Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

T. ir K. Lavrinovičiai: „Tie metai mums pralėkė lyg kelios dienos“ (papildyta rugpjūčio 19 d.)

Žurnalo „Žmonės“ viršelis
Žurnalo „Žmonės“ viršelis
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Jau tampa tradicija su Tatjana (25) ir Kšyštofu Lavrinovičiais (30) vasarą susitikti Lietuvoje. Šokančiais brolio vestuvėse. Švenčiančiais savo sutuoktuves. Krikštijančiais vaikus. Ir visuomet gyvenančiais krepšiniu.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Šiemet jie – paprasti vasarotojai, grįžę seneliams parodyti ūgtelėjusių sūnų Danieliaus (3) ir Dominyko (1). Susitikti su bičiuliais ir artimaisiais. Keletą dienų praleisti prie jūros ir bent trumpam pasijusti naujo erdvaus buto sostinėje šeimininkais.

Kaip sekasi vasaroti be krepšinio?

Kšyštofas: Jaučiu jam nostalgiją… Kai rinktinė žaidžia, skubu namo, kad per televiziją pamatyčiau rungtynes. Buvome nuvažiavę į Panevėžį pažiūrėti, kaip jiems sekasi. Pasisveikinome, truputį pabendravome. Ką padarysi, kad šiemet neturiu sveikatos… Jei būsiu reikalingas ir sveikas, kitąmet gal atvažiuosiu.

Tatjana: Ši vasara mums buvo labai įtempta, tai nelabai pajutome, jis treniruojasi su rinktine ar ne. Lyg ir niekas nepasikeitė, bet kai salėje žiūrėjome rungtynes, buvo keista, neįprasta, kad vyras šalia, tarp žiūrovų. Jau geriau bėgiotų aikštelėje... Gaila matyti, kaip jis išgyvena, o komandai padėti negali.

Tikriausiai įsivaizdavote, kad šios atostogos bus ilgos, ramios?

Kšyštofas: Iš tiesų galvojome, kad ramiai atsikvėpsime… Tačiau skridome į draugo krepšininko vestuves Graikijoje, man reikėjo į Izraelį dėl stuburo operacijos. Paskui važiavome į Permę pas Tanios artimuosius. Ten pakrikštijome Dominyką.

Tatjana: Galvojome sūnų krikštyti Lietuvoje. Tačiau ilgai truktų, kol mano artimieji gautų Lietuvos vizas…

Kšyštofas: Todėl nutarėme, kad bus paprasčiau, jei mano brolis, tėvai nuskris į Permę. Ten katalikų bažnyčioje jaunėlį pakrikštijome. Rugpjūčio pradžioje atskridome į Lietuvą. Kai metus čia nebūname, susikaupia labai daug reikalų. Taip ir nelieka laiko poilsiui, o kitą savaitę jau reikia grįžti į Italiją.

Ilgiau pailsėti taip ir nepavyks?

Tatjana: Planavome, kad po tų vestuvių savaitei liksime Graikijoje. Tačiau buvo paankstinta Kšyštofo operacija. Reikėjo tam pasiruošti. Aš trims dienoms nuskridau pas Permėje paliktus vaikus, vyras – pas tėvus į Lietuvą. Susitikome Maskvoje ir išlėkėme į Izraelį pas gydytojus.

Kšyštofas: Ten šiek tiek pabuvome po operacijos. Tania pasivaikščiojo prie Negyvosios jūros, nuvažiavo į Jeruzalę. Vos vos atsikvėpėme.

Tatjana: Asmeninio, be rūpesčių, poilsio kaip ir nebuvo. Tačiau ir prie Baltijos jūros spėjome trumpam nuvažiuoti, ir Italijoje prie Viduržemio savaitę su vaikais buvau.

Krepšinio aistruoliams, matyt, rūpi, kaip Kšyštofas laikosi po operacijos?

Kšyštofas: Pirmas dvi tris dienas po jos jaučiausi prastai. Atrodė, neišgyvensiu. Tačiau paskui kasdien sveikata ėmė gerėti. Pradėjau vaikščioti. Pajutau, kad atsigaunu. Atsirado pasitikėjimo. Labai padėjo brolis: tokia pat operacija toje pačioje ligoninėje prieš porą metų buvo atlikta ir jam. Dabar jaučiuosi normaliai. Jau visą dieną galiu stovėti. Tik dar keletą negalėsiu ilgai sėdėti. Man draudžiama kilnoti sunkumus. Negaliu Taniai padėti prižiūrėti vaikų, jų nešioti. Su didžiuoju, Danieliumi, nėra problemų: jau galima susitarti. O mažiukas – Dominykas – dar nori ant rankų.

Tania, kaip jauteisi slaugydama ant patalo gulintį vyrą?

