Dabar populiaru
Tiesiogiai
15min be reklamos
Publikuota: 2021 birželio 3d. 17:58

V.Mičiulienė: Kaip kovoti su vasaros muzikantais-chuliganais, kurie iš mašinos leidžia muziką?

Violeta Mičiulienė Ypatingos
„Turiu fotoaparatą“ nuotr. / Violeta Mičiulienė

Kad atėjo vasara aš nejuntu iš šilumos per kojas. Darbai veja mane greit iš namų į mašiną ir atgal, todėl nespėju apsisiausti karščio skraiste, kad suprasčiau, jog ji jau atėjo.

Tiesiog vieną dieną pamatau, kad pilkas horizontas nusidažo ryškia žalia spalva ir suprantu, kad jau pavasaris. Spragt pirštais ir kaštonų žvakės apžėlusios bitėmis man leidžia suprasti, kad ir vėl pražiopsojau pienių žydėjimą.

Pavasaris kaip vagis, tyliai ateina ir tyliai išeina, kartais nespėjus net pastebėti, kad jis buvo. O yra buvę, kad jis tapo nedideliu tilteliu tarp žiemos ir vasaros. Sutuokė du tokius skirtingus ir dingo kaip koks kunigas po ceremonijos.

Tačiau vasara pas mane ateina kitu būdu. Net neateina, o leidžia suprasti, kad ji jau čia. Vasaros buvimo suvokimas – tai muzika, kuri visu garsu sklinda iš lėtai pro šalį važiuojančių mašinų atvirus langus. Jei jos greit važiuoja, tai girdisi tik bumpsėjimas ir jis neatitinka mano širdies ritmo. Todėl dėl šito disonanso mane supykina ir norisi pasivyti mašiną, kad perkasčiau galinio rato padangą. O jei lėčiau važiuoja, tai galiu girdėti net dainos žodžius.

Jeigu už vairo mano amžiaus žmogus, tai dažniausiai girdžiu dainą apie rusiškas baltas rožes ir koks nuostabus tas vyras, kuriam norėtųsi pagimdyti sūnų, dar ir dukterį, o po to padėti tašką. Na, tipo skyrybos, nes daugiau nieko nebereikia. Ir žiūrėdama jam pavymui galvoju, ar tikrai tas vairuotojas norėtų pagimdyti du vaikus kitam vyrui? O gal čia jo žmonos mylimas kompaktas ir jis dabar skrenda pas ją, kad išsiaiškintų konkurento vardą?

Tačiau jeigu važiuoja jaunesni vairuotojai, tai skamba vis tiek rusiškos dainos, tik šiandieninių atlikėjų, kurių nežinau nė vienos pavardės. Bet suprantu, kad visi jie, tie dainininkai, nesvarbu, ar vyrai, ar moterys, dainuoja pavartoję kažkokių psichotropinių medžiagų.

Na, ne tiek, kad nesuprastum, apie ką dainuoja, bet žodžiai atrodo išsvirduliuoja iš burnos kartu su žolės dūmu. Kodėl jie stena kiekvieną žodį, man sunku suprasti. Mauroja per nosį apie kažkokias nelaimingas durnai kvailas gyvenimo situacijas ir nė vienoje dainoje nebegirdžiu senojo laimingo socialistinio darbo lenktyniavimo aido. Netrūksta man anų laikų dainų, tačiau bent jau suprasdavau, apie ką dainuoja.

Netrūksta man anų laikų dainų, tačiau bent jau suprasdavau, apie ką dainuoja

Ir mane dar stebina, kad tų dainų klausosi tas jaunimėlis, kuris apart rusiškų keiksmažodžių, daugiau nieko toje kalboje nesupranta. Ir tyliai paniūniuoju sau mintyse mūsų jaunystės mylimiausią Akudžavos dainą ir nusispjaunu per kairį petį. Kad nenužiūrėčiau savo vaikų ir anūkų.

Vis pagalvoju nuvažiuojančiai mašinai, „muzikinei dėžutei“ pavymui: kodėl jie taip daro? Ar nori visiems parodyti, kad jų mašinoje yra magnetofonas, o gal stengiasi visiems pranešti, kad tai būtent jis atvažiuoja ar išvažiuoja? Juk, manau, kad dabar kiekvienoje mašinoje yra magnetofonas ir jau tuo nepasididžiuosi? O apie jo atvažiavimo svarbumą, tai aš jau patylėsiu. Dabar tiek jau tų žmonių su mašinom atsirado, kad žmogaus atvažiavimas terūpi tik tam, pas kurį jis atvažiuoja. Mamai, sesei, mergaitei ar babai. O visiems kitiems, tai dzin kas pas ką atvažiavo. Nereikia nei pranešinėt, nei „išpypsinėt“ išvažiuojant iš kiemo. Niekam neįdomu.

Kažkaip pagalvojau, kad būtų puiku, jog vairuotojai patys vairuodami dainuotų. Važiuoja Stasys atsidaręs langą ir plešia iš pašaknų: „Kelelis tolimas, kelelis artimas...“. O mama kieme stovi, ranką prie kaktos prisidėjusi ir Stasiui atitaria: „Oj laukėm laukėm, mes svetelių laukėm“.

Kvaila? Gal. Bet man būtų gražu. Labai gražu. Man iš viso labai patinka, kai žmonės judėdami dainuoja. Eidami, plaukdami, važiuodami.

Vis pagalvoju nuvažiuojančiai mašinai, „muzikinei dėžutei“ pavymui: kodėl jie taip daro? Ar nori visiems parodyti, kad jų mašinoje yra magnetofonas?

Visą laiką prisimenu istoriją, kurią kažkada pasakojo mano babytė. Keturi vyrai, paragavę šnekučio alaus, sukrito į ratus ir važiavo namo. Arkliukas pamažu turseno, o važniočiotojas, labiausiai pavargęs nuo vaišių, vis reikalavo iš vyrų, kad užtrauktų kokią dainą.

Apsunkusios galvos vis nesugalvojo, kokią dainuoti, kol vienas iš jų, žiopliausias, nuleido koją, kurią įsuko ratas. Tas baisiausiu rėkimu ėmė šaukti: „Rati koooja! Rati kooooja!!!“. Ir vyrai džiaugsmingai užplėšė dainą per visą erdvę: „Rati koooja, rati koooja, rati koooja, tralia lia!“. Aš visada juokdavausi iš tos istorijos ir kartu su babyte dainuodavau tą vietą, kur vyrai dainuodavo apie rate esančią koją.

Dar prisiminiau, kad vasaros muzika skamba ir iš mašinos bagažinių prie atvirų vandens telkinių. Atvažiuoja kompanija, atidaro duris ir paleidžia garsą. Tiek paleidžia, kad mašinos šonai, kur patalpinti garsiakalbiai, lyg žmogaus plaučiai kilojasi į dangų. O tas dainininkas, atrodo, penkerius metus buvo uždarytas mašinos bagažinėje ir štai atsirado tas šansas, kad pasauliui pasakytų, jog jis nekaltas. Kad jis nieko nepadarė ir kad jį be reikalo laiko uždarytą mašinoj. Ir žviegia mažutis kaip duzginama žuvėdra prieš jos valią. Tipo gelbėkit, padėkit, kas galite.

O tu sėdi šalia tokios mašinos ir žinai, kad niekuo negali tam vargšiukui padėti. Nes atsakymas tau būtų vienas: „Ne tavo kiškis, nei tu kiškis.“

Aš kažkaip galvoju, o kodėl žiemą jie taip garsiai neleidžia muzikos? Na, gal todėl, kad atidarius langus šalta, ir tie, kuriems skirta, kad atkreiptų dėmesį, vaikšto su kepurėmis ir nieko negirdi?

Aš pati nemoku dainuoti. Tai yra moku, bet ne taip, kad aplinkiniai prašytų pakartoti. Jie geriausiu atveju patylėtų arba išeitų labai skubiai su neatidėliotinais reikalais, kurių išvis nėra.

Todėl aš taip pavydžiu tiems, kuriems Dievas įdėjo muzikinę klausą ir gražų balsą. Tik šis pavydas kartais apmąžta, kai pamatau, kad kai kuriems iš jų už tą dovaną pasiima protą.

Bet kiekvienam savo. Nori dainuoti, o neturi duomenų? Tam yra miškas ir dušas! Turi magnetofoną mašinoj? Ir aš turiu! Ir turėkim į sveikatą! Kiekvienas savoj mašinoj. Bet kodėl verti mane klausytis to, ko aš nenoriu?

Aišku, paprasčiausia būtų apleisti tą vietą ir eiti, kur nieko nėra. Tačiau kur ta vieta? Kur nėra žmonių su atidarytomis bagažinėmis? Kur paukščiai gieda ir svirpliai griežia? Kur skamba pati gražiausia pasaulio muzika „tyla“?

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Video

05:21
01:30
01:44

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką