdomu“. Šiaip neturėjau jokio plano ir atvykau likus dienai iki to, kai Lietuva pateko į Europos Sąjungą. Filmavome apie savaitę.

Apie ką turėjo būti tavoji dokumentika?

Aš turėjau knygutę apie Estiją, kurioje buvo parašyta, kad tai labai gera šalis ir joje daug interneto, kompiuterių ir naujausių technologijų... Taigi, pagalvojau, kad Lietuvoje blogiau nebus..

Atvykau filmuoti dokumentikos apie tai, kaip jaunimas švenčia prisijungimą prie Europos Sąjungos. Dauguma tų jaunų žmonių buvo muzikantai, todėl pirmas šimtas žmonių, kuriuos čia sutikau būtent ir buvo muzikantai, jų draugai, fotografai ir šiaip kūrybingi žmonės. Čia suradau labai bohemišką kolektyvą. Man iš esmės pradžioje buvo tiesiog smagu.

Turiu įtarimą, kad tas „smagu“ po savaitės viešnagės ir dabar, praėjus beveik dekadai, visai kitaip atrodo.

Po savaitės supratau, kad man prireiks daugiau laiko, kad suvokčiau, kaip čia viskas vyksta. Pirmą kartą aš kažkur emigravau ir prilyginau savo kelionę, persikraustymui į naują butą – visuomet prireikia kokio mėnesio, kad sužinotum, kiek namuose jungiklių ir kurioje jie pusėje. Taip nutiko ir man atvykus į Lietuvą. Kelionę priėmiau tarsi iššūkį. Tokia patirtis daug įdomesnė, nei gyventi šalyje, kurioje žinau viską apie viską.

Kita vertus, ekonomikos krizė turėjo labai daug įtakos Lietuvai. Buvo labai gerai, kol galiausiai  bankai ėmė duoti per daug paskolų. Žinoma, sustabdyti šį ekonominį burbuliuką  – labai sunku. Be jo Lietuvoje viskas tikrai būtų gerai.  Kažkam galbūt atrodo, kad aš padariau klaidą vykdamas į šalį, kuriai krizė padarė daug žalos... Nepaisant to, kad Didžioji Britanija taip pat nukentėjo ekonomiškai, bet ten vis tiek yra daugiau šansų susirasti darbą, susijusį su kūryba ar reklama. Iš kitos pusės, visą pasaulį paveikė ta pati krizė ir kur tu beeisi, vis tiek bus panašiai.

O kodėl būtent Lietuva? Juk nebuvo taip, kad ramiai sėdėjai sau Londone, dūrei į žemėlapį ir štai tu čia...

Pirmiausiai gavau pakvietimą iš muzikantų filmuoti dokumentiką, nors ir nesu labai prietaringas žmogus, bet kartais pagalvoju, kad kažkas aukščiau duoda šansą, todėl turi jį imti. Idėja keliauti į Lietuvą buvo visiškai iš niekur: „Skriskim į Lietuvą, susipažinsime su muzikantais, padarysime kažkokį filmą ir pažiūrėsime, kas iš to išeis“. Tai buvo visiškai neapgalvotas ir nepasvertas sprendimas. Tiesa, aš turėjau knygutę apie Estiją, kurioje buvo parašyta, kad tai labai gera šalis ir joje daug interneto, kompiuterių ir naujausių technologijų (juokiasi)... Labai juokinga knygutė. Taigi, pagalvojau, kad Lietuvoje blogiau nebus..

Kai dirbai su Romu Zabarausku, ar vis tik nekilo rankos pabaigti savo filmą?

Jeff Metal nuotr./Markas Splinteris
Jeff Metal nuotr./Markas Splinteris

(Juokiasi) Rankos tai gal ir kilo, bet problema kiek kita – mano bute buvo bloga elektros instaliacija ir kilus trumpam jungimui, susprogo kietasis diskas ir išnyko atsarginės filmo kopijos... Aš aišku turiu ir kitų kopijų, bet jos dar nėra suskaitmenintos, tad reiktų viską pradėti iš naujo. Ši medžiaga, aišku, dabar iš viso yra jau vintažinė ir kuo toliau, tuo daugiau vertės ji turės. Visai kaip vynas, nenori atidaryti, nes jei lauki dar dešimt metų jo vertė dar didesnė (juokiasi)... Aišku, aš turiu svajonę ir jei gausiu kažkokį „aukso puodelį“ aš tiesiog duosiu žmogui ją suskaitmeninti ir sumontuoti.

Atvažiavai sukti filmo, Lietuvoje tapai vienu įtakingiausių muzikos didžėjų... Papasakok, kaip čia taip nutiko?

