Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Uošvė – ragana, žentas – velnias?

Kalbasi du draugai. „Mano namai – tikras rojus“, – sako vienas. „Kuria prasme?“ – perklausia kitas. Tas atsako: „Aš – Adomas, žmona – Ieva, o uošvė – tikra gyvatė.“ Mūsų kalbintos žinomos Lietuvos moterys pusiau juokais, pusiau rimtai tvirtina: matyt, anekdotai todėl ir kuriami, kad yra uošvių, kurios gelia taip pat skaudžiai kaip šis šliaužiantis gyvis.
S.Repčenkienė apie žentą Amitą sako, kad dukrą Ramunę atidavė į geras rankas.
S.Repčenkienė apie žentą Amitą sako, kad dukrą Ramunę atidavė į geras rankas. / Asmeninio albumo / „Lietuvos žinių“ nuotr.

Uošvės ir žento santykiai apipinti įvairiausiomis juokingomis, o kartais – ir nelabai juokingomis istorijomis, kurias, anot mūsų pašnekovių, padiktuoja pats gyvenimas. Ar įmanoma su mylimos dukters vyru sutarti gražiai ir kaip tai padaryti? To pasiteiravome verslininkės Sabinos Repčenkienės, nusipelniusios sportinių šokių trenerės, tarptautinės kategorijos teisėjos, sportinių šokių klubo "Sūkurys" vadovės Jūratės Norvaišienės ir rūbų modeliuotojos bei kūrėjos Ramutės Stakėnienės.

Kvailysčių nekrėtė

Dviejų dukterų mama verslininkė Sabina Repčenkienė, išgirdusi, apie ką kalbėsimės, perspėja: "Atvirai pasakosiu tik apie vyresnėlės Ramunės šeimą. Violetos asmeninis gyvenimas pastaruoju metu ir taip dažnai aptarinėjamas." Moteris teigia kuo puikiausiai prisimenanti tą momentą, kai Ramunė pranešė turinti širdies draugą. "Ji tuo metu studijavo Londone. Vieną dieną paskambino ir pasakė, kad įsimylėjo, – pasakoja. – Sužinojau, kad berniukas, užkariavęs mano mergaitės širdį, – jos kaimynas. Ramunė, Amitas ir dar keli jaunuoliai nuomojosi kambarius tame pačiame name." Kai S.Repčenkienė nuvažiavo aplankyti dukters – kol tęsėsi studijos ji tai darydavo kas 3–4 mėnesius, – šioji mamą iš karto supažindino su mylimuoju. "Būtumėte mačiusi, kaip smarkiai Amitas jaudinosi, – šypteli. – Iš karto supratau – viskas: Ramunė antrąją puselę jau rado, nuo šiol nebe aš jai būsiu svarbiausia, o jis. Tai buvo akivaizdu iš to, kaip Amitas į ją žiūrėjo, kaip laikė už rankos."

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Sabina Repčenkienė
Sabina Repčenkienė

Antras S.Repčenkienės ir būsimo žento susitikimas įvyko po kelių mėnesių, kai vaikinas per vasaros atostogas atvyko į Lietuvą. "Kaip mama ir močiutė saugodavo mane, neleisdavo sunkiai kelti, nešti, taip ir aš stengdavausi palepinti savo mergaites – kai Ramunė su Amitu iš oro uosto grįžo namo, griebiau jos lagaminą ir norėjau nunešti į miegamąjį. Staiga pajutau Amito ranką ant savosios ir žvilgsnį, leidžiantį suprasti, kad šį darbą atliks jis. Galutinai įsitikinau, kad nuo šiol mūsų šeimoje yra dar vienas narys, dar vienas vyras, – porina. – Ar Amitas prašė mūsų su Georgijumi Ramunės rankos? Taip. Tai buvo išties jaudinanti akimirka. Net apsiverkiau. Puikiai suprantu, kad šiandien daug kas tokius dalykus laiko pasenusiais, savotiška atgyvena, bet, mano manymu, tai labai graži tradicija. Kodėl ji turėtų būti numarinta?" Pašnekovė priduria, kad jos vyras gana konservatyvus, jam nepriimtina, kai gyvenama, kaip dabar populiaru sakyti, susimetus. "Kai Amitas pirmą kartą viešėjo mūsų namuose, Georgijus vis burbuliavo: "Jeigu nori gyventi kartu, tegu "ženyjasi", – šypsosi. – Aš jį vis raminau, prašiau, kad liautųsi zirzęs, leistų vaikams geriau vienas kitą pažinti."

O kaip S.Repčenkienė reagavo į tai, kad dukra pamilo ne lietuvį? Juk kultūriniai skirtumai labai dažnai sutuoktinių tarpusavio santykius tik apsunkina. "Visada pasitikėjau abiem dukromis, žinojau, kad jos turi galvas ant pečių ir kvailysčių neiškrės, tad dėl jų pasirinkimo nesibaiminau, – tvirtina. – Kalbant apie Ramunę, įkyresnių minčių į galvą lindo galbūt tik tol, kol susipažinau su Amito tėvais. Pabendravusi su jo šeima supratau, kad savo vaiką atiduodu į geras rankas."

Papasakoja, kodėl susipyko

Pasak S.Repčenkienės, tarp jos ir dukterų – itin glaudus ryšys. Tokį pašnekovė stengėsi palaikyti nuo tada, kai šios buvo mažos. "Man reikėjo, reikia ir reikės žinoti apie jas ir jų šeimas viską. Kai sekasi ir kai nesiseka, – teigia. – Nei Ramunei, nei Violetai neperšu patarimų, bet visada pasakau savo nuomonę. Jų valia, klausyti manęs ar ne. Dažnai būna taip, jog pasielgusios savaip po kurio laiko jos vis dėlto įsitikina, kad teisi buvau aš. Žinoma, mano daugiau nei 30 metų šeiminio gyvenimo patirtis nebūtinai yra absoliučiai teisinga, juolab kad ir laikotarpis dabar kitas, ir žmonės kitokie. Tačiau esminiai dalykai lieka tie patys – kasdienybė diktuoja tas pačias situacijas. Visos pasaulio moterys nori būti mylimos, apgaubtos dėmesiu, nė viena netrokšta gyventi su girtuokliu, smurtaujančiu, turinčiu daug meilužių vyru. Pusiau juokais, pusiau rimtai dukroms nuolat kartoju, kad mudviejų su jų tėvu tokius tarpusavio santykius, kokie yra dabar, suformavo sunkus ir ilgas kelis dešimtmečius trukęs darbas. Pamenu, kad neilgai trukus po vestuvių mudu pykdavomės kone kasdien. Kai pajutau, jog pradedu savęs gailėti, ėmiau analizuoti, ramiai svarstyti, ką turėčiau keisti, daryti kitaip. Ramunei ir Violetai, draugėms, jų dukroms, kai šios susipyksta su sutuoktiniais, visada primenu, kad pačios norėjo būti su tuo žmogumi. Juk niekas nevertė tekėti. Jei norėjai būti, tai ir būk, stenkis, padaryk viską, kad būtų gerai. Ir tik tada, kai jau tikrai nebegali nieko pakeisti, padėk tašką." Moteris nemėgina įtikinti, kad su vyru gyvena idealiai. "Be abejo, mes kivirčijamės, – tvirtina. – Tačiau sugebame rasti kompromisą. Diplomatija – štai kas šeimoje svarbiausia."

S.Repčenkienė pabrėžia nemėgstanti savo namuose girdėti kitų žmonių barnių. Nesvarbu, kokie nesutarimai tvyrotų tarp jų ir vyrų, Ramunė ir Violeta žino, kad mamos namuose tarpusavio santykių nesiaiškins. Ar dukros pasipasakoja, kodėl susipyko su antrąja puse? "Taip, visada. Stengiamės kartu paanalizuoti situaciją, pažvelgti į ją iš šalies. Tikrai nesu iš tų mamų, kurioms savas vaikas yra pats teisingiausias ir švenčiausias, o štai jų sutuoktinis – paskutinis niekšas, – teigia. – Mūsų šeima nemaža. Jei susėdame prie pietų stalo ir matau, kad bręsta konfliktinė situacija – o taip tikrai pasitaiko, nes kartais tai vieni, tai kiti būname ir pavargę, ir suirzę, ir blogai jaučiamės, – iš karto kreipiu kalbą į kitą pusę. Juk kad susipyktum dažnai pakanka vieno vienintelio žodžio."

Trintis dėl vonios

Po santuokos Ramunė su vyru, kol statėsi namą, trejus metus gyveno pas tėvus. "Manau, pasakymas, jog dviem šeimoms po tuo pačiu stogu geriau negyventi, yra teisingas visu 100 ir dar daugiau procentų. Šeimas sukūrusiems vaikams geriau neapsistoti nė pas vienus tėvus, – paslaptingai šypsosi S.Repčenkienė. – Tėvai visada norės vieno, vaikai kito. Tai normalu. Galvoje turiu ne konfliktus, barnius, o trintį. Keisčiausia tai, kad per tuos trejus metus mudu su Amitu nesusipykome nė karto, bet štai su Ramune pakibirkščiuodavome. Kodėl nekilo pykčių tarp manęs ir žento? Na, tikrai ne dėl kalbos barjero. Manau, viską lemia žmogaus charakteris, o Amitas – nekonfliktiškas. Nežinau, ką turėčiau padaryti, kad susikivirčytume. Beje, Amitas puikiai supranta lietuvių kalbą, tik nekalba laisvai." Minutėlę pasvarsčiusi, pašnekovė vis dėlto priduria, kad dėl vieno dalyko tarp jos ir žento šiokia tokia trintis bandė rastis. "Nepasidalydavome vonios, – nusijuokia. – Nors namuose yra net trys vonios, visiems kažkodėl reikėdavo naudotis būtent manąja ir būtinai tuo pačiu metu. O tiek Georgijus, tiek Amitas vonioje sugeba prabūti ilgiau nei dauguma moterų – mažiausiai 40 minučių."

Kodėl, S.Repčenkienės manymu, kuriami anekdotai apie uošvės ir žento tarpusavio santykius? "Galbūt todėl, kad aplink iš tikrųjų labai daug pavyzdžių, kai mamos kišasi į vaikų asmeninį gyvenimą, kai nesąmoningai, o kartais galbūt net tyčia išskiria jų šeimas, – svarsto. – Bendraudama su dukromis visada vadovaujuosi tik patariamojo balso teise. Juk jei atžaloms primesi savo valią, primygtinai liepsi elgtis taip, kaip nori tu, joms automatiškai kils noras priešintis. Žinoma, kartais pagaunu save už rankos, kad bandau mergaitėms nurodinėti. Tada iškart pakeičiu taktiką. O kalbant apie patarimus, jų visada labiau reikėjo Ramunei. Violeta daugiau klausydavo ne manęs, bet vyresnės sesers nuomonės."

Pašnekovės teigimu, tarp uošvės ir žento dažnai nesutarimų kyla dėl to, kad dauguma motinų linkusios idealizuoti dukras. "Tai puikiai atspindi šis anekdotas, – porina. – Kalbasi dvi draugės. Viena giria savo žentą kitai. Tegu toji girdi, kaip pasisekė jos dukrelei: vyras šiai kavą rytais į lovą neša, gėlėmis apipila. Kai draugė paklausia apie marčią, pagyrūnė sūnaus žmoną išvadina bjauriausiais žodžiais, neva vaikas tikrą bjaurybę gavo, kuri priverčia jį kavą rytais į lovą jai nešti, gėlių dovanoti."

Gyvenimo nekontroliavo

Legendinė šokėja ir trenerė Jūratė Norvaišienė, paklausta, ar prisimena, kaip jautėsi, kai vienturtė dukra pranešė, kad išteka, ir pristatė būsimą vyrą, šypteli. "Žinoma, prisimenu tas akimirkas. Mums su Česlovu ši žinia nebuvo didelė staigmena, nes Neringa jau ketverius metus draugavo su tuo berniuku, – pasakoja. – Vedybos buvo dėsninga jų draugystės pabaiga."

Kęstučio Vanago/BFL nuotr./Jūratė Norvaišienė
Jūratė Norvaišienė

Moteris neslepia, kad nors 18-metės dukters sprendimas kurti šeimą nebuvo netikėtas, širdyje ji mažumėlę nerimavo. "Nebuvau prieš, man tik atrodė, kad per anksti, – prisipažįsta. – Bandžiau paprotinti, kad pirma reikėtų baigti studijas, jog viskas dar prieš akis. Česlovas – priešingai, Neringą labai palaikė ir mane ragino taip elgtis. Anot jo, negi vaikui uždrausiu būti laimingam. Jei prieštarausiu, gal ji galiausiai persigalvos ir apsispręs netekėti, o po to galbūt liks senmergė ir visą gyvenimą jausis nelaiminga, tyliai ant manęs pyks. Vyras protino, kad nė vienas nežinome, kas mūsų laukia ateityje. Gal žmogus, kurį Neringa pamilo, iš tiesų yra tas vienintelis. Deja, dukters santuoka truko tik dvejus metus. Antrą kartą Neringa tekėjo jau būdama paskutinio kurso studentė. Įstojusi į tuomečio Dailės instituto (dabar Vilniaus Dailės akademija – aut.) Kauno filialą, interjero dizaino specialybę, ji tarp kurso draugų sutiko tikrąją gyvenimo meilę. Šiemet jiedu su Rolandu atšventė 25 metų santuokos sukaktį."

Prakalbus apie dukters pasirinkimą, J.Norvaišienė patikina, kad į atžalos širdies reikalus stengėsi nesikišti nuo tada, kai ši buvo paauglė. "Neringa pati sprendė, su kuo draugauti, o su kuo ne. Aš jai nenurodinėdavau, nepuldavau aiškinti, kad šitas vaikinas – prastas, anas – nerimtas ir panašiai, – porina. – Apskritai mudu su Česlovu į tokius dalykus žiūrėjome demokratiškai. Juk būti kartu, gyventi su išsirinktu žmogumi reikės jai, ne mums." Pašnekovė priduria nesuprantanti tų mamų, kurios siekia iki smulkmenų kontroliuoti savo vaikų gyvenimus. "Tokios moterys – labai egoistiškos. Taip elgtis negalima, nes vaikas, nesvarbu, kokio jis būtų amžiaus – penkerių, penkiolikos ar dvidešimt penkerių, – nėra nuosavybė, – dėsto. – Tokio tipo mamos skelbiasi geriau žinančios, kas jų dukroms ar sūnums tinkamiausia, aiškina turinčios daugiau patirties. Patirties jos turi galbūt ir daugiau, bet tai dar nereiškia, kad yra teisios. Klystame visi. Vaikui galima tik patarti, bet ne primesti savo nuomonę ir juolab reikalauti, kad šis jai paklustų."

Yra ir raganų

Ar tiek vienas, tiek kitas būsimi žentai prašė dukters rankos, teiraujuosi J.Norvaišienės. "Žinokite, neprisimenu, – juokiasi. – Oficialaus kreipimosi lyg ir nebuvo. Nors ne, Rolandas atvažiavo pas mus į svečius su didžiule puokšte gėlių. Įdomu, ar šiais laikais vaikinai dar taip daro – prašo rankos? Anksčiau – suprantu: vienam ar su piršlio palyda važiuoti pas nuotakos tėvus ir prašyti, kad atiduotų dukrą į žmonas, susitarti dėl kraičio buvo natūralus dalykas. Ne taip pasipirši, ne taip pakalbėsi – nebus jokios santuokos. Daugeliu atvejų apskritai patys tėvai išrinkdavo jaunikį. Dabar visuomenė kur kas demokratiškesnė vedybų klausimu, moterys – ypač savarankiškos, pačios sprendžia, už ko tekėti."

Į klausimą, kaip mano, kokia yra uošvė, pašnekovė atsako šypsodamasi. "To reikėtų klausti žento Rolando, – tvirtina. – Sunku save vertinti, bet manau, kad esu visai neprasta. Stengiuosi apeiti visus aštrius kampus, išvengti kivirčų. Konfliktines situacijas išprovokuoti labai lengva, juo labiau kad kasdienybė tokia įvairi: būname ir pavargę, ir pikti, ir suirzę, kartais blogai jaučiamės." Moteris pusiau rimtai, pusiau juokais priduria, kad jų šeimoje susikivirčyti ilgai netrunka, nes dukra ir žentas pagal zodiako ženklą – Skorpionai.

J.Norvaišienei smagu klausytis anekdotų apie uošvės ir žento bendravimą – tokių, kurie su "cinkeliu", kitaip tariant, iš tiesų juokingų. "Kodėl kuriami anekdotai? Turbūt dėl to, kad yra nemažai uošvių raganų. Tokios moterys menkiausiai progai pasitaikius kiša nosį ten, kur nereikia – į suaugusių vaikų tarpusavio santykius. Juk juos išsiaiškinti gali tik jie patys, – samprotauja. – Mano manymu, visos anekdotuose pavaizduotos situacijos paimtos iš gyvenimo. Aišku, gerokai šaržuotos." Sportinių šokių legenda neneigia, kad dukrai ištekėjus iš pradžių norėdavo pareikšti savo nuomonę, bet labai greitai supratusi, jog geriau to nedaryti. Pati save pagaudavo už rankos, kad peržengia ribą, keliskart ir dukra yra leptelėjusi: "Mama, liaukis. Tai mūsų bėdos, patys jas išspręsime."

Ar J.Norvaišienė žino anekdotų apie uošves ir žentus? "Kažkokį žinojau... Vyksta futbolo varžybos. Po rungtynių turi įvykti loterija, kurios prizas – naujintelaitis automobilis. Žaidimui pasibaigus, komentatorius praneša, kad laimės tas, kuris su savimi nešiojasi uošvės nuotrauką ir ją parodys. Iš daugiatūkstantinės žiūrovų minios prie komentatoriaus niekas taip ir nepriėjo", – kvatojasi moteris.

Manė, kad po studijų grįš

Šiaulietė drabužių modeliuotoja ir kūrėja Ramutė Stakėnienė tvirtina su vyru Virgiu nesitikėję, kad vienturtė dukra Agnė, išvažiavusi studijuoti į Ameriką, ten ir liks gyventi. "Dukra studijavo Vilniaus Gedimino technikos universitete tarptautinėje grupėje verslo vadybą. Po antro kurso pagal studentų mainų programą ji turėjo išvažiuoti semestrui studijuoti į kitą šalį: Vokietiją arba Švediją. Pasikalbėjome, kur ji pati labiau norėtų vykti. Pasirodo, nei vienur, nei kitur, – pasakoja. – Kadangi kadaise ir aš, ir Virgis turėjome asmeninių kontaktų Amerikoje, Agnė išvažiavo pasimokyti būtent ten." Ar širdies negraužė nerimas, kad atžala gyvens taip toli? "Žinoma, šiek tiek nerimavome. Tai natūralu. Tačiau manėme – pabaigs mokslus ir grįš, – porina. – Taip jau susiklostė aplinkybės, kad Agnė Amerikoje sutiko savo meilę – kompiuterių specialistą, o dabar – ir nekilnojamojo turto vertintoją italų kilmės amerikietį Nicką Dizoną. Už jo ištekėjo, pasiliko gyventi. Ir darbą palyginti nesunkiai susirado. Kiti to sunkiai pasiekia, o jai sėkmė pati į rankas atėjo. Vadinasi, taip buvo lemta."

Kęstučio Vanago/BFL nuotr./Ramutė Stakėnienė
Ramutė Stakėnienė

Kad turi mylimąjį, Agnė tėvams pirmiausia pasakė bendraudama su jais per internetą. Netrukus Stakėnai susipažino su būsimu žentu. "Parvažiavo kartu per vasaros atostogas, – prisimena pašnekovė. – Į Ameriką Nickas grįžo vienas, nes Agnė, pasibaigus mokslams bei praktikai, neturėjo darbo vizos ir negalėjo iškart skristi atgal. Vizos dukra laukė maždaug tris mėnesius, šie jai nepaprastai prailgo. Matėme, kaip ji tiesiog tirpsta iš meilės tam vaikinui ir laukia nesulaukia, kada galės išvažiuoti. Galiausiai dukra išvyko, o po metų gavome kvietimą į vestuves."

Piršlybos lietuvių kalba

Paklausta, kaip reagavo į dukters sprendimą tekėti už kitos tautybės vyro, ar nebandė atkalbėti, paprotinti, kad ieškotų lietuvio ir apskritai, kad galbūt dar per anksti santuokai, R.Stakėnienė atsako štai taip: "Argi įsimylėjusiam žmogui gali ką nors pasakyti? Jeigu jiems gerai kartu, kokie dar gali būti priekaištai, atkalbinėjimai? Na ir kas, kad Nickas svetimšalis. Jis – baltas žmogus, ne koks nors musulmonas. Apskritai niekada nesikišau į Agnės širdies reikalus, ji pati sprendė, su kuo bendrauti. Ar mokyklos, studijų laikais dukra man pasipasakodavo apie berniukus, kuriems jausdavo simpatiją? Na, ji buvo uždaroka, bet aš kažkaip sugebėdavau išklausinėti, taigi žinodavau viską. Į Ameriką Agnė išvyko jau būdama suaugusi, nebe vaikas, mudvi kalbėjomės suaugusių žmonių kalba." Moteris priduria, kad auklėdami dukrą jiedu su vyru stengėsi išlaikyti aukso vidurį: leisdavo šiai būti savarankiškai, daryti sprendimus, reikštis fantazijai, bet kartu ir kontroliuodavo. "Turėdavome žinoti, kur ir su kuo ji leidžia laiką, – pasakoja. – Iš vakarėlių, įvairių renginių Agnė privalėdavo grįžti namo ne vėliau kaip 11 valandą vakaro. Kadangi daugumai jos draugų tėvai paprastai leisdavo pasilinksminti ilgėliau, iki vidurnakčio, dukra dėl tokios mūsų nustatytos taisyklės labai pykdavo."

