TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tenoras Vaidas Vyšniauskas: „Taip, aš – scenos užkariautojas“

Vaidas Vyšniauskas
Gretos Skaraitienės nuotr. / Vaidas Vyšniauskas
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Gardžiuojantis kabinti tirštą avienos sriubą su špinatais ir kalbėtis apie operą, meną, gyvenimą... Net neįsivaizdavau tokio derinio, kol nesutarėme susitikti su operos solistu Vaidu Vyšniausku (40). Nėra ko stebėtis, nes šiame žmoguje telpa viskas: nuo protestantų bažnyčios pastoriaus pareigų iki TV projekto „Triumfo arka“ nugalėtojo titulo, nuo pragariškojo Otelo iki amžinai mylinčio De Grijė...

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Susitikimą sriubų restorane skyrėte jūs. Gal esate gurmanas?! Namuose daug gaminate?

Gurmanas tikrai nesu. Tiesiog labai mėgstu avieną. O pats gaminu, kai būnu kur nors išvykęs. Va, dabar Suomijoje gyvensiu pusantros savaitės, nori nenori teks ruošti maistą. Pamenu, gyvenant Kopenhagoje buvo apėmusi manija: brokoliai, pakepti su česnakiukais ir mėsyte. Oi, kaip skanu būdavo...

Jaunieji operos solistai vis pabrėžia, kad šiuolaikinis teatras reikalauja ne tik gero balso, bet ir ne mažiau patrauklios išvaizdos. Kūno formos prideda arba apriboja vaidmenų skaičių, lieknesnis tenoras turi daugiau galimybių dainuoti. O kaip yra jūsų manymu?

Aš esu apkūnus tenoras. Tikrai ne toks kaip Edgaras Montvidas. Bet, pavyzdžiui, Švedijoje, kur dainavau „Karmen“ pastatyme, Chosė partiją turėjo atlikti amerikietis tenoras Stuartas Neillas. Nežinau, kiek jis sveria, bet vien iš pažiūros atrodo bent dvigubai didesnis už mane. Jis visai nekompleksuoja, ir garsiausiose pasaulio scenose vaidmenų turi su kaupu. Nes operoje svarbiausia buvo, lieka ir liks – balsas. Išvaizda šiek tiek daugiau lemia, kai tavo balsas nėra aukščiausios „prabos“.

Pavyzdžiui, Luciano Pavarotti dainavo viską, ką norėjo, kur norėjo ir už kiek norėjo. Karjeros viršūnėje jo pasirodymas buvo vertinamas milijonu eurų. Ir kam rūpėjo išvaizda? Vis dėlto solistas pirmiausia ne turi būti gražus, o sugebėti sudainuoti. Kad ir Otelo vaidmuo – toks sunkus, kad jei neturi patirties ir pajėgumo, gali be balso likti. Tada su savo išvaizda galėsi nuo scenos eiti galvą nuleidęs.

To, ką aš dabar dainuoju operos teatre, Lietuvoje daugiau niekas negali padainuoti. Antro Otelo nėra.

Operos solistą įsivaizduoju ramų, santūrų, pakylėtą... O jūs – vulkanas, scenos užkariautojas.

Taip, aš – scenos užkariautojas, aš keliu sau tikslų ir tvirtai judu jų link. Negauni darbo Lietuvoje – ne sėdi ir virkauji, kad teatras tavęs nemėgsta, nepriima, o eini ir mušiesi į visas duris. Visos kliūtys yra bejėgės, jeigu turi tikslą, ryžtą ir tikėjimą. Aš vis tiek iš pavienių, nedidelių darbelių samdžiau koncertmeisterį, tobulinausi. Buvo ir tokių mėnesių, kai reikėjo gyventi vien iš žmonos algos. Bet jeigu sunku, nereiškia, kad skęsdamas depresijoje turi gulėti lovoje ir žiūrėti į vieną tašką. Na, jau ne! Aš – ne iš tokių.

Bet operos atlikėjo likimas toks: arba tave pastebi, arba ne. Arba duoda vaidmenų, arba ne. Ką pats gali padaryti?

Lietuvos operos ir baleto teatre pradėjau dirbti kaip statistas, paskui, būdamas studentas, gavau padainuoti vieną kitą mažą vaidmenėlį. Postsovietiniame teatre dar ilgai vyravo mąstymas: „Ar duoda man čia ką padainuoti?..“ Teatras turėjo „duoti“... Aš tada pasakiau sau, kad teatras man nebus socrūpybos namai. Teatras – vieta, kur tu turi ką nors vertingo duoti. Vilką maitina kojos, lygiai taip pat ir operos solistą: nedainuosi – nevalgysi.

Nebandėte tapti kokiu geidžiamu estrados princu? Lengviau būtų gyventi.

To, ką aš dabar dainuoju operos teatre, Lietuvoje daugiau niekas negali padainuoti. Antro Otelo nėra. O vestuvines dainuškas daug kas gali atlikti. Ir aš esu dainavęs vestuvėse. Mano tėvas ir pusbroliai prieš kokius trisdešimt metų buvo sukūrę grupę – pasisiuvo kostiumus ir važinėjo per vestuves. Mane, tada dar dvylikametį ar keturiolikmetį, pasiimdavo kartu. Tačiau greitai šitos idėjos atsisakė, nes vestuvėse aš ne tik dainuodavau, bet ir per daug prisiragaudavau, prisibaliavodavau... Vėliau kartą gražią barokinę ariją esu sudainavęs vienose solidžiose vestuvėse. Dar už labai didelius pinigus mane buvo nusamdę Maskvoje. Prisipažinsiu: teatre net už Otelą tiek nemoka.

Ne viename interviu esate prisipažinęs, kad jums viršūnė – Otelo vaidmuo. Va, turite jį. Kas toliau?

Ir vėl Otelas. Tik kitose scenose – Italijoje, Romoje, „La Scalos“ ir Metropolitano teatrų scenose. Vadinasi, aš pasiryžęs brandinti šitą vaidmenį. Dainavau jau kokius dešimt Otelų: kaskart vis kitaip, geriau, tobuliau. Ir De Grijė vaidmuo Giacomo Puccini operoje „Manon Lesko“, kurią jau greitai pristatysime su „bohemiečiais“, labai sunkus, reikalaujantis daug jėgų. Ne vienas tenoras po šito vaidmens yra padėjęs šaukštą – pertempęs balsą.

Iki trisdešimties operoje esi tik vaikas, į tave niekas rimtai nežiūri. Nebent būtum vunderkindas. Bet tokių – retenybė.

Kaip paaiškinti, kodėl turėdamas tiek norų ir galimybių taip ilgai ėjote link to, ką turite dabar: link pripažinimo, šlovės?

O aš manau, kad dabar turiu tik normalų menininko gyvenimą. Tai nėra nei pripažinimas, nei šlovė. Ir dar ne ta sėkmė, į kurią veržiuosi. Šiandien tiesiog turiu pakankamai darbo, esu paklausus, neapsiriboju vien Lietuvos scenomis. Dabartinis laikas man – lyg kontrolinės varžybos prieš pasirodymą garsiausiuose Europos teatruose.

Neįsižeiskite, bet ar tokiame amžiuje ne per vėlu tų aukštumų siekti?

Niekada ne vėlu. Iki trisdešimties operoje esi tik vaikas, į tave niekas rimtai nežiūri. Nebent būtum vunderkindas. Bet tokių – retenybė. O talentas, net ir pats didžiausias, turi būti smarkiai ir ilgai glūdinamas. Kita vertus, talentas negarantuoja ilgos ir sėkmingos karjeros. Daug buvo tokių, kurie efektingai pradėjo ir greitai pabaigė. Buvo tokių, kurie vėlai pradėjo ir anksti užbaigė. Ir buvo tokių, kurie vėlai pradėjo ir ilgai, sėkmingai dirba. Manau, kad mano startas buvo neblogas, o paskui buvo pauzių. Tačiau antrasis kvėpavimas – labai geras. Ir aš nusiteikęs bėgti ilgai...

Bet juk turėjote visas galimybes: vienu metu net buvote šalia garsiosios operos solistės Violetos Urmanos. Vien jos vardas galėjo atverti tiek durų!

Šalia manęs buvo ir kur kas svarbesnių žmonių. Pavyzdžiui, Virgilijus Noreika – apskritai legenda. Galų gale juk visi startuoja ne nuo vienos linijos. Vienam duota iš prigimties: mačiau Edgaro Montvido stojamuosius egzaminus – po jo pasirodymo komisija paprašė dar vieno kūrinio bisui. Dabar matome, kaip pradeda Merūnas, – televizijoje, turėdamas daugybę galimybių ir talentą. Nereikia manęs lyginti su jais, nes niekas nežino, iš kur aš ir kur buvau prieš tai. Juk mūsų praeities niekas nelygina. Kas žino, kad paauglystėje stovėjau milicijos įskaitoje?

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Asmik Grigorian ir Vaidas Vyšniauskas
Asmik Grigorian ir Vaidas Vyšniauskas dainuos operoje „Manon Lesko“

Kad tėvai žiūrėdavo į mane ir galvodavo: „Šįkart jau pasodins jį į kalėjimą ar dar išsisuks?“ „Pabūk namuose! Nevaryk tu su tom chebrom. Nes dabar tai jau tikrai sėsi!“ – kalbėdavo man. Buvau pakankamai agresyvus ir peržengiau visas ribas: man jau buvo užvesta baudžiamoji byla už žmogaus sumušimą... Taigi noriu pasakyti, kad aš startavau iš gerokai žemesnio taško. Kai sako: „Iššoko į aukštį penkis metrus“, tai juk skaičiuojama nuo žemės lygio, nuo nulinio taško. Bet aš šokau iš duobės, iš minus dešimties metrų.

Todėl nenoriu lygintis su kitais operos atlikėjais. Galiu lygintis su pačiu savimi: koks buvau vakar ir koks esu šiandien. Tada, kai buvau niekam nereikalingas, kai neturėjau jokių perspektyvų, labiausiai padėjo atrastas tikėjimas. Nes jis moko patikėti neregimais dalykais – patikėti viltimi.

Iš visų tikėjimų pasirinkote protestantizmą. Net tapote pastoriumi. Kodėl?

Aš gimiau katalikiškoje šeimoje, lankiausi bažnyčioje. Bet joje atsakymų neradau. Maždaug apie devyniasdešimtuosius vis atsirandančios naujos religinės bendruomenės tikėjimą išpažino kur kas šiuolaikiškiau, suprantamiau. Tuo ir viliojo. Iki tol aš buvau didžiausias zavadyla. Pamenu, draugų vestuves šventėme, baliavojome iki komos... Ir buvo tokia tradicija po dviejų savaičių vėl susitikti, pagerti ir aptarti medaus mėnesį. Taigi susitinkame. Aš paimu stikliuką, apverčiu, išsitraukiu Senąjį Testamentą ir pradedu pamokslauti.

Kas žino, kad paauglystėje buvau milicijos įskaitoje? Kad tėvai žiūrėdavo į mane ir galvodavo: „Šįkart jau pasodins jį į kalėjimą ar dar išsisuks?“

Draugams – šokas, nežino, ką galvoti. „Manyje įvyko revoliucija. Įsitikinimai pasikeitė, aš visiškai neturiu poreikio girtauti“, – bandžiau paaiškinti. Tiesiog per tas dvi savaites viskas manyje apsivertė, nes patekau į pamaldas protestantų bažnyčioje. Pasimeldžiau, išėjau ir man pasaulis buvo kitomis spalvomis nušvitęs. Dingo noras rūkyti, girtauti ir bėgioti paskui panas, nors iki tol buvau tikras širdžių graužikas. Nesakau: vėliau dar visko buvo. Bet dabar galiu pasakyti, kad tam, ką esu pasiekęs šiandien, turėjo įtakos naujieji mano įsitikinimai.

Neseniai atšventėme devintąjį bažnyčios gimtadienį. Per tą laiką susiformavo bažnyčios jos branduolys – vyresnieji: dėstytojai, lakūnai, pensininkai, studentai... Ir aš savęs nestatau viduryje. Pastorius – ganytojas. Galima šitą žodį mistifikuoti. Bet paprastai kalbant, pastorius – tas, kuris gali žmogų palaikyti dabar, šiuo momentu. Suprantama, aš nesu pastorius visiems. Aš – pastorius tiems, kas manyje mato tokį žmogų, žmogų, galintį padėti.

O kodėl net po tokių perversmų nepavyko sukurti vienintelės šeimos visam gyvenimui?

Kai vedžiau, man buvo devyniolika, žmonai – aštuoniolika. Gyvenimo šeimoje reikia labai ilgai mokytis. O kas mus mokė? Savaime tiktai musmirės miške auga, o ne šeimos kuriamos. Tam reikia valios, supratimo, pasiaukojimo. Egoizmas svarsto: „Kas man iš to, kad tu būsi mano žmona?“ O meilė, šeima prasideda nuo klausimo: „Kuo aš galiu būti tau naudingas? Kas tau iš to, kad aš tavo vyras?“ Todėl ir reikia dovanoti gėlių žmonai, pagirti net už persūdytą sriubą, padėkoti už išlygintas kelnes... Mes buvome tik susituokę su dabartine žmona Lina, o aš turėjau kontraktą Amsterdame ir gan greitai po vestuvių reikėjo išvažiuoti. Dviem su puse mėnesio!

Bet nuvažiavus paaiškėjo, kad tarp repeticijų turėsiu dvi laisvas savaites. Žmonos neperspėjęs susidėjau daiktus, atskridau į Vilnių, nupirkau gėlių ir nuėjau pas ją į darbą. Ji išėjo iš kabineto, pamatė mane ir kone sutirpo mano rankose. Va, kiek nedaug tereikia! Meilė – sugebėjimas atspėti savo mylimo žmogaus norus, troškimus ir juos įgyvendinti. Todėl ir dabar, nors galiu daug keliauti, koncertuoti, užsiimti ekstremaliais dalykais, jaučiu tam tikras ribas. Nenoriu, kad darbas kenktų vidinei ramybei, šeimos santykiams. Aš noriu užauginti dievobaimingus vaikus, įdiegti jiems tikėjimą. Dar turiu didelę svajonę pastatyti bažnyčią.

Dar turiu didelę svajonę pastatyti bažnyčią.

Sako, kiekvieno musulmono gyvenimo garbės reikalas – pastatyti mečetę. Kuo aš blogesnis? Man lengviau gyventi, nes žinau, kad mano geriausios dienos – dar priešakyje. Aš dėkingas visiems: ir tiems, kas man padėjo, ir tiems, kas trukdė. Aš dėkingas, kad kadaise teatre išgirdau: „Ačiū, jūsų paslaugų nereikia.“ Tas spyris buvo į naudą, nes nuspyrė mane į Sankt Peterburgo Marijos teatrą, į Estiją... Todėl, kai beveik dešimt metų nebuvęs Lietuvos scenose dalyvavau LRT projekte „Triumfo arka“, man nebuvo gėda dėl savo pasirodymų. Visi tarsi nustebo: „Kur jūs buvote anksčiau? Taigi čia tas pats Vyšniauskas!“

O aš visą laiką prisimenu, kaip Virgilijus Noreika sakydavo: „Man nesvarbu, kaip tu dainuoji dabar. Man įdomu, kaip tu dainuosi po dešimties metų.“ Va, ir pažiūrėsime, kaip aš dainuosiu dar po dešimties metų.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką