Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Valda Bičkutė: manyje be galo daug meilės ir optimizmo (papildyta vasario 17 d.)

Valda Bičkutė
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Valda Bičkutė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vieną grimą nusivalai, kitą – užsitepi... iš kino filmavimo aikštelės – į teatro sceną... iš Vilniaus – į Maskvą ir vėl atgal... Ir taip ne savaitę, ne mėnesį ir net ne metus. Bet aktorei Valdai Bičkutei (30) jau seniai toks gyvenimo ritmas nebeatrodo nei sunkus, nei neįprastas. Ir prieš filmavimo kameras, ir teatro scenoje, ir net prieš fotografo objektyvą dirba nesiraukydama. Profesionalė. Dabar jau niekas jai nedrįstų prikaišioti artimos draugystės su keliasdešimčia metų vyresniu teatro režisieriumi Rimu Tuminu ar kad vaidmenis gauna be įprastų atrankų... Akivaizdu: vardą ji užsitarnavo savo darbu.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Vilniuje – greitai TV ekranuose pasirodysiančio serialo „Pavogta laimė“ filmavimai ir spektakliai Vilniaus mažajame teatre. Maskvoje – darbas keliose kino juostose. Darbas, darbas ir dar kartą darbas...

Pastaruoju metu tikrai niekam kitam laiko nelieka. Gyvenu darbu ir, tiesą sakant, labai tuo džiaugiuosi. Kas sunkiausia? Iš lovos pakilti penktą ar šeštą ryto, nes, norėdama viską spėti, dirbti pradedu anksti.

O gal „Pavogta laimė“ tebus eilinis serialas, kokius dabar Lietuvoje kepa visi, kas netingi. Ar verta taip plėšytis?

Garantuoju, kad „Pavogta laimė“ nebus eilinis serialas. Taip, formatas – serialo, bet „Tvin Pykso miestelis“ ar „Daktaras Hausas“ taip pat yra serialai. O kas pasakytų, kad jie prasti? Pats savaime šitas žanras niekuo nėra nusikaltęs. Tiesiog, norint turėti gerą kiną, reikia investuoti ir gerokai pasistengti. Teatre vietoj gausybės dekoracijų užtenka vienos taburetės, aktoriaus ir žiūrovų. Apskritai net taburetės gali nebūti! Yra aktorius, žiūrovai – ir teatras jau gyvas! O kinas – visai kas kita. Jam reikia investicijų. Jeigu jų neskiriama, turime prastą serialą.

Iš pradžių ir aš buvau nusiteikusi skeptiškai... Seriale paskutinį kartą filmavausi prieš beveik penkerius metus, be to, „Anastasija“ jau tada buvo filmuojamas beveik kaip kino filmas. Užtat kai pakvietė į „Pavogtos laimės“ atranką, galvojau net nesivarginti ir neiti. Būtent dėl nevykusių serialų šleifo... Ir šiaip amžinai laiko nėra, daug filmavimų turiu Rusijoje... Bijojau, kad dar teatras ko nors nepasiūlytų, tada visai turėčiau persiplėšti. Patikėkite, lietuviško serialo mano planuose tikrai nebuvo. Bet turbūt yra toks dalykas kaip likimas: jis veda ir nuveda ten, kur reikia. Kai gavau scenarijų ir sužinojau, kad reikės vaidinti personažą prieš dešimt metų ir po dešimties – man, kaip aktorei, tapo labai įdomu. Tai – jau rimtas darbas. Galų gale: kas, jeigu ne aktoriai, turi gerai vaidinti ir taip kelti serialų lygį? Kuo jie geriau dirbs ir kuo rimčiau žiūrės į savo vaidmenis, tuo serialai taps geresni. Šita sąlyga veikia lyg pats tikriausias stebuklas. Aš „Pavogtoje laimėje“ tikrai dirbu kaip kine ir mano santykis išsyk persidavė kolegoms.

Tiesą sakant, kiek neįprasta girdėti tiek entuziazmo ir optimizmo!

Manyje iš tiesų be galo daug meilės ir neužmušamo optimizmo! Tiesiog neišsemiami klodai! Man gaila laiko skundams, ašaroms, depresijoms. Kodėl turėčiau valandą praleisti negatyviai, užuot visą tą laiką šypsojusis ir jautusis laiminga?

Kokį mygtuką savyje reikėtų paspausti, kad įsijungtų tas laimės jausmas?

Tai greičiau ne vienas paspaudimas, o ilgas darbas, ištisas procesas. Į mane daug pozityvumo ir meilės sudėjo tėveliai. Turbūt esu beveik iš tobulos šeimos. Pačios su sese stebimės, kaip tėvai sugeba taip sutarti. Pernai į „Kino pavasarį“ buvau pakvietusi rusų režisierių Pavelą Lunginą, aprodžiau jam Lietuvą, užsukome ir į gimtąjį mano miestą. „Tai va, iš kur tavyje visa tai! Nieko nuostabaus, kad turėdama tokį stiprybės šaltinį esi tokia!“ – paskui jis džiūgavo. Akivaizdu, jeigu kiekvienas tiek investuotų į savo vaikus, meilės pasaulyje tik daugėtų.

Nagi nagi, o kada jau pati turėsite vaikų ir ugdysite tokią begalinę meilę?

Nežinau... jaučiu, kad dar turiu laiko... Dar dešimt metų esu visiškai rami.

Hm... ar ne per vėlu bus vaikus keturiasdešimties gimdyti?

Šiais laikais – normalu. Labai geros sveikatos esu (kvatoja). Galų gale – nebus vaikų, tai nebus.

Ar ne per didelė auka dėl darbo?

Kol kas nieko neaukoju. Ir nesirenku tarp darbo ir šeimos. Viską gali turėti kartu, kai tam ateis laikas. Viskas teka sava vaga. Pasitikiu likimu, tikiu Dievą. Gal čia vėl tas mano optimizmas „pramuša“... Dabar jaučiuosi absoliučiai laiminga tame taške, kuriame šiuo metu esu. Jeigu man pradės nebepatikti, ką nors pakeisiu.

Požiūris į lietuvius aktorius Rusijoje yra išties gražus. Mes jiems dvelkiame Europa, geros kokybės kultūra. Net Dmitrijus Nagijevas, su kuriuo teko filmuotis, sakė: „Tik tu niekada neišvažiuok iš Lietuvos. Pas jus gi ten Europa...“

Na, gali būti ir taip, kad vieną dieną pabusite jau keturiasdešimties ir suvoksite: „Ups... nespėjau nieko pakeisti...“

Ir kolegėms, kurios kartais manęs to paties klausinėja, atsakau labai paprastai: yra daugybė prigimdytų dūšelių, kurioms reikia meilės. Išreikšk savo motinystės instinktą augindama jas! Jeigu tavyje yra tos meilės, visada rasi būdą, kaip ją realizuoti.

Netgi nebūna vakarų, kai norisi būti ne garsia aktore, o tiesiog mama, žmona, nenusivylusia namų šeimininke?..

Ne. Būna vakarų, kai norisi ramiai paskaityti knygą. O šeimai dar tikrai turiu laiko.

Maskvą, kur dabar praleidžiate gal net daugiau laiko nei Vilniuje, siejate su žodžiais „nepaleidžia“, „beprotiškai patinka“, „tiesiog darbo vieta“?..

Turbūt labiausiai tiktų – „jau beveik namai“. Kita vertus, ir Vilniaus poreikis nemažėja, todėl kalbos negali būti apie emigravimą. Ir tie atstumai – ne tokie jau dideli: nuvažiuoti traukiniu iki gimtųjų Telšių reikia daugiau laiko, nei nuskristi iki Maskvos! Pastaruoju metu net lagaminų nebeiškraunu. Mėgstu oro uostus, man labai patinka nuolat judėti, skristi, keliauti, nes tuo metu galiu pabūti su savimi. Bet, aišku, pavargstu: kelias dienas iš eilės keltis penktą ryto, dvylika valandų per dieną filmuotis, o vakare dar vaidinti spektaklyje – negali nepavargti. Tačiau ištaikai kokią apylaisvę dieną, išsimiegi ir vėl judi į priekį.

Koks tas gyvenimas Maskvoje?

Sekinantis. Gal dėl užteršto oro, gal dėl visa ko gausos... Stengiesi taip susiplanuoti dieną, kad reikėtų kuo mažiau „transportuotis“ iš taško A į tašką B. Laiko, jėgų gaila...
Kai pernai sprogdino metro, buvau Maskvoje... O šiemet po filmavimų Kryme turėjau parskirsti į Maskvos Domodedovo oro uostą – kitą dieną, kai ten buvo įvykdytas teroro aktas. Skambina iš Lietuvos mama apsiverkusi: „Kur tu esi?! Maskvoje sprogdina oro uostą!“ Įsivaizduojate, kaip sumažėjęs pasaulis: aš – Kryme, sprogdina Maskvoje, o reakcija – Telšiuose!

Papasakokite apie namus Rusijoje.

Ai, nesigilinkime... į buitines smulkmenas...

Aha, kuo toliau, tuo įdomiau: o su kuo tie namai?

Tegu tai lieka man... Mano gyvenimas po darbų yra lygiai toks pat, kaip visų kitų žmonių.

Prieš penketą metų jums jau teko atlaikyti laviną klausimų apie santykius su Maskvoje dirbančiu režisieriumi Rimu Tuminu...

Negi šita tema dar nenusibodo?

Ar situacija pasikeitė?

(Tyla, lydima žavios šypsenos.) Turbūt taip... viskas keičiasi... Bet aš turiu teisę apie tai nekalbėti.

Na, aš turiu galimybę klausti: jūs vis dar kartu?

(Ta pati tyla, lydima tos pačios žavios šypsenos.) Nesinori būti siejamai su niekuo. Ne dėl to, kad čia kokia paslaptis būtų. Noriu būti įdomi savaime, kaip atskiras vienetas.
Patikėkite, visi mano instinktai – gyvybingi: aš turiu namus ir su vakarienėmis, ir su viskuo kitu... Yra ir šiluma, ir santykiai, ir meilė – viskas, ko reikia žmogui. Bet manyje gyvena dvi: ne tik moteris, bet ir menininkė (kad ir koks skambus būtų šis žodis). Man reikia savo erdvės, savo vienatvės. Kol kas nenoriu būti pririšta. Vos tik pajusiu, kad privalau čia ar ten būti, išsyk užsimanysiu pabėgti. Arba jeigu pajusiu, kad jau tuoj bus tas „iki grabo lentos“, akimirksniu dingsiu. Pažįstu save. Sėsliai gyventi aš negalėčiau. Esu katė, kuri vaikšto viena. Vien nuo suvokimo, kad stoviu vienoje vietoje ir esu įsprausta tarp puodų, kitą dieną nusišaučiau. Aš valgyti nedarau, nenoriu ir nemoku. Tai – tikrai ne mano gyvenimas. Bet visam tam sakau „kol kas“...

Pažįstu save. Sėsliai gyventi aš negalėčiau. Esu katė, kuri vaikšto viena. Vien nuo suvokimo, kad stoviu vienoje vietoje ir esu įsprausta tarp puodų, kitą dieną nusišaučiau. Aš valgyti nedarau, nenoriu ir nemoku. Tai – tikrai ne mano gyvenimas.

Rusijai, ko jau ko, bet savų gražuolių aktorių netrūksta. Kaip režisieriai, kolegos aktoriai reaguoja į merginą iš Lietuvos?

Patikėkite, kokie ten aktorių ir norinčiųjų vaidinti klodai! Pačiai keista, kaip mane pastebi tose begalinėse atrankose. Pavyzdžiui, ilgojo metražo filme „Auklėtinis“ gavau pagrindinį vaidmenį. Premjera planuojama rudenį, filmas dabar montuojamas, įgarsinamas. Mano partneris bus Sergejus Svetlakovas, žinomas iš humoristinio serialo „Naša Raša“. O šitame filme jis pirmą kartą gyvenime gavo rimtą, dramatišką, netgi tragišką vaidmenį. Į porą jam režisierius specialiai ieškojo stiprios aktorės. Rusijoje taip jau yra: jeigu tau – apie trisdešimt ir vis dar esi negarsus, vadinasi, prastas aktorius. O jeigu žymus, tada tavo veidas per daug nuvalkiotas ir rimtesniam filmui nelabai tinkamas. Jiems reikėjo šviežio, įdomaus, stipraus...

...ir čia režisierius išvydo lietuvaitę Valdą...

Svetlakovas bandėsi su daugybę aktorių ir po bandymo su manimi pasakė: „Viskas, kitų galite nebeieškoti.“ Mes tikrai puikiai susibendravome. Beje, su mumis dirbo ne tik režisierius, bet ir pedagogė, dėstanti Valstybiniame Rusijos kinematografijos universitete. Ji net sakė: „Džiaugiamės atradę tam vaidmeniui žmogų, kuriame taip dera priešybės – ir juoda, ir balta. Lyg ir santūri, bet kunkuliuoja kaip vulkanas...“

Greitai Valdos Bičkutės pavardė Rusijoje skambės kaip Ingeborgos Dapkūnaitės ar Agnės Ditkovskytės!

Neplanuoju tokių dalykų ir nesiekiu. Aišku, jeigu labai norėčiau, galėčiau apsigyventi tik Rusijoje ir tik ten dirbti. Bet nežadu atsisakyti Vilniaus – galimybės grįžti ir įkvėpti gaivaus oro, pereiti tyliomis gatvelėmis, ramiai ir be „kamščių“ vairuoti... Kad jūs žinotumėte, kokia laimė yra vairuoti Vilniuje!

Požiūris į lietuvius aktorius Rusijoje yra išties gražus. Mes jiems dvelkiame Europa, geros kokybės kultūra. Net Dmitrijus Nagijevas, su kuriuo teko filmuotis, sakė: „Tik tu niekada neišvažiuok iš Lietuvos. Pas jus gi ten Europa...“

Sunku atsispirti slavų vyrų kerams? Kaip išsaugoti blaivią galvą šalia tokio charizmatiško Nagijevo?

O kodėl turėtum susižavėti, įsimylėti? Juk atvažiavau ne iš gūdaus kaimo, kur niekada iš arti nemačiau jokio aktoriaus... Jaučiuosi esanti tame pačiame lygmenyje ir bendrauju kaip lygi su lygiais. Esu visavertė kolegė. Galų gale žinau, kas turi žmonas, vaikus, drauges... Kam man to reikia? Yra ir tokių, kurie pasako: „O kuo čia dėta žmona?.. Man tai netrukdo...“ Slavai iš tiesų nebijo rodyti dėmesio – atvirai, drąsiai, su polėkiu, žaismingai. Neminėsiu pavardžių, bet per vieną filmavimą aktorius, su kuriuo kartu dirbome, pareiškė: „Padarysiu taip, kad po metų šita moteris mane įsimylės.“ O aš jam: „Bet jūs esate visiškai ne mano skonio...“ Net šalia sėdintis režisierius nebeištvėrė: „Tokius dialogus filmuoti reikia!“ Dažniausiai visi tokie pokalbiai tik pajuokavimais ir baigiasi. Ne taip jau lengvai leidiesi į simpatijas, įsimylėjimus... Galų gale man ir Lietuvoje netrūko dėmesio, todėl į jį reaguoju normaliai. Kuriai nepatiktų vyrų dėmesys, bet viskas lengvo flirto, žaidimo lygmeniu ir lieka.

Ko nors jūsų gyvenime dabar trūksta? Ilgu?

Kad taika Žemėje būtų (kvatoja)! Turbūt mintimis apie tai, ko man trūksta, nelabai ir kamuojuosi. Stengiuosi viską gyvenime daryti nuoširdžiai ir gerai. Todėl nesuprantu, kai žmonės abejingai žiūri į savo darbą. Jeigu krinti nuo tilto, tai krisk stačia galva. Čia – elementarus profesionalumas, žmogiškumas. Pavyzdžiui, pats iš anksto numatai, kad per filmavimą reikės kokių nors detalių ar aksesuarų, ir nelauki, kol kas nors tuo pasirūpins už tave. O galima pareikalauti ir dar mesti: „Tai gal dirbk savo darbą geriau...“ Visada yra du būdai. Kolega aktorius, režisierius ar į filmavimą atvažiavęs fotografas dirba savo darbą – kodėl turėčiau aikštytis prieš juos? Juk dėl to, kad esi aktorius, fotografas ar žurnalistas, nenustoji būti žmogus. Čia galėtų būti jūsų žurnalo šūkis!

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką