Vedęs ir laimingas Hokshila Havajuose groja augalams (papildyta vasario 11 d.)

Neseniai savo bičiuliams rašei: „Sausio 13–ąją suėjo lygiai metai, kai palikau Lietuvą ir „dviem mėnesiams“ išskridau į Tokiją groti kuriamam filmui. Vis dar groju – tai turėtų būti išties ilgas filmas“...

Taip, viskas pasisuko labai netikėtai. Tačiau visada seku savo širdį, ir ji dar nė karto manęs neapgavo. Buvau ten, kur turėjau būti, ir dabar esu ten, kur turiu būti. Turėjau bilietą iš Tokijo atgal į Lietuvą, bet paskutinę minutę persigalvojau ir patraukiau į priešingą pusę. Tai buvo žaibiškas sprendimas ir smūgis šlapia skepeta per veidą žmonėms, kurie manęs laukė grįžtančio.
Havajuose esu nuo kovo, tiesa, vasarą dar keliavau po Valstijas ir Kanadą. Gyvenu nuostabaus grožio Kauai saloje, turinčioje 60 tūkstančių gyventojų. Apsistojau vietovėje, kuri vadinasi Noniland. Tai tropinių medžių sodai, viena idealiausių vietų pasaulyje bitėms gyventi. Be to, tai yra agrokultūrinių tyrimų centras. Ši vieta priklauso garsiam sveikatos, ekologijos ir natūralaus grožio ekspertui bei termiškai neapdoroto maisto šalininkui Davidui Wolfe. Atliekame eksperimentinį projektą: grojame medžiams ir augalams – įrodyta, jog būtent muzika padeda sulaukti trečdaliu didesnio derliaus. Kauai tapo mano namais, džiaugiuosi kiekviena čia praleidžiama diena.

„Grojame medžiams ir augalams...“ Toks ir yra tavo darbas, iš kurio gyveni?

Vizualiai tai atrodo labai paprastai: žmogus tiesiog sėdi ir groja, apsuptas augalijos, o kadangi muzikuojama specialiai augalams, šie tai jaučia. Netikite? Na, pasodinkite pavasarį dvi lysves braškių: vieną – vienoje kiemo pusėje, kitą – kitoje. Vienai lysvei kasdien grokite, o kitai – ne, skirtumą pamatysite, kai ateis laikas nuimti derlių.
Beveik kas antrą dieną groju ir turguose, kuriuose parduodami ekologiški produktai. Už tai iš ūkininkų gaunu daržovių ir vaisių. Havajuose pinigų beveik nenaudoju. Toks buvo mano planas – nesitepti rankų žaliais popierėliais, ir man tai puikiai pavyksta. Mano galva, pinigai skirti pramogoms, o juk jos nebūtinos, kad išgyventum. Užtenka ir nemokamų pramogų: banglentės, urvai, kopimas į kalnus, muzika – visa tai nekainuoja, nebent šypseną praeiviui.
Saloje maisto pirkti nereikia, nes viskas auga ant medžių. Kas rytą nusiskinu avokadą, papają ir bananų, sutrinu ir pagaminu sulčių, į jas įdedu šiek tiek „makos“ šaknies arba „goji“ uogų, taip pat įpilu fermentuotų „noni“ vaisių sulčių. Štai toks mano pusryčių receptas – energijos užtenka visai dienai. Virto ir kepto maisto beveik nevalgau, nebent svečiuodamasis pas vietinius paragauju iš pagarbos. Žalias maistas visai kitaip veikia smegenis – galva dirba daug greičiau ir skaidriau.

Šiuolaikiniame pasaulyje keista girdėti, kad žmogus gali išgyventi be pinigų. O kaipgi drabužiai, namai, kelionės, internetas?!

Būsto nesinuomoju, Davido Wolfe namas didžiulis, tačiau visa mūsų kompanija yra pasistačiusi namukus džiunglėse. Mūsų namukai – tai ant medinės platformos pastatytos palapinės, kurias dengia brezentas, saugantis nuo vėjo, lietaus ir audros. Šiaip ar taip, tai – tik vieta miegoti. Havajuose šilta, tad už šildymą mokėti nereikia, internetas čia nekainuoja, o ir fotojuostelių šiais laikais pirkti nebūtina. Drabužių ir maisto taip pat neperku, o jei ko labai prireikia, gaunu mainais.

Ką darai, kai prireikia gydytojų pagalbos?

Kreipiuosi į šamanus. Rimtai. Ir jie pinigų neima.

Muzika ir toliau lieka pagrindiniu tavo gyvenimo varikliu?

Ji atima beveik visą mano laiką. Groju havajietiška gitara, kurią ispanai į šias salas atvežė maždaug 1850 metais. Havajiečiai tradicines gitaras suderino savaip, o iš to gimė savotiškos dermės, vadinamos „slack key“ – jos nepaprastai gražios ir plačios kaip vandenynas.
Sala nedidelė, o kadangi daug kur groju, žmonės mane atpažįsta. Jei aplink salą važiuoju pakeleivingais automobiliais, dažniausiai sustoja pažįstami arba tie, kurie apie mane jau žino ir matė kur nors grojantį. Visi čia mane šaukia „Hok“: angliškai „hawk“ yra „vanagas“, o kadangi abu žodžiai tariami vienodai, taip paprasčiau prisiminti.

Tavo, kaip ir daugelio, akimis, Havajai – rojus žemėje?

Vizualiai – taip, energetiškai – irgi dažnai taip, bet, žinoma, esama čia ir žemiškų problemų. Didžiausia salos žmonių bėda – paaugliai, vartojantys metamfetaminą. Yra ir skurdo: savo akimis mačiau, kaip havajiečiai jiems priklausančiose žemėse sugrūsti į kartoninius namukus. Man tai šiek tiek primena indėnų rezervatus, kuriuose kažkada teko lankytis.

Praeitais metais vedei šviesiaplaukę amerikietę Christajane Marie Young. Bet juk niekas net neįtarė, kad už Atlanto sutikai merginą, įsimylėjai, o čia dar – ir vedybos!

Praėję metai iš tikrųjų buvo „bomba“ (juokiasi)... CJ (taip aš ją vadinu) kilusi iš Kalifornijos, prie Tahou ežero esančios vietovės. Susitikome kovo mėnesį Havajuose, kur tuo metu ji studijavo.
Vedžiau, nes atėjo laikas ir gimė noras tai padaryti. Su CJ negalvojome, ryžtis vestuvėms ar ne, tiesiog TAI padarėme. Du tūkstančiai devintų metų devinto mėnesio devintą dieną... Padarėme tai iškart, kai didžiuliame ekrane pamatėme skaičius 2009 09 09, – Nevadoje susituokti nesunku. Nebuvo jokių piršlybų, tebuvo abipusis noras TAI padaryti čia ir dabar. Jausmas – teisingiausias pasaulyje, nebuvo net mažiausios abejonės. Juk paprastai pažadais eiti su žmogumi iki gyvenimo pabaigos nesimėtai. Žinoma, paskui ilgai teko „dylinti“ su CJ šeima, nes visiems buvo šioks toks šokas (juokiasi). Ši santuoka, kaip turbūt jau supratote, – netradicinė, ir mūsų abiejų tikslas yra puoselėti autentišką laisvę.

Ką turi galvoje?

Net nežinau, kaip teisingai paaiškinti... Laisvė pasiekiama tada, kai pavyksta sutramdyti savo ego, o vidinį pasaulį nukreipti nuo savęs. Sugebėjimas atsiriboti nuo perdėto domėjimosi savimi bei savo ego, nuo įsivaizdavimo, kad eisi kuo nors išskirtinis, ir yra autentiška laisvė.

Autentiška laisvė be kruopelytės pavydo – tai įmanoma dviem žmonėms kuriant santykius?

Žinoma, įmanoma! Tavęs juk niekas nesieja: nei šeima, nei pinigai, nei daiktai. Tavęs niekas negali dėl nieko įžeisti ar nuskriausti, nes savo ego tu paleidi „atostogų“. Nesijauti kuo nors geresnis už kitas planetos esybes, nesijauti ypatingas, net ir gamtos atžvilgiu pats sau neatrodai svarbesnis už medį ar gyvūną, todėl ir pavydui čia nėra vietos.
Nekapstysiu giliai, nes, įtariu, vis vien liksiu nesuprastas, nors man tai ir nėra labai svarbu.
Kažkas manęs klausinėjo, ar su amerikiete susituokiau dėl popierių, kurie man būtų leidę likti Amerikoje. Iki šiol neturiu jokių popierių ir nesuku dėl jų galvos. Niekada gyvenime nedirbau oficialių darbų ir nemokėjau mokesčių. Mano misija – nešti per pasaulį žinutę apie laisvę ir mylėti visus žmones tokius, kokie jie yra.
Mane net buvo pavadinę „darmajedu“ ir valkata. Tačiau „darmajedai“, mano galva, yra tie, kurie ima iš gamtos (kad ir kasdienį maistą, kurį perka parduotuvėje), gyvena tik dėl savęs ir nedaro nieko, kad ką nors grąžintų gamtai.
Manęs nelabai domina Amerikos pilietybė. Jei ir domina kokia nors – nebent Havajų, kai ši valstija bus laisva. Daug kas ginčysis su manimi, sakys, kad Amerika niekada nesuteiks Havajams nepriklausomybės, bet gyvendamas čia matau, jog tai daugiau nei realu. Šiose salose yra visko, ko reikia išgyventi, ir žemė – viena derlingiausių pasaulyje. Amerikai Havajai labai naudingi, o ar Havajams naudinga Amerika? Turbūt kaip ji naudinga Lietuvai (juokiasi)... Beje, havajiečiai – labai kilnūs ir išdidūs žmonės. Pavyzdžiui, salose yra maisto bankų, kur galima nemokamai gauti valgio, tik štai havajiečių ten – vienas kitas, o pagalbos prašo baltieji.

CJ, matyt, – ypatinga, kad ją vedei? Juk ir anksčiau šalia tavęs buvo dailių merginų, kurios turbūt daug ką būtų atidavusios už galimybę iš tavo lūpų išgirsti amžinos priesaikos žodžius.

CJ iš tiesų yra ypatinga. Jei žmonės mano, kad esu „pačiuožęs“, jiems reikėtų susitikti su CJ (juokiasi). Pavyzdžiui, dabar aš jos nemačiau daugiau nei mėnesį – ji keliauja. Nežinau nei kur, nei kodėl, bet žinau, jog tai daro, kad tobulėtų ir stiprėtų kaip asmenybė. Mums tai yra visiškai normalu ir priimtina. Kai man atsiras noras kur nors keliauti vienam, ji taip pat mane supras.
Mano žmona nenuspėjama, ir niekada nežinai, kokį velnią ji iškrės. Na, mano supratimu, CJ yra tobula žmona, man tai patinka. Juokiuosi rašydamas, bet nė kiek neperdedu (juokiasi).

Naršydama po internetą radau tavo žmonos tinklalapį. Kaip suprantu, CJ domisi vaistažolėmis, arbatomis. Ar tau įdomu tai, kuo ji užsiima?

Ji studijuoja mediciną, o ką veikia dabar – velniai žino. Kai pasirodys, galėsiu papasakoti (juokiasi)...

Galbūt jau ir apie vaikus galvoji?

Neseniai salos vaikams sukūriau lopšinę „Kauai Lullaby“, o jei jau kuriu lopšines, tada gal ir pagalvoju... Tačiau aš nieko neplanuoju, kaip ir negyvenu praeitimi. Gyvenu čia ir dabar. Žinote, hopiai (tokia indėnų tauta) savo kalboje neturi nei būtojo, nei būsimojo laiko – kaip jiems viskas paprasta.