Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Toma Paškevičiūtė: su manimi gyventi galėtų tik tas, kuris labai mylėtų (papildyta gegužės 13 d.)

Toma Vaškevičiūtė
Gedmanto Kropio nuotrauka / Toma Vaškevičiūtė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Sulaukti pripažinimo vos dvidešimt trejų nelengva. Aplinkiniai ne tik spaudžia ranką, bet ir už nugaros nepatikliai kraipo galvas. Kolegos ne tik džiaugiasi, bet ir cvakteli pavydo gaidelėmis. Visi bando įžvelgti puikybės užuominų – ir jau, neduokdie, jei įžvelgia... Bet Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir televizijos serialo „Svetimi“ aktorei, šių metų Auksinio scenos kryžiaus laureatei Tomai Vaškevičiūtei (23) tai nėra labai svarbu.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

„Aš tik darau, ką turiu daryti“, – kukliai šypsosi mergina, aktorystę pasirinkusi dėl to, jog ši „geriausiai atskleidžia sielos išteklius“.

Geriausios aktorės apdovanojimas tau įteiktas už meilės dramą išgyvenusios Luizės vaidmenį Kauno dramos teatro spektaklyje „Laimingi“. Nustebai, kad būtent už jį?

Nustebau, kad apskritai gavau pačiupinėti Auksinį kryžių (šypsosi). O kad už tą vaidmenį – nenustebau, nes jis – labiausiai išbrandintas. Paradoksas, bet spektaklyje atsidūriau beveik netyčia: pora kauniečių aktorių dėl asmeninių priežasčių atsisakė jame vaidinti, ir režisierius Artūras Areima puolė skambinti mudviem su kurso draugu Tomu Rinkūnu: „Gal galite skubiai atvažiuoti?“ Repetuoti su Tomu kasdien susibėgdavome mano namuose, paskui važinėjome į Kauną. Įdomu buvo gyventi Kauno teatro viešbutyje: jis įsikūręs pačiame teatre, todėl galima kiaurą dieną niekur nosies neiškišti...

Bet taip galima ir išprotėti!

Kur nors išlįsdavome, keletui dienų sugrįždavome į Vilnių. Aišku, jautėmės atsiskyrę nuo viso pasaulio, bet buvo gera: dėmesys sukoncentruotas, niekas neblaško, nėra draugų, tik vienintelis tikslas – kūryba. Man patiko. Tas mano vaidmuo – tarsi bendras rezultatas viso, ką per aktorystės metus pavyko suprasti.

O ką pavyko suprasti? Jau nėra euforijos, kuri privertė į aktorystę žvelgti šviesiomis akimis? Atsirado realybės pojūtis, ir tu vėl vaikštai žeme?

Net ne žeme – kartais ir po žemėmis palendu... Ačiū Dievui, realybė mūsų kurso neaplenkė nuo pat pirmų dienų. Dažnai neturėjome savo pagrindinio mokytojo – Rimo Tumino, kuris važinėjo į Maskvą. Bet kažkaip patys išsivertėme: pusė mūsų kurso režisavo spektaklius, kita pusė juose vaidino. Tarp mano kursiokų – Daumantas Ciunis, Elžbieta Latėnaitė, Miglė Polikevičiūtė, Tadas Gryn, Agnė Šataitė... Visi sėkmingai vaidina, niekas nenuėjo plauti indų: vadinasi, esame sėkmingas kursas.

Iš kur tu kilusi?

Vilnietė. Mano tėvai – rimti žmonės: abu baigė radiotechniką, tėtis dirba televizijos bokšte, mama – elektroninės informacijos specialistė Martyno Mažvydo bibliotekoje. Ji ten plėtoja sudėtingą duomenų bazių struktūrą, prieš porą metų gavo geriausios šalies bibliotekininkės apdovanojimą...

Jūs – tikra lyderių šeimynėlė!

Tikrai (juokiasi). Senelis ir prosenelis Tarybinėje enciklopedijoje įrašyti kaip žemės ūkio srities mokslininkai. Brolis irgi protingas – baigė programavimą. Tik aš viena – artistė... Bet meno gyslelė giminei nesvetima: tėtis groja gitara ir laisvalaikiu drožinėja šaukštus, o močiutė buvo nuostabi siuvėja – iki šiol tebedėviu jos siūtus drabužius. Baigusi mokyklą, stojau į aktorystę ir žurnalistiką. Įstojau į abi. Tada jau lipau sienomis – ką pasirinkti?..

Taip, serialai kurpiami greitai, scenarijų tekstai nėra geri, o aš norėjau tikros, rimtos kūrybos... Tačiau būtent televizijoje tai rimtai kūrybai ir užsidirbu!

Žurnalistika atrodė realesnė?

Be abejo – apie vaidybą nieko neišmaniau! Patiko tik šokti: keletą metų šokau studijoje „Terrabella“, lankiausi „Naujojo Baltijos šokio“ festivaliuose ir sykį patekau į afrikietės vedamą seminarą Muzikos ir teatro akademijoje. Visą savaitę bėgau iš pamokų, kad tik ten nueičiau. Man jis tapo lemtingas. Pamaniau: „Jei čia vyksta tokie dalykai, aš turiu čia mokytis.“ Paskui, tiesą sakant, per ketverius metus nepasitaikė nieko panašaus (juokiasi). Bet buvo įdomu gilintis į aktorės profesiją. Ji leidžia išnaudoti ne tik kūną, bet ir sielą – išteklius, kurių kitose profesijose nepanaudosi.

Neišgąsdino, kad įstojus į akademiją reikia dirbti nuo aštuntos ryto iki dvyliktos nakties? Nuo to daugelis pašiurpsta...

Iš pradžių patyriau šoką. Iki tol buvau labai visuomeniškas žmogus, turėjau daug draugų, ir staiga viskas pasikeitė – tarsi kitas gyvenimas prasidėjo. Sutrikau: kaip aš be draugų, be įprastos veiklos?.. O paskui suvokiau, kad pati juos atmečiau. Didelis žmonių ratas susitraukė iki keleto vienetų. Buvę bičiuliai išsisklaidė, kai kas išvažiavo į užsienį: kai grįžta, visiems būna džiaugsminga proga susieiti, o paskui vėl išsibėgioti. Bet to šiais laikais ir užtenka. Aš nieko nesigailiu.

Nusivylimų, gilių abejonių per pastaruosius metus nebuvo?

Žinoma, buvo. Gal tai mano nuolatinė būsena?.. Pirmąjį studijų pusmetį buvo sunkiausia: nesupratau, ką daryti, labai abejojau, ar išvis ten likti. Vėliau jau tapo įdomiau, o galiausiai po bakalauro net į magistrantūrą įstojau, kad dar pabūčiau drauge su bendrakursiais... Kažkuriuo metu „užkabino“ kinas – antrame kurse nusifilmavau Puipos „Nuodėmės užkalbėjime“, iškart po to pakvietė vokiečiai. Veiksmo filmas buvo kvailas – apie gaisrą Berlyno televizijos bokšte. Bet dirbome daug pamainų, važiavome filmuoti į Berlyną, pamatėme kino industrijos virtuvę.

Ir gerai uždirbote?

Tuosyk atrodė daug. Paskui atsidūriau Jono Vaitkaus spektaklyje „Svajonių piligrimas“: ten supratau, kad teatre bus dar įdomiau nei akademijoje ir gal visai nereikia to bijoti. Vėliau – lietuviški filmai „Sibiro madona“, „Nereikalingi žmonės“, „Duburys“, „Anarchija Žirmūnuose“, „Atsisveikinimas“... Iš viso – jau kokie aštuoni. Reikia pripažinti, kad kai kuriuose šmėžuoju tik minutę, bet tai – vis tiek įrašas mano biografijoje, ar ne?..

Teko pajusti kolegų pavydo? Patyrusiems aktoriams turėjo būti nemalonu: ateina mergaitė iš akademijos ir nugvelbia iš panosės vaidmenis...

Kurse buvo žmonių, kuriems galėjai labiau pavydėti. Pavyzdžiui, kai repetavau ligoninės seselę, Elžbieta Latėnaitė repetavo Margaritą Eimunto Nekrošiaus spektaklyje: ne tas pats, tiesa? Bet nieko nenuvertinu – ir neprisimenu pavydo. Iš vyresnių aktorių irgi nejaučiu neapykantos – priima labai gražiai, šiltai.

Jei nepiktomis ausimis klausaisi, nieko pikta ir neišgirsti.

Gal... Aš jaučiu palaikymą. Kad ir dabar: už Auksinį kryžių būtų galima priekaištauti, bartis, kad buvo labiau nusipelniusių apdovanojimo. Bet žmonės nuoširdžiai dėl manęs džiaugiasi. O smerkia tik tie, kurie nei manęs pažįsta, nei mano spektaklių matė.

Klausyk, o kam tau reikėjo televizijos?

Kad turėčiau iš ko gyventi (šypsosi).

O iš spektaklių ir kino?..

Kine vieną sykį gauni atlyginimą ir po mėnesio tų pinigų nebeturi. Spektaklių irgi nebuvo tiek, kad galėčiau išgyventi. Tačiau į televiziją nepuoliau stačia galva. Seriale „Garbės kuopa“ atlikau epizodinį prostitutės vaidmenį, Rolandui Skaisgiriui jis patiko ir pakvietė pagrindiniam į „Nemylimus“. Labai ilgai svarsčiau. Taip, serialai kurpiami greitai, scenarijų tekstai nėra geri, o aš norėjau tikros, rimtos kūrybos... Tačiau būtent televizijoje tai rimtai kūrybai ir užsidirbu!

Seriale vaidini tam, kad galėtum dirbti teatre?

Taip ir yra. Man norisi apie tai garsiai prabilti, nes labai daug žmonių į serialus žiūri smerkiamai, ir tada geriausios aktorės įvertinimas atrodo tikras stebuklas... O tiesa ta, kad per kelis mėnesius Kaune, kai statėme „Laimingus“, aš uždirbau mažiau, negu išleidau. Bet nemurmėjau, nes žinojau: investuoju į tai, ką noriu daryti.

Ką reiškia – mažiau? Atlyginimas net kelionės išlaidų nepadengė?

Pravažinėjau, pravalgiau... Galėjau sau tai leisti tik žinodama, kad tęsis „Svetimi“ ir turėsiu kuo sumokėti už buto nuomą. O jei serialo nebūtų, tektų labai gerai pasvarstyti, ar galėčiau sau leisti vaidinti spektaklyje.

Tai absurdas, nemanai?

Tiesiog taip yra.

Kada išėjai iš tėvų ir ėmeisi savarankiško gyvenimo, kuris ne visada lengvas?

Devyniolikos. Bet namus palikau ne dėl savarankiškumo troškimo, o labai paprastos priežasties – meilės. Mylėjau žmogų ir norėjau su juo gyventi. Beje, jis buvo ne aktorius.

Tėvai lengvai išleido? Dukra daro, ką tik nori: stoja į aktorystę, išeina gyventi su vaikinu...

Manau, nelengvai, bet laikė tai viduje. Kaip papasakoti apie jausmus?.. Atsimenu, tėtis vežė mane automobiliu ir niekaip negalėjo patikėti: „Tai tu jau išeini? Visam?..“ Liūdnas momentas. Bet gražus. Tada jį guodžiau, kad išsikraustau laikinai... Bet taip niekada į tėvų namus ir nebegrįžau.

Pajutus savarankiško gyvenimo skonį, sunku būtų sugrįžti?

Galvoju, kad taip elgiuosi norėdama padėti savo šeimai. Gyvenu atsiskyrusi, kad jai būtų ramiau.

Jausmams nereikia gailėti laiko: dėl akimirkos su mylimu žmogumi galėčiau kad ir penktą ryto atsikelti. Dėl meilės galėčiau nemiegoti daug naktų.

Gelbėji ją nuo savęs?

Būtent. Mano darbe labai reikia atsiskyrimo. Net neįsivaizduoju, kaip reikėtų elgtis žmonių pilnuose namuose: aš juos myliu, todėl nenorėčiau jų skaudinti. O tektų… Vienintelė išeitis – gyventi atskirai. Todėl su drauge nuomojamės butą.

Kaip pasikeitė tavo požiūris į darbą seriale per pastaruosius metus?

Visiškai apsivertė. Iš pradžių labai išgyvenau, daugybė žmonių kaltino, esą tai – žingsnis atgal. O dabar mano požiūris aprimo. Žinoma, ten maža sąlygų kokybiškai dirbti, bet vis tiek yra! Man pasisekė, kad maniškio serialo temos – rimtos. Man nereikia verkti, pavyzdžiui, dėl to, kad nenusipirkau patikusios suknelės: verkiu todėl, kad atėmė mano dukrą... Ir jei nesinori savęs išduoti, ten tikrai galima gerai vaidinti. Tai kainuoja daug pastangų. Po dvejų metų darbo seriale galiu drąsiai pasakyti: man ne gėda, nes darau, ką galiu, vaidinu negailėdama jėgų. Ir tokių, kurie šnypščia: „Tu parsidavei komercijai“, man nebebaisu klausytis, nes žinau, kiek tai kainavo.

Reklaminėse televizijos nuotraukose su dailia suknele, garbanomis ir tobulu makiažu atrodai tiesiog Holivudo gražuolė. Sekso simbolio iš tavęs niekas nebandė kurti?

Tai kad ne. Tiesa, mano karjeroje pilna nuogybių: filmavausi nuoga, nes nemačiau nieko bloga. „Dubury“ esu nuogut nuogutėlė, bet man tai gražu: nespalvotas filmas, visiška kino klasika. Visame pasaulyje tai – normalu: žiūrovai, žiūrėdami į nuogą kūną, juk nesmerkia aktoriaus. O Lietuvoje stebėjosi: „Tu tikrai sutiksi?“ Daug kas atsisako, ir aš juos suprantu: gal jie kitaip savo kūną jaučia...

Esi sakiusi, kad seriale tau keisčiausi – meilūs žodžiai. Tokių frazių kaip „Myliu tave be galo“ ar „Be tavęs negalėčiau gyventi“ gyvenime niekam nesakai?

O ar kas nors iš tikrųjų dažnai kartoja žodį „myliu“? Sezono pradžioje mano herojės Astos meilė buvo labai graži. O man buvo taip keista... Sukau galvą: gal tikrai yra porų, kurios taip gražiai bendrauja? Vėliau nutariau, kad vis dėlto yra: pasižvalgius į jaunas poreles, norisi tuo tikėti... Nors mano jausmai, kiek yra tekę jų patirti, klostydavosi visai kitokiais sluoksniais.

Ar dabar vaikinams laiko užtenka?

Kažkada užtekdavo... O dabar neįsivaizduoju, kas galėtų su manimi gyventi. Gal tik tas, kuris labai mylėtų. Kaip paprasta – reikia tik mylėti! Nebijau jausmų: jie tik įkvepia, o ne trukdo. Jausmams nereikia gailėti laiko: dėl akimirkos su mylimu žmogumi galėčiau kad ir penktą ryto atsikelti. Dėl meilės galėčiau nemiegoti daug naktų.

Tai turėtų būti aktorius? O gal, atvirkščiai – buhalteris ar radiotechnikas?

Turėtų būti žmogus, kuris irgi sutiktų keltis penktą ryto tik tam, kad pabūtų su manimi. Tuomet man būtų visai nesvarbi jo profesija...
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką