Apie pramogų pasaulyje neretai besisukiojančią porą vis pasigirsta pašaipų: „Na, jei jau juos vadiname milijonieriais...“ Modelių agentūros „Supermodels“ savininkė ir ne vieno interneto projekto autorius į tai tik numoja ranka: „Nesame uspaskichai ar verslovai, bet pinigų turime užtektinai. O žmonės visada kalbės, ką norės...“
Ugniau, kokiais verslais užsiimi?
Ugnius: Esu internetinis berniukas (šypsosi). Sukūriau ir valdau apie dvidešimt interneto portalų, kurių vieni daugiau uždirba, kiti – mažiau, treti apskritai nėra pelningi ir netgi nuostolingi. Prieš šešerius ar septynerius metus portalų turėjau dar daugiau, bet kai ką pardaviau. Kai kuriose užsienio kompanijose buvau partneris, užėmiau gana aukštas pareigas, bet vėliau partnerystės atsisakiau – supratau, kad man vienam dirbti kur kas paprasčiau. Beje, dabar net ir į ofisą nebeinu, dirbu namuose.
Kokio pobūdžio tavo portalai?
Ugnius: Lietuviški portalai susiję su mada, modeliais, užsienio erdvėje turiu ir kitokių.
Dirbame pagal seną seną mūsų pačių sukurtą verslo planą, ir kol kas visai neprastai sekasi. Kai prieš dešimt metų sugalvojome įsteigti įmonę, pinigų neturėjome. Vieno bičiulio tėvas pasakė, kad duos jų, bet iš pradžių privalome surašyti, ką ketiname veikti. Taip gimė verslo planas, kuriame surašėme, kaip ir iš ko uždirbsime. Planą sudaro keturios pakopos, dabar – trečioji (šypsosi)...
Jus vadina milijonieriais, tačiau daug kas iš to tik juokiasi – neva iki milijonų dar toli...
Ugnius: Vienas žurnalistas kažkada mus taip pavadino, ir etiketė prilipo. Na, turime tų pinigų, neskurstame, bet kad milijonieriais pristatytų... Tikrai nesame uspaskichai ar verslovai.
Pinigų turite tiek, kad galėtumėte sau, jei ne viską, tai bent daug ką leisti? Žodis „taupyti“ jums pažįstamas?
Ugnius: O ką reiškia „viską“? Jachtos už septynis milijonus nusipirkti negaliu. Nuskristi į kosmosą – taip pat ne. Pramogoms galima išleisti ir milijardus, bet ar būtina? Nežinau, ar man pirštai atsilenktų, pavyzdžiui, dvidešimt penkis milijonus už skrydį kosmosan atseikėti.
Būtų gaila?
Ugnius: Tai irgi gana reliatyvi sąvoka. Anksčiau man atrodė kvaila pirkti automobilį už pusę milijono litų, tačiau dabar taip nebeatrodo. Viskas priklauso nuo to, kiek uždirbi. Jei tūkstantį litų, tuomet apie nieką, išskyrus, kaip išgyventi, negali svajoti. Jei uždirbi dešimt tūkstančių, gali jau ir pataupyti, o jei šimtą tūkstančių – apskritai nemažai sau gali leisti.
Bet apie kelionę į kosmosą nesvajoji?
Ugnius: Dažnai svajodavau apie neįmanomus dalykus, kurie dabar atrodo visai įgyvendinami. Kai su Jurga dar gyvenome nuomojamuose butuose, svajojau apie apynaujį automobilį „Audi A4“ – tada jis man atrodė labai gražus. Kai galiausiai nusipirkau, visi aplinkui ėmė rėkti, kad esu kvailys, kad geriau už tuos keliasdešimt tūkstančių litų būčiau bent butą Prienuose nusipirkęs (juokiasi). Žmonės sakė, kad esu švaistūnas, nemoku elgtis su pinigais. Šaipėsi ir kai po kurio laiko šioje vietoje nusipirkau namą – seną, niekuo neypatingą, užtat, mano akimis, pigų ir gražioje vietoje. Jei būčiau turėjęs atliekamų šimtą tūkstančių litų, būčiau nusipirkęs dar vieną sklypą šalia – vos po poros metų jis kainavo jau pusę milijono.
Turi gerą uoslę...
Ugnius: Vietų, kur protingai investuoti pinigus, yra daug, tik nesuprantu, kodėl žmonės jų nemato. Šiokią tokią uoslę turiu, kita vertus, ne visada jos reikia – nuvažiuoji į užsienį, apsidairai, kas jau padaryta, ir pritaikai tai Lietuvoje. Tereikia numatyti keletą žingsnių į priekį.
Ir vis dėlto bent vienoje tavo sąskaitoje „vartosi“ milijonas?
Ugnius: Negi tai įdomu (juokiasi)?! Turiu tų pinigų, bet ar būtina kalbėti apie konkrečias sumas? Paskui Valstybinė mokesčių inspekcija ramybės neduos (kvatojasi).
Vietų, kur protingai investuoti pinigus, yra daug, tik nesuprantu, kodėl žmonės jų nemato. Šiokią tokią uoslę turiu, kita vertus, ne visada jos reikia – nuvažiuoji į užsienį, apsidairai, kas jau padaryta, ir pritaikai tai Lietuvoje.
Tuomet pasikalbėkime apie paprastesnius dalykus. Jurgita, esi išlaidi?
Jurgita: Manau, ne...
Ugnius: Na, jau, atsistok, pasirodyk, kiek viskas kainuoja (juokiasi).
Jurgita: Nesu Valentaitė, rūbams tikrai neišleidžiu tūkstančių tūkstančius. Turiu jų tiek, kiek man reikia, o kurių nebereikia, mielai išdaliju. Kitaip yra su batais, rankinėmis – turbūt visoms moterims jų niekada nebūna per daug (juokiasi).
Ugnius: Todėl aš tik kokias tris poras batų teturiu!
Jurgita: Nemeluok! Tu net nežinai, kiek turi, nes tik tas tris poras ir avi. O iš tikrųjų turi gal penkiolika...
Ugnius: Iš kur penkiolika?! Turbūt su visomis šlepetėmis ir sportbačiais suskaičiavai!
Jurgita: Kokios šlepetės? O kiek „kostiuminių“ batų turi?
Ugnius: Iš kur aš žinau?! Kas man apskritai juos nupirko – kas sakė, kad man jų reikia?! Nešioju tuos pačius batus jau metus ir man gerai. Vandens dar nepraleidžia, tad kam kitų ieškoti (juokiasi)?
Yra dalykų, kam leisti pinigus vis dėlto gaila?
Ugnius: Drabužiams…
Jurgita: Todėl pats jų ir neperki…
Ugnius: Pastarąjį kartą pinigų pagailėjau naujam „iPhone“. Tas, kurį nusižiūrėjau, kainavo pusantro tūkstančio JAV dolerių, bet net neabejoju, kad geriau paieškojus tokį patį ir už tūkstantį galima nusipirkti.
Jurgita: Vadinasi, per mažai norėjai. Kai labai nori, nusižiūrėtą daiktą už bet kiek nusiperki.
Tad kur tuos „milijonus“ leidžiate?!
Jurgita: Ugnius nusipirko automobilį, katerį, dar ketiname pirkti butą Klaipėdoje. Tačiau daugiausia pinigų investuojame atgal į verslą: po truputį plečiamės, o juk viskas kainuoja. Jei nieko nedarytume, turbūt iš tikrųjų nežinotume, kur tuos pinigus dėti (juokiasi). Kita vertus, pinigų niekada nebus per daug...
Bet kur pinigai, ten ir – pavydas...
Jurgita: Susiduriame su juo – to neišvengsi. Ugnius šiuo klausimu ypač mylimas (šypsosi).
Ugnius: Kas tas milijonierius? Iš kur tie milijonai? Kokie milijonai – tėvas viską nupirko! Žinai, aš net nebesiginčiju, niekam nieko neįrodinėju – o kam? Mane dar turbūt prieš dešimt metų užgrūdino komentarai, abejonės apie lietuvius: ką tie lietuviai gali padaryti, kas apskritai yra ta Lietuva? Tačiau kai tie patys lietuviai sukūrė projektus, kurie tapo beveik globalūs ir kurie pradėjo uždirbti pinigų, kalbos nutilo. Tačiau prasidėjo kitos, mus pradėjo vadinti „eastern european mafia“. Iš pradžių dar šokau, puoliau įrodinėti, kad taip nėra, bet paskui nustojau.
Turbūt todėl ir dabar gana ramiai reaguoju į bet kokius komentarus: galite sakyti, ką tik norite. O jei reikės, dar ir patvirtinsiu, kad bet kuris gandas, žurnalistų sukurtas mitas yra pati tikriausia tiesa. Na, gerai: milijonus man sukrovė tėvas – negi ginčysies. Esu narkomanas? Taip – esu! Ir agentūros merginas mes tikrai turtingiems šeichams išvežame! Žmonės komentuoja, rašo, ką nori, – negi pyksi ar uždrausi. Nebent pasijuoksi. Negi nejuokinga, kai vieną dieną sužinai, kad esi panašus į biotualetą? Beje, šis komentaras kol kas yra geriausiųjų sąrašo viršūnėje (kvatojasi).
Buvo laikas, kai gyvenome vien tik iš tėvų atvežtų bulvių bei vandens, ir nieko – ištvėrėme. Nelabai esu prisirišęs prie to, ką turime, tad jei vieną dieną viskas dingtų, kurtume iš naujo.
Sakoma, pinigai išskiria net ir pačius artimiausius draugus. Esate tai savo kailiu patyrę?
Ugnius (Jurgitai): Dabar tu pasakok – tai klausimas tau (juokiasi)...
Jurgita: Kodėl man? Su niekuo nesu susipykusi, jokie pinigai manęs su niekuo neišskyrė. Tiesiog vieni draugai dingo – atsirado naujų. Gyvenimo būdas, pomėgiai, tai, kiek tu gali ar negali sau leisti, laikui bėgant pakeičia bičiulių ratą. Ir visai nesvarbu: nori to ar nenori.
Ugnius: Man atrodo, ne mes ko nors netenkam, o mus praranda. Būna, žmonės, su kuriais puikiai bendravai, sutarei, staiga ima kalbėti nesąmones: „pasikėlė“, „pasipūtė“. Bet gal natūralu, kad kai interesai išsiskiria, bendravimas baigiasi. Kai mokiausi universitete, didžiąją laiko dalį su Jurga dirbome, o draugai tuo metu tūsinosi, studentavo.
Jurgita: Vėliau viskas apsivertė – visi puolė kurti šeimų, bandyti užsidirbti, galą su galu sudurti. O mums tuo rūpintis nebereikia – visko jau turime.
Ugnius: Kažkada su draugais važiavome į Turkiją. Jiems buvo svarbi kaina, o mums – kokybė. Jie ieškojo dviejų ar trijų žvaigždučių viešbučio, o mums norėjosi ko nors geresnio. Taip natūraliai žmonės ir atsisijoja vieni nuo kitų. Žinoma, gaila, bet yra, kaip yra.
Tad, suprantu, tarp jūsų draugų – tik tam tikro socialinio sluoksnio žmonės?
Ugnius: Mums tai nėra svarbu. Tiesą sakant, su tais, kurie turi labai daug pinigų, mes taip pat nelabai sueiname – jie gyvena dar kitaip, vargu ar prie jų pritaptume. Esame kažkur per viduriuką (juokiasi).
Todėl įdomu: idealus laisvalaikis pagal Kiguolius?
Ugnius: Man patinka tvarkytis aplink namus. Dar pamėgau įvairias vandens pramogas – vandens motociklus, paskui katerius tempiamas slides.
Jurgita: O man svarbu nesėdėti namuose. Jei reikia, tinka ir Ugniaus vandens pramogos. Draugai, kinas, šopingas – viskas tinka, renkuosi pagal nuotaiką. Bet labiausiai mėgstu keliauti, tik, gaila, Ugniui tai – ne prie širdies.
Ugnius: Taip, man šopingas irgi patinka. Atsiverti automobilių katalogą ir šopiniesi (kvatojasi).
Įsivaizduokite situaciją: vieną rytą pabundate, o pinigų maišas – subliūškęs. Puolate į neviltį?
Ugnius: Buvo laikas, kai gyvenome vien tik iš tėvų atvežtų bulvių bei vandens, ir nieko – ištvėrėme. Nelabai esu prisirišęs prie to, ką turime, tad jei vieną dieną viskas dingtų, kurtume iš naujo. Galų gale esame šiek tiek apsisaugoję, tad neturėtume bankrutuoti per vieną dieną.
Girdėjau, jog paaukojote lietuviškam filmui „Tadas Blinda. Pradžia“ šimtą tūkstančių litų, o mainais už tai gavote nedidelius vaidmenis...
Ugnius: Neturiu aš tokių pinigų (juokiasi)! Tai tik gandas – pinigai čia ne prie ko.
Jurgita: Matai, Kiguolis nevertas vaidinti „Tade Blindoje“ – vaidmenį jis turi nusipirkti.
Ugnius: Iš tikrųjų sulaukiu siūlymų remti. Prašė skirti pinigų lietuvių pasirodymui „Eurovizijoje“, bet atsisakiau. Ne dėl to, kad man nebūtų patikę „InCulto“ – tiesiog per mažai tikėjau jų sėkme.
O dėl „Tado Blindos“… Su pinigais tai neturi nieko bendro. Pažįstu prodiuserius, pasiūlė pavaidinti, aš sutikau. Bet apie vaidmenį net neverta kalbėti – jis toks mažas ir nereikšmingas. Sutikau tik todėl, kad norėjau susipažinti su žmonėmis, pažiūrėti, kaip viskas vyksta. Kas žino, gal kada nors kinas taps dar viena mano darbo sritimi. Įdomi patirtis, ir tiek.
Lygiai taip pat atsidūriau „Tipo grupėje“ ir pramogų versle. Manai, man buvo svarbu tapti populiariam? Arba norėjau būti dainininkas? Kaip dabar aktorius?
Jurgita: Nemeluok, norėjai būti populiarus ir kad visi manytų, jog viską, net vaidmenį filme, gali nusipirkti!
Ugnius: Žinoma! Juk šiame gyvenime viską perku. Dar šiek tiek lukterėsiu ir prezidento postą nusipirksiu. Tikiuosi, iki tol žmonės per kelias kadencijas pripras prie mano biotualetiško veido (juokiasi). Gal pagaliau į istoriją įeičiau... Beje, visokių minčių, kaip tai padaryti, turėjau. Pavyzdžiui, supilti aukščiausią kalną Lietuvoje. Arba pastatyti pilį. Arba supilti kalną ir ant jo pastatyti pilį.
Jurgita: Luktelėk, gal tai kada nors ir taps realybe (šypsosi)...
Ugnius: ...ir turėsime Lietuvoje Ugniaus kalną (juokiasi)...