Tatjana: Visada sakau, kad turiu tris vaikus. Mažuosius išgydau, išgis ir tas (juokiasi).

Tačiau stuburo operacija – ne peršalimas!

Tatjana: Tiesa… Buvo baisu. Kol Kšyštofą operavo, laukiau prie operacinės durų. Nuėjau pavalgyti, bet negalėjau kąsnio nuryti. Baisiai jaudinausi. Palengvėjo, kai gal po kokių trijų valandų pasirodė jį operavęs gydytojas, pasakė, kad viskas gerai, kad Kšyštofas atsigavo po narkozės ir klausė apie mane. 

Kšyštofas: Vadinasi, gyvens (juokiasi).

Buvome kelis mėnesius pažįstami, kai jis man per gimtadienį uždainavo: „O mano meilė gyvena dvidešimt penktame aukšte–e–e…“

Tenykščiams medikams nebuvo keista, kad turi rūpintis tokiu pat ligoniu, kokį prieš porą metų jau operavo?

Kšyštofas: Mane gydė tie patys medikai, kurie ir Darjušą... Sesutės manė, gal nepavyko operacija, kad po poros metų tas krepšininkas grįžo (juokiasi). Kai jų kažko paklausiau, atsakė, kad aš gi buvau čia, turiu žinoti. Tada paaiškinau, kad gydėsi brolis dvynys.

Tatjana: Jos atsiminė, kad vyras buvo tas pats, tik žmona kita – šviesiaplaukė (juokiasi).

Kiek metų judu kartu?

Kšyštofas: Susipažinome – prieš šešerius, susituokėme – prieš ketverius metus.

Tatjana: Greitai lekia laikas…

Kai susitikote, kokie vienas kitam pasirodėte?

Tatjana: Įsivaizduoju, Kšyštofas manė, kodėl man šita mergiotė pasipainiojo? Kam man to reikia. Geriau jau nebūtume susitikę (juokiasi). Ar ne?

Kšyštofas: Nieko panašaus! Man ta mergina patiko.

Tatjana: O aš buvau įsimylėjusi. Man reikėjo važiuoti į konkursą „Mis pasaulis“, bet nebesinorėjo… Vis dėlto išvažiavau. Mėnesiui! Tuomet buvome vos pradėję kartu gyventi. Kai grįžau, reikėjo apsispręsti, toliau draugausime ar aš grįžtu į Permę. Nutarėme gyventi kartu.

Tania tuomet buvo karūnuota gražuolė, Kšyštofas – vienas iš daugybės krepšininkų. Dabar tu – tik sėkmingai rungtyniaujančio sportininko žmona…

Tatjana: Žemai nekritau: juk kiek krepšininkų, tiek ir jų žmonų (kvatoja). O jis šiek tiek pakilo.

Kšyštofas: Man nėra skirtumo, ar ji – tituluota gražuolė. Svarbiausia, koks tai žmogus. Reikia, kad jis patiktų, kad kartu būtų jauku. Jei moteris nepatinka, kasdien bamba, kam kartu kankintis? Tuomet tik sau ir kitiems nervus gadini. O „mis“…

Tatjana: …ar valkata iš patvorio…

Kšyštofas: …man nėra skirtumo. Į tai nekreipiu dėmesio. Man atrodo, kad Taniai taip pat nebūtų skirtumo, ar aš krepšininkas, ar koks statybininkas. Juk būčiau toks pat žmogus.

Sportininko antroji pusė – kaip dekabristo, visur kartu su juo. Ar apie tokį gyvenimą graži mergina svajojo?

Tatjana: Jei atvirai, už jo tekėdama ne visai taip savo gyvenimą įsivaizdavau. Maniau, gal bus šiek tiek lengviau. Kartais jaučiu, kad trūksta sutuoktinio dėmesio.

Kšyštofas: Nors ir kiek dėmesio duotum, moteriai jo vis tiek mažai… Su jumis taip visada (juokiasi).

Tatjana: Pažiūrėk į save iš šalies ir suprasi, kad sakau tiesą.

Kšyštofas: Negaliu visiems dėmesio duoti po lygiai: jo ir vaikai, ir darbas reikalauja. Stengiuosi skirti, kiek galiu. Jei visą atiduosiu – išseks (juokiasi)!

Tatjana: Kartais tu energiją išbarstai visai ne ten, kur reikia… Galėtum patausoti, duoti truputį daugiau man. Iš tikrųjų tarp mūsų viskas gerai. Kiekviena šeima turi savo pliusų ir minusų. Reikia su tuo susitaikyti. Tačiau kęsti vienam kito dviem žmonėms neverta. Jei buvimas kartu yra kančia, geriau drauge negyventi. Reikia ieškoti kompromisų. Su kuo nors susitaikyti vienam, su kuo nors – kitam. Niekas nežino, kiek mums lemta kartu gyventi. Ketverius metus santuokoje jau praleidome. Vienas kito lyg ir neužmušėme (juokiasi).

Kaip pakeičia jausmus bėgantis laikas, vedybinis gyvenimas?

Kšyštofas: Tarp mūsų viskas taip pat, kaip ir anksčiau.

Tatjana: Tikrai niekas nepasikeitė. Tie šešeri metai pralėkė kaip šešios dienos.

Kšyštofas: Poros gyvenimą pakeičia ne santuoka, o vaikai. Dėl jų reikia nuolatos būti namuose, atsiranda daugiau rūpesčių. Tačiau jei juos dienai paliekame su seneliais, kažko trūksta. Be vaikų gyventi nebeįmanoma.

Tatjana: Nėra ką veikti.

Nejaugi tarp jūsų nebūna jokių šeimyninių kivirčų, nesusikalbėjimo?

Kšyštofas: Galime pasipykti dėl smulkmenų. Tačiau po penkių minučių vėl viskas būna gerai, konfliktas – pamirštas.

Tatjana: Na na! Aš po kelių minučių normaliai bendrauju, o tu – po kelių dienų. Mūsų šeimoje bloga būnu tik aš. Jis – visada teisus (juokiasi).

Visi namų kampai, matyt, laikosi ant moters pečių?

Kšyštofas: Žinoma. Ji ir valgį ruošia, ir tvarkosi. Jei man laisva diena, stengiuosi padėti.

Tatjana: Kšyštofas visuomet rūpinasi šeimos drabužių skalbimu. Sienoje mūsų skalbykla yra namo rūsyje. Kai ten prieš trejus metus nuvažiavome, Danieliui buvo tik šeši mėnesiai. Vieno jo negalėdavau palikti, o neštis į rūsį – irgi ne išeitis. Įpratome, kad skalbiniai – Kšyštofo pareiga. Dabar jis jais rūpinasi ir kai viešime Lietuvoje ar Rusijoje.

Vieno šaknys Permėje, kito – Vilniuje. Ką širdis liepia vadinti namais?

Tatjana: Kai Permėje draugams sakome, kad vykstame namo, turime galvoje mano tėvų butą. Kai Vilniuje taip sakome, turime galvoje savo būstą čia, Italijoje – namą Sienoje. Kol kas daugiausia laiko praleidžiame ten. Tačiau tas būstas – ne mūsų. Permėje ir Lietuvoje praleidžiame maždaug po lygiai laiko. Kol kas mūsų namai – ten, kur gyvename. Kadangi tenka apsistoti skirtingose šalyse, vadinasi, turime kelerius namus.

Kšyštofas: Namai Rusijoje ir Lietuvoje, o Italija – darbo vieta. Tačiau ten praleidęs trejus metus jaučiu, kad man ta šalis patinka. Šiek tiek pramokau kalbą, priimtinas ir jų maistas, ir kultūra. Kuo toliau, tuo ten traukia labiau.

Beveik visą karjerą Kšyštofas rungtyniauja nugalėtojų komandose. Dėl to be galo išgyvena dėl pralaimėjimų. Dėl nesėkmių gali nervintis labai ilgai, naktimis nemiegoti. Kartais prabundu – lovoje jo nėra. Sėdi svetainėje ir geria arbatą.

Trisdešimt metų – krepšininkui juk nemažai?

Kšyštofas: Taip, mano karjera jau prie pabaigos. Jei sveikata leis, trejus ketverius metukus norėčiau dar pažaisti. Užteks. Kiekgi galima? Juk iki penkiasdešimties aikštelėje nebėgiosiu? Dabar svarbiausia tai „pensijai“ užsidirbti.

Tatjana: Tada pradėsiu darbuotis aš. Grįšime į Lietuvą, išsiaiškinsiu, kur Vilniuje yra Pirmasis Baltijos kanalas – bandysiu ten ieškoti korespondentės darbo (juokiasi).

Kšyštofas: Kas tokios protingos korespondentės drįs nepriimti! Aš gal eisiu į mokyklą matematikos mokytoju dirbti (kvatoja). Dažnai manęs kas nors klausia, ką veiksiu toliau, ir pats apie tai galvoju, bet dar neapsisprendžiau. Kai jausiu, kad krepšinyje man – paskutiniai metai, rimčiau pamąstysiu. O kol galiu – rungtyniauju.

Tatjana: Kšyštofas galės pradėti dainuoti, jam tai labai patinka (juokiasi).

Gal tikrai turi tokį slaptą talentą?

Kšyštofas: Juokaudamas galiu dainuoti. Visi tik ausis užsikemša...

Tatjana: Buvome kelis mėnesius pažįstami, kai jis man per gimtadienį uždainavo: „O mano meilė gyvena dvidešimt penktame aukšte–e–e…“

Kšyštofo, kaip ir jo brolio, ypatingas humoro jausmas!

Tatjana: Labai, labai… Kai būna kompanijoje, net per didelis. Kai per daug įsijaučia – pradeda erzinti. Kai juokauja su Darjušu, jų nebesustabdysi. Prasideda ir juokingi, ir nervinantys pokštai, anekdotai.

Kšyštofas: O Taniai turbūt labiausiai tiktų apibūdinimas „teisinga“. Ji nuolatos siekia, kad viskas būtų padaryta, nenumesta nebaigus. Ji rimta, bet kartais taip pat mėgsta pajuokauti. Būna, ir man įgelia.

Kadaise vienas kitą pamatėte krepšinio rungtynėse. Tania, nuo to sporto nepavargai?

Tatjana: Man tai šventė. Teatro šou. Aš jam ruošiuosi, pasipuošiu. Kas, kad manęs niekas nematys, – taip elgiuosi dėl savęs. Iš anksto nusiteikiu, kad vakare žiūrėsiu  rungtynes. Ta diena, kai su vyresniuoju sūnumi einu palaikyti Kšyštofo, ne tokia kaip kitos. Vyras tądien paprastai pietauja su komanda. Aš rūpinuosi vaikais. Kai grįžta, visi eina prigulti pietų miego. Paskui tėtis žaidžia su sūnumis, žiūri krepšinio rungtynių ištraukas.

Kšyštofas: Taip nusiteikiu rungtynėms…

Tatjana: Jis išvažiuoja ruoštis varžyboms, o po valandėlės – ir aš su vaikais. „Montepaschi“ krepšininkų žmonos turi vienodus marškinėlius, vaikai – specialią aprangą. Svarbioms rungtynėms visi jais apsirengiame.

Jei krepšinis – šventė, šou, tai krepšininkai – šiek tiek aktoriai?

Tatjana: Netgi labai! Juk jie žaidžia dėl žiūrovų, šie susirenka stebėti gražaus žaidimo.

Kšyštofas: Taip, norime, kad mūsų pasirodymas žmonėms patiktų. Kartais aikštelėje iškrečiame kokių nors triukų.

Tatjana: Tai labai priklauso nuo sportininko asmenybės. Vienas tiesiog gerai atlieka savo darbą, o kitas žaidžia įspūdingai – dėl publikos. Tokius krepšininkus žmonės paprastai labai mėgsta. Kšyštofas turi abiejų tipų žaidėjų bruožų. Jei svarbios rungtynės, būna labai susikaupęs. O jei mato, kad mačas vyksta lengvai, komanda pirmauja, gali ką nors iškrėsti, pajuokauti. Tačiau neretai toks komandos atsipalaidavimas prie gero nepriveda: skirtumas ištirpsta ir vėl reikia susiimti. Krepšinis ir vaikams patinka. Danielius mėgsta po rungtynių aikštelėje žaisti su kitų žaidėjų vaikais.

Sportininkui artimųjų parama juk labai svarbi?

Kšyštofas: Žinoma! Tania – mano mūza (šypsosi)! Jei viskas gerai šeimoje, tai ir žaisdamas kitaip jautiesi: nereikia galvoti apie problemas namuose, gali susikoncentruoti tik į krepšinį. Kai esi aikštelėje, svarbu viena – laimėti. To siekiu visada. Aš žaidžiu dėl žmonos, vaikų. Noriu, kad jie manimi didžiuotųsi. Visi sportininkai išgyvena, kai nesiseka. Pralaimėjus Tania visada guodžia, sako, kad viskas bus gerai, ateis kitos rungtynės ir laimėsime, pamiršime nesėkmę. O man atrodo, kad jau viskas, pasaulio pabaiga. Kelias dienas labai blogai jaučiuosi…

Tatjana: Taip atsitiko, kad beveik visą karjerą Kšyštofas rungtyniauja nugalėtojų komandose. Dėl to be galo išgyvena dėl pralaimėjimų. Dėl nesėkmių gali nervintis labai ilgai, naktimis nemiegoti. Kartais prabundu – lovoje jo nėra. Sėdi svetainėje ir geria arbatą. Visko sportininkų gyvenime būna…

O kai laimi?

Kšyštofas: Tada nuotaika puiki. Tačiau po didelio fizinio ir emocinio krūvio vis tiek sunku užmigti. Bet laimėjus galvoje sukasi geros mintys. Kai pralaimi, jautiesi pavargęs, viskas skauda. Po pergalės nejauti jokio skausmo, esi pilnas energijos.

Tatjana: Tuomet kartais dar einame kur nors į restoraną. Būname ant bangos. 
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką