Dabar populiaru
Publikuota: 2020 lapkričio 19d. 21:03

Teatrą unikaliai išsaugoti bandanti R.Dominaitytė: „Dažnai nepamatome, kad pagalbos reikia mūsų artimiausiems“

Redita Dominaitytė ir Larisa Kalpokaitė
Asmeninio albumo, Deivio Luko nuotr. / Redita Dominaitytė ir Larisa Kalpokaitė

Nuo pavasario besitęsianti pandemija kirto tiek valstybiniams, tiek privatiems teatrams. Tačiau „Knygos teatro“ įkūrėja, aktorė, režisierė Redita Dominaitytė sako, kad net ir neturint galimybių rodyti spektaklių sėdėti sudėjus rankas ne jos būdui. Galiausiai ne tik nutarta, kad kolektyvas su žiūrovais bendraus virtualiu būdu, bet ir nuspręsta pardavinėti kaukes – jos tapo būdu viešinti teatro veiklą, o kartu ir paramos forma jam sudėtingu metu. Socialinė iniciatyva sulaukė žaibiško susidomėjimo – kaukes ėmė pirkti net gyvenantys užsienyje.

Reditos Dominaitytės įkurtas „Knygos teatras“ gyvuoja jau aštuonerius metus, tačiau, kaip ir visi kiti teatrai, pavasarį susidūrė su dar neregėtais sunkumais – vienu metu karantinas privertė visai sustoti, o vėliau, norint rodyti spektaklius, teko taikytis prie griežtų apribojimų. Šiuo metu, paskelbus antrą karantiną, situacija vėl pasidarė komplikuota.

„Tai verčia susimąstyti – kur dabar yra meno kūrėjai, ką veikti, kai neturime galimybių tiesiog viešai rodyti savo renginių? Juk teatruose sezonas prasideda rudenį, bet dabar niekas negali startuoti su spektakliais“, – su 15min pokalbį pradėjo R.Dominaitytė.

Pašnekovė pasakojo kas savaitę su teatro kolektyvu sekanti naujienas, besikeičiančius ribojimus. Tačiau mano, kad net jei šiandien ir nebūtų karantino, rengti premjeras būtų sudėtinga, nes galėtų dalyvauti tik ribotas žiūrovų kiekis.

„Šiais laikais premjeras rodo tie, kurie gavo finansavimą, ir iki tam tikros datos būtinai turi pristatyti produktą. O tie, kas darbus demonstruoja iš savo biudžeto, turi labai aiškiai paskaičiuoti, koks bus grįžtamasis ryšys.

Juk reikia išsilaikyti, išmokėti honorarus aktoriams ir taip toliau. Turi labai stipriai pasverti, kiek spektaklių gali rodyti. Todėl daugelis teatro veiklų nusikelia į privatų sektorių. Kam rodyti, jei niekas neateis?“, – keblios situacijos neslėpė Redita.

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Redita Dominaitytė
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Redita Dominaitytė

Du keliai – nedaryti nieko arba kažką daryti

Esama situacija sujaukė ir jos teatro planus šį rudenį startuoti su spektaklio „Ššš... Karantinas“, kurio įkvėpėju tapo, kaip supratote, karantinas, premjera. Kartu tai ir praėjusio sezono spektaklio „Špylkos ir šlepetės“ tęsinys, kurį paskatino sukurti didelis jo populiarumas.

„Iš šio spektaklio net gimė uždara, 2000 narių vienijanti moterų klubo bendruomenė feisbuke „Visos mes – Ievos“, kurios spalva – rožinė. Mes, jos narės, gyvename rožiniame burbule, labai moteriškoje bendruomenėje“, – pasakojo R.Dominaitytė.

Tačiau nors didžioji dalis teatrų dėl suvaržymų sezono taip ir neatidarė, Reditos teatras rankų nenuleido ir vis dėlto išdrįso tai padaryti – paskelbė rožinį teatro sezoną. Be abejo, prisitaikydamas prie dabartinės padėties.

„Nutarėme persikelti į virtualią erdvę – ten, rodydami skečus, vaizduosime trijų personažų gyvenimą. Jei reikės, savo spektaklius galime rodyti ir miegamajame, nes būna tokių, kurie didesni už kamerines erdves, – šyptelėjo R.Dominaitytė. – Tokiu būdu viešinsime būsimą premjerą, palaikysime paties teatro veiklą.“

Renginio organizatorių nuotr./„Knygos teatro“ sezono atidarymas
Renginio organizatorių nuotr./„Knygos teatro“ sezono atidarymas

Tiesa, rugsėjį „Knygos teatras“ dar spėjo vaikiškų spektaklių regionuose parodyti ir susilaukė dvigubai-trigubai didesnės auditorijos nei anksčiau. Už tai dėkoja aplinkybėms – nebuvo konkurencijos, nes ne visi teatrai ryžosi pradėti sezoną.

Redita sako, kad paskelbus antrąjį karantiną ir jos vadovaujam teatrui buvo du keliai – nedaryti nieko ir taikstytis su dar skaudesnėmis pasekmėmis arba daryti kažką. Pasirinko pastarąjį.

„Dabar turime gyventi čia ir dabar, išnaudoti laikotarpį gamybiniams, kūrybiniams procesams. Kas anksčiau buvo savaime suprantama – išleidai spektaklį ir sulaukei žiūrovų – šiandien tapo nebesuprantama, todėl turi įdėti dvigubai daugiau pastangų, pasitelkti vaizduotę, sugalvoti, kokia forma gyvuoti toliau.

Mes vis surandame būdų, kaip viešinti veiklą, jungti bendraminčius, tad esame nusiteikę optimistiškai. Kol negalime rodyti spektaklių, imamės kitokių sumanymų – kuriame vaizdo įrašus, kuriais supažindinsime žiūrovus su personažais, rašome scenarijus, planuojame tinklalaides“, – pasakojo R.Dominaitytė.

Tiesa, persikelti į virtualią erdvę ne taip paprasta, nes dauguma „Knygos teatro“ spektaklių yra interaktyvūs, tad idėjų paieškos užima nemažai laiko. Todėl Redita šypsosi, kad nors dabar ir karantinas, jai darbo – per akis.

„Jau iš pirmo karantino išmokome gyventi ir žinome, kad tai nesibaigs nei lapkričio pabaigoje, nei kitu artimiausiu metu. Pirmoji banga užgrūdino ir supratome, kad jei nori išgyventi, turi dvigubai daugiau daryti. O jeigu dvigubai daugiau darai, turi stipriau pajungti smegenis.

Net mūsų šio sezono šūkis yra „Kai visi užsidaro, mes atidarome savo širdis jums“, todėl karantinas mums – tikrai aktyvus. Netgi pasvajoju, kad būtų gerai, jog turėčiau porą laisvesnių dienų“, – 15min teigė Redita.

Kaukės – teatro veiklai palaikyti

O atidarant sezoną buvo nuspręsta atsižvelgti į aktualijas ir pasitelkti kaukes – jos tapo tam tikra žinute, naujo teatro sezono įvaizdžio dalimi, simboliu, ant kurio išraitytas teatro pavadinimas.

„Aišku, spalio vidury dar nebuvo tokių suvaržymų, bet užmanymas, kad kaukė bus neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, kilo jau tada“, – pridūrė teatro vadovė.

Asmeninio albumo nuotr./Redita Dominaitytė
Asmeninio albumo nuotr./Redita Dominaitytė

Tačiau netrukus šios kaukės įgijo ir kitokią, ne tik viešųjų ryšių prasmę. Kadangi teatrui dabar nelengvi laikai, buvo nuspręsta jas pardavinėti po 10 eurų. Redita patikino, kad tokiu būdu siekia tikrai ne pasipelnyti pati, o paramos teatrui.

„Turime pakankamai palaikančią bendruomenę, tad ir kaukių atsiradimo priežastis – padėti pačiam teatrui. Tai tam tikra palaikymo akcija – gerbėjai, pirkdami kaukę, palaiko teatro veiklą, kol mes patys dar negalime turėti konkrečių lėšų“, – paaiškino R.Dominaitytė.

Anot jos, rožines, kaip ir šis teatro sezonas, kaukes žmonės ėmė pirkti akimirksniu, tad jau po kelių dienų imtas planuoti antras tiražas. Tokio didžiulio palaikymo menininkė pabrėžė tikrai nesitikėjusi.

„Nežinau, ar būtų prieš porą ar netgi metus tokia solidarizacija, ar socialinė aplinka šitaip reaguotų. Tos 50 kaukių buvo išpirktos per dvi-tris dienas ir ne dėl to, kad žmonės jų neturėtų ar jiems labai patinka rožinė spalva, o dėl to, kad jie išgirdo žinutę, jog turime palaikyti smulkiuosius verslus ir vienas kitam padėti“, – džiaugėsi Redita.

Buvo nepatogu pardavinėti draugams

Pirmieji rožinių kaukių su teatro logotipu net ne po vieną ir ne po dvi užsigeidė R.Dominaitytės artimieji, draugai. Iš pradžių moteris dėl to jautėsi nejaukiai – buvo nepatogu kaukes pardavinėti bičiuliams ar giminaičiams.

„Bet vėliau šia tema pradėjome diskutuoti per repeticiją ir Larisa Kalpokaitė pasakė: „Taigi tu čia ne sau, o tam, kad palaikytum teatro veiklą ir funkcionavimą, kad tas teatras išliktų, nemirtų.“ Kai kuriems mažiems teatrams, iniciatyvoms tikrai gresia mirtis, tad po šių Larisos žodžių pakeičiau savo požiūrį.

Žinot, kartais duoti yra lengviau negu imti. Bet iš kitos pusės, pagalvojau, kad lygiai taip pat elgčiausi – norėčiau draugus palaikyti, jeigu matyčiau, kad man sekasi, o jiems ne. Juk dažnai galvojame apie didžiules televizines akcijas, bet nepamatome, kad pagalbos reikia mūsų artimiausiems“, – mintimis dalijosi Redita.

Redita mano, kad gerumas dovanoja gerumą – sulaukus pagalbos įvyksta grandininė reakcija, norisi ir pačiam kuo dažniau pagalbos ranką ištiesti. Todėl ir pati dabar, kai daugeliui verslų nelengvi laikai, pažadėjo pagelbėti – ar iš restorano ką nors užsisako, ar šiaip kažką įsigyja.

„Nusprendžiau bent kartą į savaitę iki Naujųjų metų investuoti į smulkųjį verslą, bent kažką nusipirkti. Juk ir mane kiti palaiko, tad tikrai galime vienas kitam padėti, surasti tinkamą formą“, – įsitikinusi pašnekovė.

Deivio Luko nuotr./Redita Dominaitytė ir Larisa Kalpokaitė
Deivio Luko nuotr./Redita Dominaitytė ir Larisa Kalpokaitė

Perka ir užsienio lietuviai, ir įmones turintys draugai

R.Dominaitytė pasidžiaugė ir dėl to, kad teatras dabar ėmė bendradarbiauti su įmone, anksčiau gaminusia čiužinius, o vėliau ėmusia siūti kaukes.

„Ji turi visas galimybes, siuvimo fabriką, staiga įvaldė kaukių siuvimo technologiją ir mes tuo pasinaudojome. Todėl dabar atsirado galimybė iš lietuvių pirkti kaukes ir pritaikyti jas viešiesiems ryšiams. Matot, kaip vidaus produktas pradeda dirbti, kaip sugebame vienas kitam padėti, palaikyti“, – šyptelėjo Redita.

Tačiau tiesiog užsisakyti kaukių iš gamintojų ir jas išsiųsti pirkėjams, moters nuomone, neužtenka. Ji pati sako daug laiko skirianti kaukių pakavimui, stengiasi viską pateikti su meile.

„Man labai svarbu įdėti santykį, šiltai pateikti, o norint tai padaryti turi paieškoti visokių pakavimo formų, – sakė R.Dominaitytė. – Be to, turime nuostabius rėmėjus, kurie mus daug metų remdavo tai smulkiomis dovanėlėmis, tai dar kažkuo, tad dabar norisi ir jiems atsidėkoti.“

Apie rėmėjus ji užsiminė ne be reikalo, nes kaukes aktyviai perka ne tik pavieniai asmenys, tarp kurių netgi užsienio lietuviai, bet ir įmonės.

„Užpirko, pavyzdžiui, dešimt kaukių – pasidalins su klientų ratu, o kartu ir mane palaikys. Smagu, kad tiek metų be didelės grąžos rėmę idėją, meną, prisiminė ir dabar, todėl džiaugiuosi, kad neseniai jiems galėjau atsidėkoti viešaisiais ryšiais“, – pridūrė Redita.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Video

03:04
01:08
07:46

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką