Kas turėjo atsitikti, kad buvęs Lietuvos karo akademijos kariūnas atsidurtų mados pasaulyje?
Prieš daugiau nei trejus metus grįžau iš Amerikos, tikėdamasis čia sulaukti tuometinės savo draugės bakalauro mokslų Vilniaus universitete pabaigos ir tada kartu skristi už Atlanto, kur ketinau tęsti tarnybą Karinių oro pajėgų akademijoje. Kad ten patekčiau, laimėjau tikrai nemažą atranką – keturios Amerikos karo akademijos kasmet priima po 16 studentų iš viso pasaulio, o vien iš Lietuvos norinčių stoti buvo 26. Pagal sutartį, baigęs mokslus Amerikoje, privalėjau septynerius metus atidirbti Lietuvoje, greičiausiai Zokniuose. Tad kai nusprendžiau ją nutraukti, visus, kas mane pažinojo, ištiko šokas. Įvairių gandų sklandė. Priėmiau sprendimą, kuris tuo metu atrodė nepopuliarus, bet vėliau paaiškėjo, kad buvo teisingas.
Taip nenorėjote į Šiaulius?
Ne, tiesiog pradėjau skaičiuoti, kiek man metų, galvoti apie šeimos kūrimą. Be to, pasimokius kitur, lietuviškos kariuomenės lygis ėmė atrodyti kaip vaikų žaidimas. Jei būčiau nusprendęs likti, tai tik Amerikoje. Ten gerai užsirekomendavau, galėjau grįžti, pradėti nuo seržanto laipsnio, toliau rodyti gerus rezultatus ir vėl siekti aukštojo mokslo, kad tapčiau karininku. Labai norėjau skraidyti, buvau išlaikęs visus testus, reikalingus naikintuvo piloto licencijai gauti, koks ir buvo mano tikslas. Grįžęs į Lietuvą nusprendžiau pasiieškoti laikino, kaip man tada atrodė, darbo. Dirbti padavėju picerijoje ar kavinėje nenorėjau. Internete radau skelbimą, kad drabužių salonas ieško rinkodaros vadybininko. Parašiau pirmą savo gyvenime CV ir sulaukiau kvietimo į pokalbį.
Matyt, pakvietė iš smalsumo pažiūrėti, koks čia kariūnas nori tapti vadybininku...
Gali būti. Tačiau įmonės vadovas ryžosi avantiūrai ir mane, visiškai žalią šioje srityje, priėmė – tuomet buvau 22-ejų. Sėkmingai padirbęs pusmetį, pakilau iki rinkodaros vadovo. Praėjus dar metams, įmonės direktoriaus pavaduotojas išėjo ir mane paskyrė į jo vietą.
O kaipgi svajonės pilotuoti naikintuvą?
Jos baigėsi, kai įsidarbinau mados versle. Gal juokingai nuskambės, bet pradėjau senti ir supratau, kad karinis gyvenimas mane jau nebe taip domina. Po pusantrų metų susitikus studijų laikų draugus kažkas viduje lyg ir sukrebždėdavo, tačiau laikui einant vis labiau džiaugiausi, kad nebereikia pagal komandą keltis, gulti ar šliaužti. Dėl išsižadėtos svajonės pilotuoti naikintuvą kartais pasidaro šiek tiek liūdna, bet „traukinys jau nuvažiavo“ – stengiuosi nesigręžioti atgal. Ne viskas gyvenime klostosi taip, kaip planuoji.
Visą interviu skaitykite žurnalo „Laima“ gegužės numeryje.