Kuomet aš atvykau į Lietuvą aš jau buvau muzikantas. Grojau nuo mokyklos laikų, jei ne anksčiau. Maža to, aš ir studijavau muziką. Taigi viskas, kas susiję su muzika, man yra įdomu – pradedant muzikos verslu ir baigiant jos filosofija. Atvykęs į Lietuvą padariau klasikinį muzikos rėmėjo sprendimą – pagrosiu pats, nes bus pigiau (juokiasi). Man smagu groti, bet tai nėra mano gyvenimo tikslas, nes tai per daug glamūrinis darbas. Man yra įdomi vadyba, mano įmonė ir verslas, ieškoti investicijų jauniems muzikantams, reklamuoti juos. Aš su „Beat makers“ jau 16 metų, bet man vis dar įdomu stumti jaunus muzikantus į dienos šviesą, į pasaulį.

Žinai, didžėjaus darbas – labai matomas. Nors aš groju gal kokius penkis šešis kartus per metus, tai labai matosi ir visi galvoja, kad suku plokšteles kiekvieną dieną ar kiekvieną savaitgalį. Tikrai to nedarau. Visada norėjau organizuoti renginius, dirbti už kadro.

O kaip Lietuvoje, tavo akimis, yra dėl muzikos, ar yra ką „stumti“?

Žinoma! Daug muzikantų yra sėkmingai patys save stumiantys į priekį, eksportuojantys savo kūrybą už Lietuvos ribų. Jie dirba ir gyvena iš muzikos. Vis dėlto, pagrindinė problema – internetas smarkiai viską fragmentizavo. Pavyzdžiui, jaunas žmogus gali sukurti gabalą, įkelti į internetą, kažkokia leidėjų kompanija Didžiojoje Britanijoje jį suras, tą vieną kūrinį išleis. Tačiau daugiau nieko nepadarys ir neinvestuos į visą to muzikanto gyvenimą. Seni geri laikai, kuomet pasirašydavai sutartį penkiems albumams baigėsi. Dabar muzikantas turi pasirašyti milijoną sutarčių ir vis tiek negalės ramiai miegoti, nes bet kada jį gali išmesti į gatvę.

Asmeninio archyvo nuotr./Muzikos kūrėjas Ophex
Asmeninio archyvo nuotr./Muzikos kūrėjas Ophex

Lietuviams sunku dar ir dėl to, kad jie nesupranta vakarų teisės sistemos ir niekada nematė normalios įrašų kompanijos ar prodiuserio. Tai tas pats kaip kokioje nors kaimo kavinėje, kuri niekuomet nematė kas yra geras aptarnavimas (juokiasi), bet klientai nesiskundžia, nes irgi nematė gero aptarnavimo. Taip jau būna, bet mes stengiamės padėti. Į Angliją aš siunčiu labai daug muzikantų įrašų ir kartais mums nusišypso sėkmė. Tačiau suprask, Lietuvoje pirmiausia turi atsirasti infrastruktūra ir pati muzikos industrija iš esmės, kad būtų galima normaliai kažko imtis. Reikia parodyti pasauliui, kad į Lietuvą investuoti verta, nes čia yra gausybė gerų muzikantų.

Jūsų ausims ir įvertinimui – vieno iš filme „Streikas“ grojusių elektroninės muzikos kūrėjų Ophex kūrinio „Appetite Appeal “:

Tu kalbi apie problemas, bet ar pats ieškojai jų sprendimo?

Taip. Šiuo metu darau didelį projektą. Tokį didelį, kad negaliu net pasakyti, kas tai. Patikėk, aš ne tik čia aušinu burną... Po poros mėnesių mano projektas pasirodys ir pamatysite mano problemų sprendimus. Filmas „Streikas“ (angl. „We will riot“) yra vienas jų.

O dabar apie filmą.. Kaip tu susidomėjai jauno režisieriaus idėja kurti tokį filmą?

Pirmiausia Romas paprašė pakonsultuoti apie muziką... Aš visada norėjau padaryti dokumentinį filmą apie muzikantus. Toks jau esu (šypsosi). Romas – priešingai, norėjo vaidybinio filmo, dramos. Kaip režisierius ir kaip rašytojas jis iš esmės labiau gilinasi į žmonių santykius. O aš norėjau daryti realų ir praktišką filmą. Taigi mes kalbėjome, kaip padaryti filmą, kuris augintų, reklamuotų ir eksportuotų muzikantų kūrybą į užsienį ir suradome kompromisą. Filmo rezultatas vis tik bus labiau fikcija, nei realybė. Manau, Romas tai pasirinko sąmoningai, kad filmas būtų komerciškai sėkmingas.

Jis labai gerai ir gana greitai parašė scenarijų, o aš teturėjau vienintelę sąlygą  – jei muzikantas pasirodo filme, jis turi gyvai groti ir būtinai savo muziką. Taip mes gausime praktišką naudą iš romantinės fikcijos – padarysime kompiliaciją ir taip reklamuosime muzikantus.

Be to, filmas yra ne tik apie muzikantus, bet ir apie muzikos industriją. Galbūt juo mes atkreipsime šalies valdžios dėmesį į muzikos verslą?

Minėjai, kad iš filmo jūs su režisieriumi tikėjotės skirtingų rezultatų. Taigi kokia yra ta darbo su R.Zabarausku specifika? Griežtas, geras, be skrupulų...

Romu aš niekuomet neabejojau. Jis tikrai žino, ką reikia daryti, taip pat žino, kada  leisti žmonėms improvizuoti. Režisierius visada turi įsivaizduoti galutinį rezultatą ir žinoti, kad jo negaus (juokiasi). Mano nuomone, Romas labai argumentuotai priima sprendimus. Aš jam sąžiningai galiu pasakyti, ką galvoju, o tada jis pasirinks geriausią įmanomą sprendimą ir aš nebijau, kad jis padarys kvailą klaidą. Lietuvoje nėra tiek daug žmonių, kurie galėtų valdyti tokį didelį projektą.

Filme tu esi atsakingas už jame skambančią muziką. Kaip konkrečiai apibūdintum savo darbą?

Žinai, kine labai dažnai pirmiausia yra padaroma produkcija ir tik vėliau tam tikrose scenose uždedama muzika. Aš suprantu, kodėl... beveik neįmanoma padaryti muzikos ir tik vėliau filmuoti. O aš padariau kompromisą ir  liepiau galvoti apie muziką nuo pat pirmos filmavimo dienos. Pasirinkome perspektyviausius Lietuvos elektroninės muzikos kūrėjus. Filme juos pristatysime bei reklamuosime. Trumpiau tariant – viskas yra apgalvota. Šis filmas skirsis tuo, kad jame realiu laiku grojo muzika tų didžėjų, kurie tuo metu stovėjo už pultų ir žmonės šoko ne skambant metronomui, bet gyvai muzikai. Juk muzika šiame filme – vienas pagrindinių dalykų. Be to, filmas yra ne tik apie muzikantus, bet ir apie muzikos industriją. Galbūt juo mes atkreipsime šalies valdžios dėmesį į muzikos verslą?

Dargi mes norėjome parodyti Vilnių turistams. Filme matosi Vilniaus panorama, nes mes jį norėjome parodyti kaip ir Niujorką – tokį, koks jis yra, ir su visomis turistinėmis klišėmis, bet tikrą.

Susidaro toks įspūdis, kad filmas nėra vien tik menas, bet ir reklama muzikantams ir Lietuvai, jos turizmui...

Mes juk neturime naftos, o jei tik valdžia investuotų į kino industriją, ji galėtu nemenkai pasitarnauti Lietuvos BVP

Dėl to aš  kartais ir skundžiuosi, kad valdžios aparatas nelabai supranta, ką mes darome. Jie mano, kad kinas ir pinigų įplaukos į šalį neturi nieko bendro. Aš suprantu, kad toks yra jų pasirinkimas ir jie turi kitų prioritetų. Manau, kad valdžios atstovai nevisai supranta, jog kino kūrėjai tikrai nori stumti ekonomiką į priekį ir reklamuoti Lietuvą. Žinoma, jie atidarė Kino rėmimo fondą, bet nemanau, kad į tai žiūri rimtai. Mes juk neturime naftos, o jei tik valdžia investuotų į kino industriją, ji galėtu nemenkai pasitarnauti Lietuvos BVP. Mūsų atveju, galbūt dėl to, jog Romas yra režisierius ir visi galvoja, kad čia yra jo protestas ar socialinė akcija? Tačiau aš nedirbčiau su juo, jei jis suktų šį filmą vien tik dėl pykčio ar mitingų

O kaip tau atrodo – šitas filmas taps populiariu?

Ką reiškia populiarus? Ar populiarus Lietuvoje, ar populiarus kitur? Lietuvoje aš nemanau, kad jis bus tas vadinamas blockbuster‘is... Mano nuomone, blockbuster‘iais tampa vyriškas filmas arba romantinis, arba Džeimsas Bondas. Galiu dabar pasakyti, kad šitas filmas tikrai nebus toks. Pati pabaiga, kulminacija nebus holivudinė – nėra sprogstančių fabrikų ir ginkluotų mafijozų. Tiesa, yra bučinių, keletas sekso scenų... Žinai, jis nebus blockbuster‘is, bet tarp jaunų žmonių jis bus populiarus. Tai bus TAS filmas, kuris nebijojo pasakyti pasauliui apie jaunimo gyvenimą, jo pliusus ir minusus... Lietuvoje nebuvo dar tokios temos ir tai yra gera niša.

Be to, mes norėjome parodyti kitiems kino kūrėjams, kad galima kine padaryti tokią realybę ir neturi specialiai pasaldinti istorijos. Manau, Lietuviai jau yra pasiruošę turėti filmą, kuris nebus romantiška fantazija apie mitą.
Kalbant apie pasaulinę rinką... Maždaug visas veiksmas vyksta anglų kalba, todėl, manau, kad filmas turi daug šansų. Visų festivalių durys jam – atviros. Be to, manau, kad šis filmas – labai rimtas žingsnis Romui link visuotinai populiaraus filmo ir kitas filmas arba dar kitas tikrai taps blockbuster‘iu. Aišku, jei tik Romas to norės.

O štai ir Romo Zabarausko filmo "Streikas" anonsas:

VIDEO: Romo Zabarausko „We will riot“ anonsas

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką