Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tomas Vaitkus: aš su dviračiu „apsiženijęs“

Tomas Vaitkus
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Tomas Vaitkus
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Pavyzdžiui, šiandien iš Kauno iki Vilniaus atmyniau dviračiu. Porą valandų užtrukau“, – šypsena nušviečia dviratininko Tomo Vaitkaus (29) veidą. Ne veltui komandai „Astana“ atstovaujančio klaipėdiečio pravardė – Tanko Variklis. Net atostogaudamas Lietuvoje ramiai nusėdėti jis nemoka. Be treniruočių, lenktynių, sudėtingiausių varžybų negali.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Nepatikėsiu, kad daugiau nieko įdomaus jūsų gyvenime nevyksta. Kuo dar, be lenktynių, gyvenate?

Lenktynėmis (šypsosi). Aišku, yra hobių: automobiliai, kalnų dviračiai. Laukiu sezono pabaigos, kad galėčiau persėsti ant kalnų dviračio. Ir automobiliu norėtųsi palenktyniauti, bet mums net pagal kontrakto sąlygas nelabai galima to daryti. Ekstremalus sportas draudžiamas. Kad nesusižeistume. Bet, aišku, jeigu darai su galva, viskas galima.

Žiūriu, alkūnės randais nusėtos... Tokia dviratininko dalia?

Čia – plento lygos palikimas (juokiasi). Tfu tfu tfu, šiemet labai smarkiai prigulti dar neteko. O buvo tokių metų, kai po trylika, penkiolika kartų priguldavai... Kai gerai, stipriai jautiesi, būna, kad labiau rizikuoji, dėl geresnės vietos pasistengi. Neretai tokios pastangos ir baigiasi traumomis. O kai nesijauti šimtu procentų pasiruošęs, lygiau, ramiau važiuoji. Kai porą kartų gerai priguli, apskritai nebesinori aklai rizikuoti...

Tie prigulimai – dėl trasos nepažinojimo? Patirties stokos? Dėl neapskaičiuoto noro laimėti?

Aišku, daugiausia lemia adrenalinas. Visi virtimai dažniausiai būna lenktynių pabaigoje, kai kova vyksta jau dėl pozicijų. Neretai krinti dėl kitų klaidų: jeigu vienas griūva, kaip domino kauliukus paskui save nutempia ir aplinkinius... Aišku, ir pats kaltas būni: ko nors nepastebėjai, užkliuvai ir, žiūrėk, krūvą nusinešei. Va, liepos mėnesį „Tour de France“ lenktynėse mūsų komandos narys Aleksandras Vinokurovas nulėkė nuo kelio. Komandos draugai sustojome, padėjome jam išsikapstyti iš griovio. Turbūt pirmą kartą gyvenime pamačiau lyg skuduras kabančią koją... Paskui sėdau ant dviračio ir apėmė toks jausmas, kad pamiršau, kaip juo važiuoti. Baisu pasidarė...

Bet juk lenktynėse svarbi kiekviena sekundė. Kodėl sustojote?

Jis buvo mūsų lyderis. Be to, žmogiškai reikėjo padėti. Kai medikai apžiūrėjo, tapo akivaizdu, kad jam tikrai be šansų tęsti lenktynes. Pasivijome grupę, baigėme tos dienos etapą, bet savijauta visų buvo klaiki. Net kilo minčių apskritai nebedalyvauti lenktynėse. Kai pamatai tokį vaizdą, viduje viskas apsiverčia. Apie daug ką susimąstai...
Aišku, praeina kažkiek laiko, užsimiršta ir vėl važiuoji nesigręžiodamas atgal. Kai sportuoji nuo trylikos metų kaip aš, kitaip gyventi nebegali. Darai tai, ką moki ir kas patinka.

Matydamas tokias skaudžias istorijas susimąstėte, kas būtų, jeigu vieną dieną jums taip nutiktų?

Greičiausiai vis tiek likčiau sporte. Prieš porą metų atradau kalnų dviratį – pabandžiau lenktyniauti. Labai užkabino. Jeigu negalėčiau dalyvauti varžybose, gal bent turistinius turus dviračiais po Alpes organizuočiau. Gal dviračių parduotuvę atidaryčiau ar treneriu dirbčiau... Dviratis vis tiek liktų mano gyvenime. Žiūriu į savo tėtį: jis daug metų sportavo, baigė karjerą, lyg ir visiškai pasitraukė, o dabar vėl su manimi kasdien treniruojasi.

Kokią rimčiausią traumą pats esate patyręs?

Ir smegenų sutrenkimas buvęs, ir lūžių įvairiausių: alkūnių, šonkaulių, pirštų... Randas ant vienos alkūnės – moteris vairuodama per treniruotę mane partrenkė. Čia (rodo kitą alkūnę) – komandinėse lenktynėse... Yra ką prisiminti. Nugara, keliai, visi šonai nubalnoti. Bet labai labai sudėtingų traumų nebuvo. Tfu tfu tfu, tikiuosi, ir nebus.

Kalbėdamasi su sportininku visą laiką matau vieną vaizdelį: baigia jis sportinę karjerą ir kitą rytą pabudęs subyra į smulkiausius gabalėlius...

Nė karjeros pabaigos laukti nereikia. Galima sakyti, kad po „Tour de France“ panašiai pasijutau. Kol važiuoji, atrodo, viskas taip ir turi būti: atsikeli, pusryčiauji, startuoji, pravažiuoji lenktynes, gauni masažą, pavakarieniauji ir – miegoti. Sunku, bet pagauni ritmą ir judi. O kai lenktynės pasibaigia, organizmas po dienos ar dviejų staiga pajunta, kas įvyko. Ir kelių skausmai prasideda, ir nuovargis, ir užmigti sunku, ir atsikelti, kai pagaliau užmiegi, irgi sunku...

Kaip lietuvius dviratininkus vertina užsienio sportininkai?

Lietuvius – mane, Ramūną Navardauską ir Igną Konovalovą – pažįsta kaip gerus darbininkus. Ramūnas šiemet „Tour de France“ puikiai pasirodė, visi nustebę buvome: toks jausmas, kad važiuoja, važiuoja... pasikeičia baterijas ir toliau važiuoja. Kaip zuikis iš „Duracell“ reklamos. Ko gero, lietuviai dviračių sporto pasaulyje iš tikrųjų turi darbininkų vardą. Aišku, kai įsijauti į tokią rolę, paskui sunku persilaužti, nustebinti save ir komandą. Dviračių sportas – komandinis. Kas vandenį vežioja, kas į kalną stumia, kas lygumoje saugo... Tas pats, kaip krepšinyje: jeigu visi būtų puolėjai, kas gintų krepšį?

Aš, pavyzdžiui, lygumose greitesnis. O kalnams esu per didelis – ir per aukštas, ir per sunkus, ir per lėtas. Kalną iki dviejų, trijų kilometrų dar galiu „atkentėti“, bet paskui vidinis variklis užkaista, ir viskas. Kalnams labiau tikčiau, jeigu dar kokius aštuonis kilogramus numesčiau.

Prie lenktynių starto linijos visi juk stoja su tokiu pat užsidegimu. Kas paskui atsitinka, kad laimi ne lietuviai?

Mūsų tik trys milijonai... ir dauguma – krepšininkai (juokiasi). Jeigu būtų daugiau dviratininkų, gal ir pergalių turėtume daugiau. Nors turbūt pagrindinė problema – kad Lietuvoje nebeliko specialistų, kurie galėtų rengti gerus dviratininkus. Pamenu, anksčiau nuvažiuoji į lenktynes Belgijoje, belgai pamato, kad susirinkome, apsisuka ir išvažiuoja, nes žino, jog pirmos dvi, trys ar net penkios vietos bus lietuvių. O dabar lietuviai net į trejetuką neįvažiuoja. Tai daug pasako apie dviračių sporto puoselėjimą Lietuvoje.

Kokios jūsų sporte siekiamybės: ypatingas titulas? Lenktynės? Komanda?

Viena mano svajonė išsipildė vos pradėjus sportuoti. Svajojau patekti į „Discovery Channel“ komandą. Paskutiniais metais, prieš komandai užsidarant, iš tikrųjų pakliuvau į ją.
O kalbant apie lenktynes: labai norėčiau laimėti vienadienes „Tour of Flanders“ lenktynes Belgijoje. Jeigu ten nugali, įeini į dviračių sporto istoriją: visi žinos, kad toks dviratininkas tikrai buvo. Aišku, yra garsiosios „Tour de France“. Bet jose kovoti ypač sunku. Gal tiesiog nesu sukurtas daugiadienėms lenktynėms. O vienadienėse, manau, laimėti galėčiau.

Tai ko pritrūksta toms pergalėms pasiekti?

Gal truputį daugiau noro (šypsosi). Be to, pastaruosius dvejus metus daug sirgau, net nežinojau, kad organizme nešiojuosi virusą. Negalavimai mane smarkiai stabdė. Kai gydytojai ėmėsi gydyti, liepė atsisakyti krūvių, mėnesį tik miegoti, ilsėtis. Aišku, savaitę nieko neveikiant kojos pačios ima trypti, sukti pedalus. Bet nori nenori teko voliotis lovoje ir žiūrėti televizorių. Pamažu pamažu pradėjau atsigauti. Tik šiemet pajutau, kad vėl imu įsivažiuoti.

Spėju, tuo metu buvo kas jumis pasirūpina. Turite draugę – amerikietę dviratininkę Elizabeth Hatch. Kodėl gi vestuvių varpai dar neskamba?

Kad aš čigonas esu – nuolat ant ratų! Sunku su manimi... Draugė yra, bet šito klausimo geriau nenagrinėkime. Tiesiog dabar tokia situacija: arba būsime kartu, arba ne.
Mūsų profesijos atstovams sunku draugauti, bendrauti. Išvažiuoji ilgam, grįžti – svetima viskas... Kad ir dabar: prieš „Tour de France“ lenktynes dar turėjau treniruočių, paskui – lenktynės, tada dar vienos lenktynės, vėl stovykla ir galiausiai „Tour de France“. Namie daugiau nei du mėnesius nebuvau. Susitinki ir turi iš naujo pratintis vienas prie kito... Nori nenori atstumas tarp žmonių vis didėja, nesutarimai prasideda... Vietoje aš nesėdžiu: tai Lietuvoje, tai Ispanijoje, tai Belgijoje. O moterys paprastai mėgsta įsikurti vienoje vietoje... Nori namų ir dėmesio...

Negi pačiam nesinori pagaliau susitupėti? Sukurti šeimą, susilaukti vaikų?

Vaikai negali vaikų turėti (juokiasi). Esu praplikęs, bet vis tiek širdyje jaučiuosi paauglys... Man dar žaislai galvoje: mašinos, telefonai, dviračiai...

Turbūt tiesiog reikia kantrios moters, kuri išlauktų jūsų paauglystės laiką.

Jeigu tokia atsirastų, į Raudonąją knygą ją reikėtų įtraukti (juokiasi)...

O gal artimo žmogaus apskritai nereikia? Gal grįžus po treniruočių ar varžybų norisi tik vienatvės?..

Aišku, būna ir tokių akimirkų, kai norisi, kad niekas net neklaustų, kaip sekėsi. Guodžia, kalbina, o tau labiausiai norisi vienam pabūti. Taip juoda galvoje, kad galėtum užvažiuoti ant aukščiausio kalno, atsisėsti ir nebesijudinti. Aišku, būna ir malonių dienų, kai gera būti kartu, kai jautiesi laimingas dviese. Draugė – irgi sportininkė, todėl daug ką supranta. Bet lengva nėra... Kad jūs, moterys, visai kitaip į gyvenimą žiūrite (šypteli). Jau pusantrų metų draugaujame. Man tai – daug. Su manimi ilgai niekas neištempdavo. Tėvai net šaiposi, kad mano jaunesnė sesuo jau ir ištekėjusi, ir vaiką turi. O ką aš... Aš su dviračiu apsiženijęs (juokiasi).

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką