Tomai, kodėl tu visą laiką kukliniesi?
Kad tikrai neturiu ką pasakoti. Mano gyvenime nieko nevyksta.
Jokių dramų? Imtų kokį kartą laidos „Kakadu“ herojai ir įkvėptų tave...
Labai ačiū, tokio įkvėpimo man visai nereikia.
Nejau visada buvai toks teisingas?
Aš nesu teisingas ir nebuvau. Be to, kas gi yra „teisingas“?
Tai toks žmogus, kuris niekada nepaslysta, kuris žino, ko nori, elgiasi dorai, garbingai ir neleidžia sau nukrypti nuo Dešimties Dievo įsakymų. Bent man taip atrodo...
Jei taip – tai žodis „teisingas“ man netinka. Nesistengiu eiti pramintais keliais, mėgstu, kad liktų takelis paskui. Tiesiog gyvenu. Nesvarstau: teisingai ar neteisingai. Ir kaip išmatuoti tą teisingumą? Juk liniuotės mums niekas į rankas neįdavė.
Radijo laidų vedėjai dabar nebėra tokios žvaigždės kaip prieš dvidešimt metų. Šlovė ir garbė – televizijoje, pramogų pasaulis persikėlė čia, traukia žmones kaip anksčiau. Sakyk, ar įmanoma tai traukai atsispirti?
Visiškai paprasta! Žinoma, aš turiu draugų iš to pasaulio, bet juk draugauju ne todėl, kad jie – žvaigždės. Susėdam, išgeriam arbatos, paplepam, argi tai blogai? Arba vakare, po darbo, palupam alaus. Pramogų pasaulyje, ne pramogų pasaulyje – juk vis tiek darytum tą patį.
Svarbiausi yra artimi žmonės, kad jiems gerai sektųsi, kad būtų sveiki. Patys paprasčiausi dalykai ir yra svarbiausi.
Galgi pramogų pasaulio mitas pernelyg išpūstas?
Esama žmonių, kuriems patinka kelti aplink save šaršalą, kurti intrigas, viešinti savo gyvenimą. O ką man gali duoti žurnale išspausdinta nuotrauka, kur girtas voliojuosi po stalu? Nieko! Štai todėl ir nesistengiu pakliūti į tokias situacijas.
Gal tu man gali paaiškinti, kodėl žmonės, daugybę metų norintys būti žurnalų viršeliuose, populiariausiose televizijos laidose, pakliuvę į nemalonią situaciją staiga ima skųstis, jog žiniasklaida žlugdo jų likimą?
O tu nemanai, kad tas verksmas ir skundai – irgi dėmesio prašymas? Jie vėl prašo viešumos: tik pažiūrėkit, kaip man blogai! Dėmesio stokojantys egocentrikai...
Nori pasakyti, kad visa tai priklauso ne nuo situacijos, o nuo asmeninių žmogaus savybių?
Reikia pavyzdžio? Ogi bet kuris muilinas šaršalas. Merginos pasididino krūtines. Tūkstančiai moterų atlieka kūno korekcijas, bet joms visiškai nereikia, kad apie tai žinotų kiti. Apie „Olialia“ krūtines dabar visi girdėję, o merginos iš to turi naudos. Nors, kai pagalvoji, – visiški niekai.
Šiek tiek mažiau nei prieš dvidešimt metų tavo ir „žaso“ Marijaus Berenio radijo laida „Dievai ir demonai“ buvo neregėtai populiari, o tu – jaunas, gražus bičas. Kaip tada pavykdavo atsilaikyti prieš pramogų pasaulio viliones?
Kaip čia paprastai pasakius? Jei užtenka proto, tai anksčiau ar vėliau supranti, jog šlovės spinduliai visai nešildo, jie – trumpalaikiai ir apskirtai – niekas. Gyvenime svarbūs kiti dalykai.
Ir kas gi tie svarbūs dalykai tavo gyvenime?
Artimi žmonės. Svarbu, kad jiems gerai sektųsi, kad būtų sveiki. Patys paprasčiausi dalykai ir yra svarbiausi.
Kad kažkaip nemokam jų vertinti... Žiūrėk, suraukiam nosį: „Kaip neįdomiai, kaip nuobodžiai jis gyvena...“
Oi, kaip man nusispjauti, ką žmonės galvoja! Tie, kuriems mano gyvenimas atrodo nuobodus, iš tiesų neturi nė menkiausio supratimo, kaip gyvenu iš tikrųjų. Ko reikia mano vaikams, kokie norėčiau, kad jie būtų, ką stengiuosi jiems duoti, ko nesugebu. Kažkaip reikia išsivaduoti iš komplekso „Ką žmonės pagalvos?“. Jei apie tai galvotum, išvis negalėtum dirbti televizijoje.
Vis dėlto turėtų būti nelengva. „Kakadu“ personažas ir tikrasis Tomas baisiai skiriasi. Negalvojai apie tai, kai tave pakvietė vesti paskalų, kandžios ironijos kupinos televizijos laidos?
Kažkada televizijoje – muzikinėje BTV laidoje – dirbti pradėjau tik dėl to, kad buvo baisiausiai įdomu, kaip ten viskas vyksta. Neturėjau poreikio būti ekrane, kirbėjo tik kaip tai pagaminta, kaip daroma. Tai, kaip atrodau ekrane, kaip dirbu, man niekada nepatinka, – matau vien minusus. Laikui bėgant, su jais susitaikiau, pasitikėjau profesionalais, kurie sakė: „Tu viską darai gerai, daryk ir toliau, kaip tau sakom.“ Taigi ir darau, ką man sako...
Vadinasi, esi tik atlikėjas?
Keletą metų dirbau prodiuserių kompanijoje. Kai atėjo laikas į ekranus išleisti „Kakadu“, man tiesiog pasakė: „Tau teks dirbti ekrane.“ Gerai! Man ir dabar ne visai patinka, kaip atrodau, kaip kalbu, bet yra komanda, kuri žino, kad viskas bus atlikta, kaip sumanyta.
Neabejoju, televizijos žiūrovams atrodo, kad tai tu rengi visus reportažus... Kliūva už juos?
Herojai paprastai mato laidos žurnalistus ir redaktorius, žiūrovai – tik mus su Ugne. Jiems atrodo, kad tai – mūsų laida. O kai žmogus turi nusistatymą, niekas jo nepakeis.
 |
| Mariaus Žičiaus nuotrauka/Tomas Ališauskas |
Vadinasi, geriau tamsiose tarpuvartėse nevaikščioti?
Kad aš ir nevaikštau.
Kažkodėl manau, kad jūsų namuose televizorius retai įjungiamas...
Dabar šiek tiek dažniau, nes vaikai neina į mokyklą, žiūri multikus.
Ir tu jiems leidi?!
Stengiuosi labai riboti.
Klauso?
Manyčiau, egzistuoja dalykų, kuriuos tėvai savo vaikams turi liepti.
O bausmės egzistuoja?
Tvarka tokia: už vieną pražangą eliminuojamas televizorius, už dvi – televizorius ir kompiuteris, už tris – televizorius, kompiuteriniai žaidimai ir kiemas. Na, iki trečiojo bausmių laiptelio dar nebuvome nuėję (juokiasi). Už gerus poelgius vaikai gali užsidirbti ir pliusų, o pliusas naikina minusą. Turime lentelę, kurioje viskas žymima. Patys pliusus ir minusus įsirašo, ypač noriai – pliusus.
Kuris iš jūsų – tu ar Milda – vaikams seka pasakas?
Su pasakomis mūsų namuose – sudėtinga. Vyresniajam – dvylikamečiam Kristupui – jos neberūpi, užmiega su ausinėmis. Jei skaitai viduriniajam – šešiamečiam Kiprui, jos neįdomios mažiukei – trimetei Beatričei, o jos pasakos nedomina Kipro.
Vaikai mėgsta užmigti su mama, jei aš juos guldau ir imuosi pasakų, žiūri kažkaip nepatikliai.
Užtat vyresniajam, matyt, parenki muziką, kurios turėtų klausytis...
Na taip, reguliariai išmėtau visą mėšlą iš jo fonotekos. Kristupas lanko muzikos mokyklą, tai to mėšlo tikrai labai nedaug randu. Džiaugiuosi, kad formuojasi teisingas požiūris į muziką.
Ar šeimoje buvo pavydo, kai atsirado mažoji?
Tokio, kad griebtumeisi už galvos, – ne. Prieš gimstant Beatričei, pasiskaitėme, kaip elgtis, kad vidurinysis nesijaustų užspaustas.
Kieno balsas – tėčio ar mamos – tvirtesnis šeimoje?
Mano, žinoma. Tenka jį pakelti, kai jau visai negeri dalykai vyksta. Vaikai suklūsta.
Ir koks čia autoritetas, galvoju, radijo laidų vedėjas, „Kakadu“ veidas?..
Man rodos, tėvas tikru autoritetu tampa tik tada, kai žmogus bręsta, kai, daug dalykų pats išmėginęs, gali įvertinti tavo pamokymus.
Buvau vaikus nusivedęs į radijo studiją, į televiziją. Norėjau, kad pažiūrėtų, kaip viskas vyksta, kaip atsiranda garsas per radiją, o per televiziją – vaizdas. Tegu vaikai supranta, jog tai – tik paprastas darbas.
Girdėjau, tavo žmona Milda rašė daktaro disertaciją. Ar jau apgynė?
Na, taip. Dabar gyvename – daktarė ir pacientas (juokiasi).
O kas iš to, kad aš dabar pasakysiu, jog kiaulių gripas tėra visiškas šnipštas? Kam aušinti burną, juk niekas vis tiek nepasikeis...
Milda – gana žinoma savo srityje...
Dažnai galvoju, kad savo religijos – sociologijos srityje ji kur kas populiaresnė ir labiau žinoma, nei aš – savojoje. Ji jau seniai išplaukė į tarptautinius vandenis.
Tau įdomu, ką ji daro?
Nieko apie tai neišmanau, bet įdomu. Jos mokslinius tekstus man reikia skaityti po keletą kartų, kad suprasčiau, apie ką ji rašo.
Šitiek metų kartu gyvenate! Ar mėginote analizuoti, kodėl jums pavyksta?
Anksčiau, gal prieš septynerius metus, esame svarstę, kaip čia viskas vyksta, ar teisingai elgiamės. Vyresni mūsų draugai davė keletą gerų patarimų. Jie tikrai veikia!
Na, na...
Vienas draugas man sakė: „Nesvarbu, kad kartais bariesi su antrąja puse, kad būni nepatenkintas bendru gyvenimu, bet jei tarp jūsų lieka draugiški santykiai – viskas bus gerai. Blogybės kažkada pasibaigs, o draugystė liks.“
Išlikti draugiškam – svarbu. Gali bartis, ginčytis, nugalėti, bet rezultatas priklausys nuo to, kaip tai darei. Kas iš to, kad savo pergale sugniuždysi artimą žmogų? Argi gerai jausiesi pats? Kai supranti tai, suvoki, kad dauguma ginčų – visiškai beverčiai. Užtat vis dažniau sakai: „Negi dabar pradėsime bartis dėl visiško nieko?..“ Tu siūlai savo variantą, aš – savo, išsirenkame geriausią. Šitaip išsisprendžia daugybė negatyvių reikalų.
Viešoji nuomonė taip jau suformuota: jei myli, garsiai apie tai rėki, taškaisi purslais... Betgi anksčiau ar vėliau santykiai pereina į kitą lygį.
Meilė – kaip ir pyktis... Iš pradžių savo pykčio objektą prilygini baisiausiam slibinui. Atrodo, pasmaugsi, sulyginsi su žeme... Paskui pyktis nuslūgsta. Normali chemija!
Ar švenčiate savo vestuvių sukaktis?
Retai jas švenčiame audringai, bet visada prisimename.
Būna, kad išvažiuojate pailsėti dviese, be vaikų?
Būna.
Brangini tas akimirkas?
Kai būni dviese, viskas vyksta tyliau... Ar branginu tai? Vertinu, bet neinu dėl jų iš proto. Vasarą, kai Milda su vaikais išvažiuoja iš miesto, laukiu nesulaukiu tos savaitės, kai liksiu vienas. O grįžtu vakare į tuščius namus ir jaučiuosi nejaukiai... Lipimo ant galvos pasiilgstu jau po pusdienio.
Man kažkas sakė, kad tave domina tik rinkodara ir SAAB automobiliai...
Labiau – reklama. Kažkada dirbau kietoje reklamos agentūroje, žiauriai profesionalioje kūrybos komandoje. Superinė patirtis! O automobiliai... Ne vien SAAB. Automobilių liga sergu nuo vaikystės, esu visiškas benzingalvis, nors nevaikštau kaip išprotėjęs su mersedeso kelnėmis ir poršo striuke (juokiasi).
Tomai, matyt, vėl kalbėsiu stereotipais, bet ar dar likę romantizmo, kai didžėjas sėdi radijo studijoje vienas, naktį, tik jis, mikrofonas ir tūkstančiai klausytojų kažkur...
Kai žiūri iš šalies, tikrai – romantika, o kai dirbi – apie tai negalvoji, klausaisi, kas vyksta, nes esi atsakingas už muziką ir pokalbius. Romantika mažiausiai rūpi!
Ar esi kada pasinaudojęs tiesioginio eterio galimybe, kad pasakytum, ką iš tiesų manai?
Taip būdavo visą laiką „Dievuose ir demonuose“. Tik mes tiesioginiame eteryje kalbėdavome visiškai nerimtus dalykus, tai, kas šaudavo į galvą. Jei norėtum pakalbėti rimtai? O kas iš to, kad aš dabar pasakysiu, jog kiaulių gripas tėra visiškas šnipštas? Kam aušinti burną, juk niekas vis tiek nepasikeis...
O jei pasikeis?
Labai abejoju. Graži muzika visada yra geriau už tuščias kalbas.
