Skamba nelabai įkvepiančiai...
Kai sakai tik faktus, skamba nuobodokai. Bet man gyvenime nuotykių netrūksta, būna, kad ir pati jų prisidarau, todėl liūdnai tikrai negyvenu.
Esu iš Kauno, bet jau ketvirti metai Vilniuje gyvenu. Tėvai išsiskyrė, kai visai mažutė buvau. Nuo šešiolikos atsisėdau ant savo užpakalio. Prašyti iš mamos, močiutės ar tėvo – man gėda. Aišku, jie padeda, pakiša man šiek tiek pinigėlių. Manęs dažnai klausia, kodėl aš nuolat šypsausi? Todėl, kad neturiu teisės kitų žmonių apkrauti savo problemomis, nenoriu niekam gadinti nuotaikos. Viską išgyvenu viena pati.
Bet artimieji, šeimos nariai tam ir yra, kad dalytumeisi su jais viskuo: ir skausmu, ir džiaugsmu.
Taip, bet jie turi užtektinai savų problemų. Ypač mamai dabar užsiimti dar ir mano problemomis būtų tikra katastrofa. Mes bendraujame kaip geros draugės, nesikišame į viena kitos gyvenimus. Ir aš jai nepasakoju daugybės savo bėdų.
Mama išvažiavo dirbti į Ameriką, kai pradėjau eiti į pirmą klasę. Sunkiai dirbo, kad aš viską turėčiau. Ir aš tikrai turėjau viską. Išskyrus mamą. Ji man pasakojo, kaip tąryt, kai turėjo išskristi į Ameriką, norėjo atšaukti bilietus, nes aš netikėtai pabudau ir supratusi, kad kažkas vyksta, apsikabinau ją ir maldavau niekur nevažiuoti.
Tuos šešerius su puse metų augau su močiute. Taip, paauglystėje buvo sunkiausia, kad neturiu šalia nei tėčio, nei mamos. Bet dabar nieko nekeisčiau, nes užaugau stipriu žmogumi. Močiutė, kurią pradėjau vadinti mama, mane labai geru žmogumi išauklėjo. Žinote, kaip aš galvoju: vaikystėje turėjau viską, dabar mano mama turi turėti viską ir aš tikrai ja pasirūpinsiu. Noriu padėti jai gyvenime. Juo labiau kad turiu keturmetę sesę.
O kur tavo tėtis?
Su šeima gyvena Niujorke. Kai buvau paauglė, pykau ir nebendravau. Bet dabar suprantu, kad taip elgtis – kvaila. Jis man šiek tiek padeda materialiai, nes dabar nedirbu.
O kaip nuo šešiolikos atvažiavusi į Vilnių pati išsilaikei?
Gal šeštoje ar septintoje klasėje labai užsimaniau gitaros. Močiutė su mama nupirko, bet netikėjo, kad ilgam tas mano susidomėjimas: paimsiu, pagrosiu porą akordų ir numesiu. Iš pradžių taip ir buvo: pagrojau, numečiau. Bet po pusmečio pradėjau rimtai pati mokytis. Išmokau ir nusprendžiau eiti į gatvę pagroti.
Nuo to laiko vasarą groju gatvėje, o žiemą dirbu juodžiausius darbus: buvau ir statybos prekių parduotuvės kasininke, ir barmene padavėja... Sukuosi gyvenime kaip įmanydama. Stengiuosi nesiskolinti, neprašinėti iš šeimos. Būna, tiesiog randu piniginėje įkištų litų, kai apsilankau Kaune pas mamą ir močiutę.
 |
| Martynas Kavaliauskas ir Ugnė Valinčiūtė |
Bet lietuviai ne itin dosnūs gatvės muzikantams...
Kodėl gi? Šią ir praėjusią vasarą gerai užsidirbau: per mėnesį tūkstantį, pusantro ar net du tūkstančius litų. Ypač šią vasarą groti gatvėje buvo tapę tikru darbu – kasdien atsikeli apie pietus ir vakarop eini į Gedimino prospektą. Kadaise pradėjau groti Vilniaus Pilies gatvėje, bet pastaruosius kelerius metus persikėliau į Gedimino prospektą prie Dramos teatro arba pašto. Ten labai gera akustika. Būdavo, groju iki dvyliktos, pirmos nakties. Nes vakarais geriausia: nebėra mašinų, žmonės sau ramiai neskubėdami vaikštinėja. Aš visada po prakaitu būnu: tiek energijos ir širdies į dainavimą sudedu.
Būna, kad per kelias valandas 200–300 litų uždirbu. O kartais per tris valandas, duok Dieve, kad dešimt litų surinktum. Kartą buvo: groju, o pati jau antrą dieną nieko nevalgius. Įmetė man du litus, bėgu į „Aibę“ bandelės nusipirkti, o prie durų kažkoks girtuoklis stovi. Ir taip jis man graudžiai: „Duok kelis litus, taip man negera...“ „Velnias, o jeigu jis mirs neišgėręs, mane gi sąžinė užgrauš...“ – galvoju. Atiduodu aš jam tuos du litus: nevalgiau pusantros paros, nieko nenutiks ir jei dar porą valandų pakentėsiu. Pratusi... Einu toliau groti. Ir, kad žinotum, kaip man karma tada apsisuko: per valandą šimtą ar du šimtus užsidirbau! Tada jau normaliai nuėjau į kavinę pavalgyti. Visokių dienų mano gyvenime yra buvę...
Gatvės muzikantė... Koks gi čia darbas? Gal geriau vis dėlto kasininke būti?
O žinai, aš dirbau vienoje statybinių prekių parduotuvėje kasininke: po trylika valandų per parą, sunkus fizinis darbas, nes kasoje, kad nuskenuotum prekes, reikėdavo pačiai kilnoti plyteles, vonias, durų staktas, kriaukles... O mano klientai, atsiprašant, tingėdavo pakrutinti subines ir padėti moteriai. Būdavo, kad po darbo dar nuvažiuoju į Gedimino prospektą pagroti: ir man tai būdavo kaip terapija, geriausias poilsis. Aš, pavyzdžiui, kas dvi savaites keičiu repertuarą. Ir kad žmonėms būtų įdomiau, ir kad pačiai kelias valandas nenusibostų. Užsieniečiai labai mėgsta mano kurtas dainas, visada sustoja pasiklausyti, visada ragina važiuoti laimės ieškoti į Angliją ar Ameriką.
Kodėl turėdama tokių gabumų ir ambicijų iki šiol nesi, kaip sako, „prasisukusi“ lietuviškame pramogų pasaulyje?
Taip, turiu daug draugų muzikantų, galėčiau prašyti: „Chebra, padėkite...“ Ne. Aš gyvenime viską darau pati. Man pagalbos nereikia, aš nenoriu likti kam nors skolinga. Kad paskui žinočiau: buvau tokioje duobėje, bet dabar, va, kiek turiu.
O kaip patekai į projektą „X Faktorius“?
Samas pakvietė. Grojau gatvėje prie Dramos teatro: jis priėjo su žmona, dukrelė šoko pagal mano muziką, jis įmetė man į dėklą dvidešimt litų ir paklausė, gal noriu į jo projektą. „Ne, į teliką aš neisiu, – pareiškiau. – Jau pasimokiau su „Eurovizija...“ Bet Samas vis tiek užsirašė mano telefoną ir liepė pagalvoti. O po kurio laiko sulaukiu skambučio: turi būti ten ir ten, tada ir tada. Nebuvo kur trauktis. Tiesą sakant, buvau nusivylusi televizija: kartą bandžiau jėgas „Eurovizijos“ atrankose su vienu tokiu prodiuseriu, jis mane taip psichologiškai nusmukdė, kad paskui pusę metų negalėjau dainuoti. Padarė iš manęs indigo mergaitę su auksine suknele ir kablais, su kuriais vos pastovėjau... Baisu... Daryti to, ko nori kiti, ir to, kas man visai nepriimtina, – nenoriu. Pasimokiau ir daugiau žadėjau į televiziją neiti ir su lietuviais neprasidėti.
 |
| Giedrė Vokietytė, Saulius Urbonavičius-Samas ir Ugnė Valinčiūtė |
Kodėl gi? Televizijos muzikiniai šou ne vieną talentą atrado.
Visa tai, mano manymu, yra š... Įspraudžia tave į rėmus, padaro iš tavęs produktą, kuris jiems uždirba pinigus. Ir iš „X Faktoriaus“ nieko kito nesitikėjau: galvojau, nebent pasireklamuosiu per atrankas, kad gatvėje paskui atpažintų ir daugiau pinigų įmestų. Iki šiol, tiesą sakant, taip galvoju... Nors dabar jau daug rimčiau suvokiu, kokią patirtį aš šitame projekte gavau. Mačiau, kaip visas kolektyvas stengėsi dėl manęs, kad garsas, muzikos kokybė, mano sveikata būtų geri. Aš irgi stengiausi dėl jų savo darbą atlikti kiek įmanoma geriau. „X Faktorius“ suteikė man nerealiai didelę patirtį: aš ne rėkiu, ne cypiu scenoje, ne kapoju galūnes. Aš iš tiesų pradėjau dainuoti. Išmokau komunikuoti su kameromis, scenoje išreikšti emocijas, bendrauti su žmonėmis.
O kompleksų būti scenoje nejauti?
Jokių. Svoris man yra dzin. Aš labai gerai jaučiuosi tokia, kokia esu dabar. Va, susinervinau: per Kūčias priaugau šešis kilogramus, o paskui labai smarkiai peršalau, gėriau daug vaistų, beveik nevalgiau ir viskas nukrito. Bet dažniausiai, jeigu nukrinta, aš neverkiu, jeigu priauga – lygiai taip pat negalvoju apie tai.
Kokia buvai anksčiau?
Nebuvau stambi, buvau normalaus kūno sudėjimo. Aš gi buvau sportininkė, irkluotoja. Ir dabar be vargo špagatą galiu padaryti. Bet paskui dėl inkstų nepakankamumo svoris ėmė augti. Tik, žinai, svoris man padėjo nebejausti kompleksų ir nebebūti pažeidžiamai.
Lieknųjų pupyčių pasaulyje jautiesi normaliai?
Aš jaučiuosi kaip dievas! Žinau, kad man visi pavydi mano pasitikėjimo savimi!
Bet gal tai – tiesiog gynybinė strategija: juoksiuosi iš savęs, kad kiti nesijuoktų.
Ne, man tikrai nėra dzin, kaip aš atrodau: stengiuosi ir pasidažyti, ir apsirengti normaliai. Į mini sijonus nelendu, maikių neapsitempiu, kad visi ratlankiai išbėgtų per kraštus, neinu su siaurais džinsais ir išvirtusiu pilvu. Bet ir maišo nesivelku. Na, gal tik kartais tokį džemperį, į kurį mes dviese su kambarioku laisvai telpame. Kartą bandėme įlįsti...
Gal mano išvaizda ir nėra tobula, bet celiulito aš neturiu, kojos – raumeningos dar nuo irklavimo laikų ir pilvas nėra toks, kad palietei ir valandą teliūškuoja... Nesutinku su tais, kurie sako, kad atrodau neestetiškai. Dar ir kaip estetiškai!
Bet daug kas pasakytų, kad svoris ir scena – nesuderinama. Kiek Lietuvos scenoje esi mačiusi stambių dainininkų?
Tai – tik Lietuvos problema, todėl aš ir nenoriu čia būti. Man scenoje žmogus gali būti bet kokio dydžio, jeigu tik savo muzika, dainavimu sugeba sukelti virpuliukus. Aš nesu stambi. Aš – apkūni. O Amerikoje išvis būčiau smilga. Ir nėra taip, kad valgau be sustojimo. Apskritai valgau tik tada, kai noriu.
Va, susitikome beveik penktą valandą vakaro. Ką valgei šiandien?
Arbatos, kavos. Ir kol kas valgyti nenoriu. Vakar, pavyzdžiui, pusryčiavau šeštą vakaro. Būna, kad ir antrą nakties pirmą kartą per dieną pavalgau. Toks jau mano ritmas.
Širdies draugą turi?
Jau trejus metus esu viena. Turėjau draugą, buvome net susižadėję, bet aš jį palikau. Per patį meilės įkarštį. Tiesiog supratau, kad tas žmogus – ne man, kad aš jį nuolat tempu paskui save. Per daug ramus jis man buvo. Dabar nuomojamės butą keturiese: aš, du vaikinai ir gėjus.
Tarp vienuolikos mano tatuiruočių viena – dvi susipynusios strėlytės – simbolizuoja mane ir mano būsimą antrąją pusę. Ji tikrai yra, tik mes dar nerandame vienas kito. Ir nemanau, kad tai bus lietuvis. Lietuviai vyrai manęs bijo: gal per stipri esu. Aš į gyvenimą įpratusi kabintis nagais ir dantimis. O dažniausiai patinku ramiems vaikinams. Tokiems, kurie man per lėti, per ramūs. Aš esu valdinga ir man reikia tokio paties, kuris mane galėtų suvaldyti, kuris man galėtų pasakytų „ne“.
 |
| Ugnė Valinčiūtė |
Du vienodi būdami išprotėtumėte vienas nuo kito!
Va, šito aš gyvenime ir noriu – išprotėti!
Galvojai, kaip gyvensi toliau, po „X Faktoriaus“?
Manęs ta laikina šlovė ir nevilioja. Aš ir nesijaučiu ant bangos. Dabar man smagiausia girdėti: „Kas? Ugnė? Ai, ta, kur dainuoja!“ Be to, galėsiu pagaliau išvažiuoti į užsienį. Vieni ragina: „Važiuok į užsienį, tikrai prasimuši.“ Kiti atkalbinėja: „Be pažįstamų ten nieko nepadarysi...“ O kas man jaunai? Nuvažiuosiu. Nepatiks – parvažiuosiu. Aš žinau, ko noriu: didelės scenos, kokybiško bendo, savo kūrybos muzikos. Svajoju stovėti scenoje, matyti tūkstantinę minią ir girdėti, kaip ji dainuoja mano žodžius... Ir aš tai turėsiu.