Pašnekovė puikiai pamena, kai Nickas jųdviejų su Virgiu prašė Agnės rankos. "Tai buvo įsimintinas momentas. Vaikinas į mus kreipėsi oficialiai, be to, lietuviškai, – šypsosi. – Sėdėjome prie vaišių stalo, staiga Nickas atsistojo. Buvo mintinai išmokęs visus žodžius, kuriuos turi pasakyti. Nors dėl didelio jaudulio kalbėdamas darė klaidų, likome sužavėti. Ar mums tai buvo staigmena? Ne. Žinojome, ko jis atvažiuoja. Agnė buvo perspėjusi. Rankos prašymas buvo tik formalumas."

Buities darbų neskirsto

R.Stakėnienė tvirtina su žentu sutarianti puikiai, nors susitinka tikrai nedažnai – kartą, daugiausia du per metus. "Logiška, juk ne tik skirtingose šalyse, bet ir žemynuose gyvename, – teigia. – Tačiau pasitelkę šiuolaikines technologijas bendraujame dažnai. Su vaikais internetu kalbuosi kiekvieną savaitę." Anot moters, Nickas yra malonus, draugiškas, geras žmogus, truputį kitokio mentaliteto nei lietuviai vyrai. "Geresnio? Manau, taip, – šypteli. – Pavyzdžiui, buities darbų jis niekada neskirsto į vyriškus ar moteriškus. Jei ką nors darė ir pribarstė, pritrupino ant grindų, nepaliks jų išvalyti Agnei, pats viską sutvarkys. O dažnam lietuviui šis darbas – grynai moteriškas. Nickas mielai ruošia valgį, moka tvarkytis buityje. Galbūt taip yra todėl, kad prieš pradėdamas draugauti su Agne ir kartu su ja apsigyvendamas spėjo pagyventi vienas pats, nebuvo taip, jog nuo mamos sijono iš karto atsidūrė prie žmonos. Antra vertus, ir auklėjimas savo davė." Pašnekovė džiaugiasi, kad jos žentas užaugo šeimoje, kuri grįsta darniais tarpusavio santykiais. Pagal tokį modelį formuoja ir savąją.

Mano pastebėjimo, kad dėl kalbos barjero (juk Nickas – anglakalbis) jos ir žento bendravimas galbūt yra oficialesnis, nei galėtų būti, R.Stakėnienė nepaneigia. "Tam tikra prasme iš tiesų taip yra, – tvirtina. – Kad ir kaip gerai mokėtume anglų kalbą, ji nei man, nei Virgiui nėra gimtoji, tad visko, ką norime, išsakyti tikrai negalime. Reikalui esant net pasibarti normaliai nepavyktų (juokiasi). Nors bartis, ko gero, nereikėtų jokia kalba. Tačiau jei atvirai, nesuku sau galvos dėl kalbos barjero. Yra daugybė šeimų, kai dukros išteka už svetimšalio, o jų tėvai nemoka nė vieno tos kalbos žodžio ir apskritai negali susišnekėti su žentu."

Kodėl apie uošves ir žentus kuriami anekdotai? Atsakymas, pasak R.Stakėnienės, paprastas. "Mamos linkusios kištis į savo dukterų gyvenimus, – teigia. – Jeigu kas nors klostosi ne taip, natūralu, kad kalčiausias lieka žentas. Kasdienybė gausi įvairiausių situacijų, jas šaržavus galima smagiai pasijuokti. Deja, nepamenu nė vieno anekdoto."

Baigdama pokalbį moteris patikina niekada neperšanti savo nuomonės nei Agnei, nei juo labiau Nickui, jei šie jos neklausia. Nepuola dalyti ir patarimų, primygtinai ką nors aiškinti. Kaip pati sako, gali tik pasiūlyti elgtis vienaip ar kitaip, o jau vaikų valia, klausyti mamos ar ne.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius