Dabar populiaru
Publikuota: 2009 vasario 22d. 15:45

Valgome ne pinigus, o maistą...

Valgymas
Photos.com / Valgymas

Šiais laikais kalbama tik apie pinigus. Nors iš tikrųjų patys pinigai yra nieko verti, vertinga tik tai, ką už juos galima nusipirkti. Juk pinigus, net ir apsčiai jų turint, galima išleisti visiškai netalentingai, kvailai ir net nuodėmingai. Dar lengviau tai padaryti, kai jų visai nedaug. Tad šįkart pakalbėsime apie maistui išleidžiamus pinigus.

Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje atliekama daugybė sociologinių tyrimų pačiomis įvairiausiomis temomis. Atliekama jų ir apie žmonių mitybos įpročius, bet jie nesulaukia didelio susidomėjimo, nes kiekvienas mano, kad čia viską gali išspręsti pinigai – štai turėtų žmonės pinigų, ir viskas savaime stotų į savo vietas.

Tačiau, kita vertus, mūsų laikais ši tema nusipelno didelio dėmesio – argi ne apmaudu vidutinės 4 asmenų šeimos maistui per dieną išleisti tiek, kad už tą pačią sumą galima nusipirkti batus, tegu ir ne pačios geriausios kokybės. O nuolaidų metu – ir visai neblogus. Ne per savaitę, per dieną! Žinoma, su sąlyga, kad visi šeimos nariai gauna bent minimalų kiekį kalorijų.

Anaiptol – faktą, kad apie 50 proc. žmonių mirčių tiesiogiai susijusios su netinkama mityba, mokslininkai įrodė tik praėjusio šimtmečio pabaigoje, galima sakyti, vos prieš kelis dešimtmečius.

Tačiau faktai yra tokie, kokie yra, ir artimiausiu metu jie gali keistis tik į blogąją pusę, tad tikrai verta pagalvoti, kaip šią sritį galima racionalizuoti ir panarplioti joje vyraujančius mitus, kurie kartais nori nenori mus verčia savitai elgtis.

Sakykim, ar teisingas riebalus nuo barzdos braukiančio senovės lietuvio įvaizdis? Ar tiesa, kad senovės lietuviai mito kone vien tik kiaulių lašiniais ir buvo sveikut sveikutėliai?

Kaip mes sugebame kartu ir mažai uždirbti, ir suvartoti per daug maisto, t. y. išleisti jam per daug pinigų? Ar sveiko maisto rekomendacijos (sakykim, valgyti daugiau daržovių) atitinka realią padėtį šiandienos Lietuvos produktų rinkoje ir t. t.

Lašinių mitas

Taigi pradėsime nuo istorijos. Mums atrodo, kad sveikos mitybos tiesomis esame bombarduojami ištisą amžinybę ir jos buvo akivaizdžios taip pat panašų laiko tarpą. Anaiptol – faktą, kad apie 50 proc. žmonių mirčių tiesiogiai susijusios su netinkama mityba, mokslininkai įrodė tik praėjusio šimtmečio pabaigoje, galima sakyti, vos prieš kelis dešimtmečius.

Daugelį metų buvo skelbiama racionali, vėliau – subalansuota mityba. Pastaruoju metu vis plačiau kalbama apie sveiką mitybą. Sveika mityba yra tokia, kai organizmas gauna visų jam reikalingų medžiagų ir energijos idealiam svoriui palaikyti.

Šiandien mitybos specialistai kalba apie sveikatinančią mitybą, būtent toks mitybos apibūdinimas geriausiai atspindi jos reikšmę. Viską vainikuoja vadinamoji faktinė mityba, apie kurią kalbėsime atskirai – kiek ir ką iš tikrųjų žmonės valgo, vadovaudamiesi sveikos mitybos rekomendacijomis arba jų nepaisydami.

O senovės lietuviai?

Daug mitų apie sveiką mitybą, kaip jau minėjome, susiję su senovės lietuvių pavyzdžiu. Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie lietuvių mitybą atsirado XVI amžiuje. Lietuvos gyventojų faktinės mitybos tyrimo pradininkas buvo V.Lašas, nustatęs, kad prieškario Lietuvos ūkininkų mityboje baltymai sudarė 11 proc. paros raciono, riebalai – 17 proc., angliavandeniai – 70 proc.

Respublikinio mitybos centro 1997-1998 m. atliktais suaugusiųjų Lietuvos žmonių gyvensenos ir faktinės mitybos tyrimais nustatyta, kad Lietuvos suaugusiųjų žmonių mityba ypač pasikeitė: smarkiai padidėjo riebalų ir sumažėjo angliavandenių suvartojimas, maiste atsirado daug sveikatai nepalankaus cholesterolio, mityba pasidarė neracionali ir nesubalansuota.

Šiais laikais per parą suvartojama ne 70 proc. angliavandenių, o riebalų. Vadinasi, riebalai per barzdą varva ne senovės lietuviams, o mums patiems. Beje, šiuolaikiniai sveikos gyvensenos specialistai nė nesvajoja apie grįžimą į senus laikus, pasak jų, būtų nuostabu, jei angliavandeniai sudarytų bent pusę paros raciono... Baltymai turėtų sudaryti 10-12 proc., riebalai – 30-35 proc. paros raciono.

Dar silpnesnė mūsų vieta – reikalavimas per dieną valgyti 3-4 kartus, pageidautina tuo pačiu metu. Žemas gyvenimo lygis daugelį mūsų pavertė darboholikais per prievartą...

Energija ir daugiau nieko...

Žmogaus gyvybinei veiklai palaikyti būtina energija. Vienintelis energijos šaltinis – maistas. Iš maisto gaunama cheminė energija panaudojama trijų rūšių darbui: mechaniniam (raumenų susitraukimui), elektriniam (jonų pernešimui per ląstelių membranas) ir cheminiam (naujų molekulių sintezei). Su maistu gaunama ir organizmo sunaudojama energija apskaičiuojama kalorijomis.

Iš 1 g riebalų žmogaus organizmas gauna 9 kcal, iš 1 g baltymų – 4 kcal, iš 1 g angliavandenių – taip pat 4 kcal. Žmogaus organizmas sunaudoja tik tiek energijos, kiek jam reikia. Gaunamos ir išeikvojamos energijos skirtumas reiškiamas energiniu balansu. Jeigu žmogaus organizmas gauna daugiau energijos, negu sunaudoja, energinis balansas pasidaro teigiamas ir energijos perteklius organizme kaupiasi riebalų pavidalu.

Senos tiesos – nauju žvilgsniu

Nuo seno žinomi rekomenduojami paros energijos poreikiai. Tačiau kada pastarąjį kartą skaičiavome ne produktų kainas ir šeimos biužetą, o kalorijas – kiek jų iš tikro suvartojame?

Suaugę žmonės pagal atliekamą darbą ir jam išeikvojamą energiją skirstomi į 5 fizinio aktyvumo grupes.

I grupė (labai lengvas darbas – tarnautojai, studentai): šiai grupei priklausantiems vyrams per dieną reikia 2 100-2 450, moterims – 1 800-2 000 kcal.

II grupė (lengvas fizinis darbas – pardavėjai, medicinos seserys, aptarnavimo sferos darbuotojai): vyrams – 2 500-2 800, moterims – 2 100-2 200 kcal.

III grupė (vidutinio sunkumo fizinis darbas – chirurgai, autobusų vairuotojai ir kiti dirbantieji mechanizuotą darbą): vyrams – 2 950-3 300, moterims – 2 500-2 600 kcal.

Viskas būtų labai puiku, ir valgytume daug atsakingiau ir sveikiau, jei suvalgomas maistas tarnautų tik vienam tikslui – energijai ir maisto medžiagoms papildyti.

IV grupė (sunkus fizinis darbas – ūkininkai, statybininkai ir kiti dirbantieji nemechanizuotą ar iš dalies mechanizuotą fizinį darbą): vyrams –  3 400-3 850 , moterims – 2 850-3 050 kcal.

V grupė (labai sunkus fizinis darbas – betonuotojai, krovėjai, miško darbininkai ir kiti dirbantieji nemechanizuotą fizinį darbą): nuo 3 750 iki 4 200 kcal.

Maistas ir emocijos

Viskas būtų labai puiku, ir valgytume daug atsakingiau ir sveikiau, jei suvalgomas maistas tarnautų tik vienam tikslui – energijai ir maisto medžiagoms papildyti. Nors medikai sako, kad būtent toks vienintelis valgymo tikslas ir yra, maistas, deja, susijęs su daugybe emocijų. Valgydamas žmogus atsipalaiduoja, bendrauja. Valgymas susijęs ir su savęs vertinimu – vienaip žmogus jaučiasi valgydamas bulves, kitaip – jūros gėrybes, juoduosius ikrus ir keptus paršelius.

Valgymu žmogus save apdovanoja – kaip vaiką saldainiu – po nesėkmingos dienos, malšina stresą (50 proc. žmonių nutukimo priežastis).

Valgymas susijęs su estetiniu poreikiu – gražiai dengtas stalas, papuoštas maistas, maloni maitinimo įstaigos atmosfera ir t. t.

Šeimininkėms tai saviraiškos priemonė – skaniai (nebūtinai sveikai) maitindamos šeimą, ieškodamos įdomesnių ar pigesnių produktų, jos jaučiasi reikšmingos ir reikalingos, nes moterys dažnai dirba nereikšmingus ir nepelningus darbus...

„Savaitė“
Temos: 2 Kalorijos Mityba

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

02:50
01:29
26:48

Maistas

Kinas

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką